The Sinking Ship, David Delruelle, 2013

The Sinking Ship, David Delruelle, 2013

Subjektyviosios ekonomijos menas

„Reikia tik pripirkti šitų, kurie jau mirę, kol dar nesudaryti nauji revizijos sąrašai, įsigyti, sakysime, kokį tūkstantį, ir, sakysime, globėjų taryba duos po du šimtus rublių už vieną: štai tau ir du šimtai tūkstančių kapitalo![1]“ – mąsto veiklus Nikolajaus Gogolio romano „Mirusios sielos“ pagrindinis veikėjas Čičikovas. Truputis istorijos: XIX amžiaus baudžiavinėje Rusijoje kas kelerius metus buvo vykdoma baudžiauninkų revizija. Suprantama, kad nežmoniškomis baudžiavos sąlygomis nemažai valstiečių mirdavo, tačiau iki naujos revizijos jie buvo laikomi gyvais. Čičikovo planas buvo atvykti į kitą miestą, išpirkti šias „mirusias sielas“ (tai yra „dokumentiškai“ gyvus valstiečius, už kuriuos dvarininkai turėjo mokėti „sielos mokesčius“) ir pasipelnyti iš to (ir ne šiaip pasipelnyti, o gauti net du šimtus tūkstančių kapitalo!). Bet kaip? Būtent tai ir yra „įdomiausia“ genialaus (kaip pastebėsime vėliau, visai atitinkančio neoliberalizmo dvasią) Čičikovo plano dalis.

Veikėjo monologe paminėta globos taryba (rus. Опекунский совет) buvo įstaiga, atsakinga už našlaičių, senyvo amžiaus žmonių ir neįgaliųjų globą. Globos taryboms nebuvo skiriama pinigų iš valstybės iždo, dažniausiai jos buvo remiamos dosnių piliečių. Žinoma, labdaros neužtekdavo, todėl globos taryba išduodavo paskolas už įkaitą – žemę, nekilnojamąjį turtą ir… valstiečius. Nepriekaištingas sumanymas: įkeisti valstiečius, gauti paskolą, kurios grąžinti nereikės – juk po revizijos įkeisti valstiečiai bus pažymėti kaip „mirę“. Maža to, šis sumanymas yra naudingas ne tik Čičikovui, bet ir dvarininkams, kurie ne tik atsikrato „sielos mokesčio“ už mirusias sielas naštos, bet ir pasipelno iš malonaus atvykėlio. Ir tik tarybos globotiniai: našlaičiai, seneliai ir neįgalieji, užmiršti valstybės, apgauti apsukraus verslininko, lieka be maisto, drabužių, priežiūros…

O dabar nukeliaukime į praeito amžiaus aštuntojo dešimtmečio Prancūziją. Iškilus mąstytojas, akademijos pažiba Michelis Foucault skaito paskaitų ciklą pavadinimu „Biopolitikos gimimas“ Collège de France mąstymo sistemų istorijos katedroje (beje, katedra buvo įkurta paties Foucault). Kovo 28 dienos paskaitoje filosofas apibrėžia naujos politikos paradigmos, neoliberalizmo, subjektą – homo oeconomicus: „Tai yra kažkas, kas siekia savo intereso, ir kieno interesas spontaniškai sutampa su kitų interesais […] Tai yra žmogus, kuriam reikia leisti veikti pačiam sau […] Jis yra laissez faire subjektas ar objektas […] Tai yra tas, kuris priima tikrovę arba tas, kuris sistematiškai reaguoja į dirbtinius sistematiškus aplinkos pokyčius […] Homo oeconomicus tampa valdymo koreliatu, darančiu įtaką aplinkai ir sistematiškai keičiančiu šios aplinkos kintamuosius[2].“ Nepriklausomas, ambicingas, verslus, racionalus, inovatyvus, imlus naujovėms – visa tai yra „puikus naujas“ neoliberalizmo subjektas homo oeconomicus.

Kuo ne Čičikovas? Kaip aiškina Foucault, naujojo valdymo meno (gouvernementalité – gouvernement (valdymas) + mentalité (mentalitetas, mąstymas)) kertinį principą „nevaldyti per daug“ reikėtų suprasti kaip laissez faire: nebe suvereno, bet pačių individų. Suverenas lieka nuošalyje (jis „atleidžiamas“, nes laissez faire presuponuoja griežtą valstybės neįsikišimo į rinką maksimą), visai kaip Gogolio romane pavaizduota XIX amžiaus Rusija, kuri pasirodo epizodiškai ir vien kaip nefunkcionuojančios biurokratinio aparato „ataugos“. Homo oeconomicus, mūsų laikų Čičikovas, yra „face to face“ su rinka, kurią galima būtų palyginti su audringa jūra, o patį žmogų-verslą (tai antras apibrėžimas, kurį Foucault pateikia neoliberalizmo subjektui) – su jūreiviu, kuriam žūtbūt reikia patekti į plačiuosius vandenis: akylai stebinčiu jūros pokyčius ir laukiančiu palankaus meto įšokti į valtį.

Atsidūrus jūroje, iškyla gyvybės ir mirties klausimas: kaip išsilaikyti? Tokio klausimo akivaizdoje visos priemonės yra tinkamos: net skandinti mažas silpnesniųjų valteles. Jūra „banguoja“ pagal tam tikras taisykles, vadinamas politine ekonomija – valdymo menu, ribojančiu patį valdymą (tai yra suvereno galią) ir nukreiptu į tautos gerovę (vienas ar du paskendusieji tautos mastu yra niekis). Kaip parodo Foucault, jūroje kiekvienas kovoja pats už save, ir šiuo požiūriu neoliberalizmo politinė ekonomija yra žaidimas: žinodamas taisykles, kurios, suprantama, visiems vienodos, individas padidina savo šansus išsilaikyti jūroje. Taigi politinė ekonomija, jūros pokyčiai, reikalauja subjektyviosios ekonomijos – įgūdžio tinkamai ir laiku reaguoti į pokyčius. Čičikovas suskaičiavo viską: ne tik sumą, kurią gaus už mirusias sielas, bet ir apgalvojo veiksmų planą, laiko terminus bei savo verslo logistiką.

Pigmalijonų fabrikas

Gali pasirodyti, kad noras tapatinti Čičikovą ir tobulą neoliberalizmo subjektą kiek skubotas. Išties homo oeconomicus apibrėžimas tikrai nėra pakankama sąlyga teigti, kad koks nors daug pasiekęs verslininkas, siekdamas užsidirbti du šimtus tūkstančių, pasiryš finansinei machinacijai ir rafinuotai amoraliu būdu pavogs pinigus iš globos namų. Tai, kas skiria Gogolio aprašytą aferistą nuo verslaus piliečio, yra etinis turinys. Kone tinkamiausia neoliberalizmo etikos lakmuso juostelė yra socialinė politika, arba tai, kaip sprendžiamos socialinės nelygybės problemos ir ar jos sprendžiamos apskritai.

Teiginys, jog neoliberalizmo tikslas – pasyviais ir aktyviais būdais didinti prarają tarp turtingųjų ir skurstančiųjų, yra nepamatuotas, menkai pagrįstas ir hiperbolizuotas; laissez faire principas užkerta bet kokį bandymą suvaldyti rinkos dinamiką, taigi dirbtinės rinkos reguliacijos yra veikiau tos retos priemonės, kurių griebiamasi išimties atveju (pavyzdžiui, siekiant atgaivinti esančią stagnacijos būsenos rinką), bet toli gražu ne globali strategija. Be to, pastovus demarkacinės linijos keitimas ilgainiui panaikintų konkurenciją, taigi visa ekonomika degraduotų, ir anapus žaidėjų lauko atsidurtų vis daugiau ir daugiau įveiktų varžovų, o pats laukas būtų uzurpuotas nugalėtojų. Prasminga klausti: ką daryti, kad visa tai neįvyktų? Kaip išsaugoti žaidėjų ir pačios rinkos laisvę? Ir ar to užtenka?

Atsakyti į šiuos tris klausimus padėtų amerikietiškoje neoliberalizmo versijoje atsiradusi sąvoka „žmogiškasis kapitalas“. Klasikinė politinė ekonomija, kaip pastebi Foucault, gamybos triadoje „žemė – kapitalas – darbas“ skyrė dėmesio tik pirmiems dviem komponentams, o darbas politinės ekonomikos diskurse figūravo kaip gryna abstrakcija, nusakoma per santykį su kitais kintamaisiais (fizinėmis pastangomis, laiku ir kt.). Čia būtų galima prisiminti ir Marksą, kuriam darbas yra jėga, atsieta nuo paties darbuotojo (nors, žinoma, tokia interpretacija diktuojama kapitalizmui būdingo susvetimėjimo). Amerikos neoliberalai pirmi suprato, kad darbas neįsivaizduojamas be to, kas padaro patį darbą įmanomą – darbuotojo, kuris, prieš tapdamas darbuotoju, yra žmogus – iš tokios formuluotės gali pasirodyti, kad žmogus, tapęs darbuotoju, praranda savo žmogiškumą. Paradoksalu, bet iš dalies tai tiesa – tobulas neoliberalizmo ekonomikos agentas turi būti, visų pirma, darbuotojas, o jau po to – žmogus. Vis dėlto toks modelis iš esmės skiriasi nuo klasikinio, išnaudojimu pagrįsto kapitalizmo: amerikiečių neoliberalizmas siekia užpildyti plyšį tarp žmogaus ir darbuotojo, sukurti tolydų perėjimą nuo biologijos prie ekonomijos.

Amerikos neoliberalai suprato, kad tokiam tolydumui sukurti reikia investicijų: ne tiek finansinių, kiek žmogiškųjų: „Skirtas laikas, suteiktas rūpestis, tėvų išsilavinimas – juk mes kuo puikiausiai žinome, kad praleidus tiek pat laiko su savo vaikais, labiau išsilavinę tėvai suteiks jiems daugiau žmogiškojo kapitalo nei mažiau išsilavinę tėvai – trumpai tariant, visas vaiko gaunamas kultūrinių stimulų rinkinys turės įtakos susiformuoti elementams, sudarantiems žmogiškąjį kapitalą[3].“ Mokyklos, būreliai, jaunimo centrai, įvairiausi mokami ir nemokami kursai, profesinio mokymo įstaigos ir net universitetai, – visa tai yra pagalbinės institucijos, formuojančios žmogiškąjį kapitalą, kuris ilgainiui virs į finansinį. Atrodo, nepriklausomai nuo pradinio žmogiškojo kapitalo (tėvų ar globėjų piniginių, psichologinių, emocinių ir kitų investicijų), kiekvienas turi galimybę (pareigą?) kaupti kapitalą ir konkuruoti su kitais, taigi, žvelgiant iš šios perspektyvos, neoliberalizmo ideologijai socialinė atsakomybė nėra svetima.

Todėl XX amžiaus pesimistinės vėlyvojo kapitalizmo subjekto interpretacijos – Ortegos y Gasseto „masės žmogus“, Marcuse‘o „vienamatis žmogus“, Adorno ir Horkheimerio aprašytas kultūrinių industrijų kvailinamas vartotojas, – pasirodo perdėtos pernelyg pabrėžtinai vaizduojančios subjektą kaip tingų, pasyvų, neturintį motyvacijos veikti ir siekti savo tikslų. Tokio subjekto sąmoningumo iliustracija galėtų būti tai, ką Marcuse‘as vadina talpiu terminu „Laimingoji sąmonė“. Ji neatsiejama nuo švento tikėjimo, jog „tikrovė racionali, o sistemą atneša gėrį… [kas] atspindi naująjį konformizmą, kylantį iš technologinio racionalumo, išversto į socialinį elgesį. Ji [Laimingoji Sąmonė] yra nauja todėl, kad ji yra beprecedentiškai racionali[4]“. Žmogaus gyvenimas „apvalomas“ nuo netikėtų iššūkių, nemalonių išgyvenimų, nepragmatiškų veiklų ir virsta kryptingu, instrumentaliu tikslų siekimu. Laimė tampa racionalaus pasirinkimo teorija.

Pats Foucault, nors ir žavėjęsis Frankfurto mokykla ir neomarksizmu, pastebi, kad šios mokyklos atstovams būdingas marksistinis humanizmas, tikėjimas žmogaus prigimtimi, kuri yra prarasta, bet kurią žūtbūt reikia atgauti: „Mano galva, tai, kas turi būti kuriama, yra ne tapatus sau žmogus, būtent taip, kokį jį sukūrė gamta arba kokia yra jo prigimtis; priešingai, mes turime kurti kažką, kas dar neegzistuoja ir apie ką mes negalime žinoti, kaip ir kas tai bus[5].“ Tokia vizija iš dalies atitinka žmogiškojo kapitalo idėją: rinkoje, kurios pokyčių beveik neįmanoma prognozuoti, vienintelė prasminga investicija yra investicija į save, į savo konkurencingumą, o tai skatinama neoliberalų. Ar neoliberalizmui reikia vienamačių žmonių? Anaiptol, žmogiškojo kapitalo samprata numato, kad sukaupęs nemenką kapitalą žmogus yra išsilavinęs, protingas, lankstus, energingas, multifunkcionalus; jis siekia tobulėti, jo šūkis nėra „būk savimi“, bet „tapk tuo, kuo tu nori būti“ (tai yra – „pakilk virš vienamatiškumo“).

A Modern World, David Delruelle

A Modern World, David Delruelle

Laimingųjų ekonomika?

Šaltas, intstrumentinis, nužmogintas racionalumas paverčiamas kūrybingu verslumu, ir tai Foucault apibūdina pasiskolinta iš vokiečių sociologo Alexandero Rustowo sąvoka Vitalpolitik. Vitalpolitik yra socialinio lauko ekonomizacija, kuri suteikia kompensaciją už „viską, kas yra šalta, abejinga, apskaičiuojama, racionalu ir mechaniška griežtai ekonominiame konkurencijos žaidime[6]“. Tai – naujoji paradigma, kuri įgalina dvigubą tapatybę: žmogus visada yra darbuotojas, o darbuotojas visada yra žmogus. Išties Vitalpolitik kaip neoliberalizmo socialinės politikos ideologinis pamatas, gėbelsiškai tariant, padaro įmanoma tai, kas buvo neįmanoma: verslumas, veiklumas ir savęs tobulinimas tampa žmogaus gyvenimo šerdimi, savotišku kadaise Weberio aprašytu Beruf, etiniu kelrodžiu, padedančiu individui suvokti, kad jis plaukia link kapitalo ir, atitinkamai, link savo laimės. Patys žmonės vienas kitam nebėra svetimi – jie tampa potencialiais partneriais.

Susiformuoja nauja socialinės politikos paradigma, vokiečių neoliberalizme vadinama Gesellschaftspolitik (pažodžiui „visuomenės politika“). Vertėtų prisiminti kito vokiečių sociologo Ferdinando Tönnieso pasiūlytą takoskyrą tarp  bendruomenės ir visuomenės: pirmoji yra reguliuojama moralės, tikėjimo, kolektyviškumo,  antroji – įstatymo, proto ir individualumo[7]. Bendruomenę įgalina tradicija, visuomenę – racionalus, komercinį sandorį primenantis susitarimas. Visuomenės politika yra Vitalpolitik atspindys „realios politikos“ veidrodyje: nei viena, nei kita nežada panaikinti konkurencijos, nes tai panaikintų laisvę, kuri tiek liberalams, tiek mažai ką bendra su jais turintiems egzistencialistams reiškia kovą, apsisprendimą ir atsakomybę už jį. Tačiau Vitalpolitik puoselėja kompensacijos už konkurenciją idėją, o visuomenės politikos paradigmoje kompensacijos būdai net nesvarstomi. Svarbu, kad visuomenės politika nėra „antisocialinių efektų nulifikacija, bet ji turi nulifikuoti antikonkurencijos mechanizmus visuomenėje[8]“. Taigi nuo šiol visuomenė – viena milžiniška įmonė, kurioje kiekvienas individas yra mažytis verslas.

Prisiminus žymų Maxo Weberio racionalumo palyginimą su „geležiniu narvu[9]“, pusiau juokais būtų galima teigti, jog narvas pavirto didele permatoma arena,  aptverta neperšaunamu stiklu. Kas lieka anapus jo? Ko gero, visi tie, kam neužteko žmogiškojo kapitalo atsidurti pačioje arenoje. Iliuzinė paties žmogiškojo kapitalo ekvalizacija stebina savo „visi turi vienodus šansus“ paviršutiniškumu. Būtų galima prisiminti interneto mitu tapusią istoriją. Sociologijos dėstytojas susodino studentus į skirtingas eiles ir paprašė įmesti suglamžyto popieriaus kamuoliuką į stovinčią prie dėstytojo stalo šiukšliadėžę. Suprantama, kad sėdintys pirmoje eilėje studentai lengvai pataikė, o sėdintiesiems paskutinėse eilėse ši užduotis buvo praktiškai neįmanoma. Eilę, kurioje sėdėjo studentai, dėstytojas prilygino turimam socialiniam statusui, galimybę pataikyti į šiukšliadėžę – galimybei pereiti į aukštesnį socialinį lygmenį. Akivaizdi išvada yra ta, kad kuo aukštesnis tėvų socialinis statusas, tuo vaikui lengviau užimti tokį pat ar dar aukštesnį.

Be to, žmogaus „kapitalizacija“ kelia nemažai klausimų, tarp kurių paminėčiau, mano galva, svarbiausius: ar tikrai nuolatinė konkurencija yra vienintelė laisvės sąlyga? Ar pati konkurencija nėra simuliakras, apsimetantis laisve, nors de facto yra nelaisvės forma? Ar žmogaus gyvenimas turi būti reguliuojamas beasmenės rinkos mechanizmų? Ar net ir suteikiama kompensacija yra prasminga tuo požiūriu, kad išlygos yra nustatytos pačios sistemos taisyklių?

Ir kapitalas nebus nugalėtas…

Net patys (neo)liberalizmo teoretikai pastebi, kad nuolatiniai skaičiavimai, šaltos racionalizacijos, nekontroliuojama ekonomizacija suardo socialinį audinį. Taigi ką sistema pasiūlo mainais (be to, kad žmogus nuo mažų dienų yra tempiamas į neoliberalizmo ekonomiką palaikančias „kapitaljaunuolių“ stovyklas, kad vėliau galėtų tapti garbingu laimingų kapitalistų klubo nariu)? Dažnai girdime apie socialiai atsakingą verslą, kuriam rūpi ne milijonai ir vasarnamiai nuosavoje saloje, o badaujantys Afrikos vaikai, ekologijos krizė ir socialinių mažumų padėtis. Savaime suprantama, kad verslininkai neskiria visų savo pinigų labdarai, bet, kad ir kaip ciniškai tai skambėtų, 1% multimilijonieriaus pelno padėtų, tarkime, gyvūnų prieglaudai daugiau nei 99% gaunančio tūkstantį kartų mažiau doro piliečio atlyginimo. Slavojus Žižekas meistriškai demaskuoja tokius „geradarius“, teigdamas, kad jie yra neigiančios pačią save kapitalo logikos personifikacija: „Jų įnašas į visuomenės gerovę nėra vien jų asmeninė idiosinkrazija. Nesvarbu, ar pats įnašas yra nuoširdus, ar veidmainiškas, jis yra logiškai reziumuojantis kapitalo cirkuliaciją taškas, nes būtent tai leidžia kapitalistinei sistemai atidėti savo krizę[10].“

Sistema palaiko save. Neoliberalizme, kaip pastebi Foucault, nėra keliamas klausimas, kaip sumažinti prarają tarp turtingųjų ir skurstančiųjų, bet „vienintelė problema yra absoliutus skurdas, kitaip tariant, slenkstis, žemiau kurio esantys žmonės gaus tiek pajamų, kiek jiems reiktų pakankamam vartojimui užtikrinti[11]“. Toks slenkstis atlieka mažiausiai dvi garantuojančias rinkos laisvę funkcijas: eliminacijos (pašalinimo) ir rezervacijos (išsaugojimo ir palaikymo). Eliminacijos atveju sumažinama rizika, kai ekonomika darosi nestabili ir jai reikia „aukų“ – žmonių, kuriuos tiesiog būtų galima išmesti iš pelno ir nuostolių žaidimo. Tačiau rezervacija sukuria tokias sąlygas, kai išmestuosius, lūkuriuojančius ant atsarginių žaidėjų suolelio, visada galima grąžinti į žaidimą. Vykdant atvirkštinę, reliatyvaus skurdo politiką, slenkstis, atskiriantis tuos, kurie gali mėgautis neribotu vartojimu, nuo tų, kuriems leista vartoti tik tiek, kiek reikia, būtų pastoviai kintantis, o tai reiškia, kad žmonių „aukos“ taptų neįmanomos.

Galiausiai rinkos verdikcija, galimybė legitimuoti pasakymą, sakyti „tiesą“, reguliuoja mikrofizinį pasąmoninės tiesos lygmenį. Karjera ir žmogiškojo kapitalo didinimas tampa svarbiausia savęs kūrimo technika. Britų organizacijų teoretikas Christopheris Greyus, apeliuodamas į Foucault „savęs technikos“ (savęs kaip subjekto konstravimo) sąvoką, pastebi, kad organizaciniu požiūriu brangią ir neefektyvią (nes bet kur, kur yra galia, yra pasipriešinimas jai) discipliną keičia produktyvus nuolatinės savikontrolės siekiant kilti karjeros laiptais principas[12]. Monstriška represuojanti galia slepia save ir pasirodo  darbo pokalbių, žinių ir įgūdžių patikrų, reitingavimo ir skatinimo sistemų ir priedų prie atlyginimo „nekaltais“ pavidalais, kuriuos subjektas priima kaip motyvaciją tobulėti ir tada jau tikrai nebesiekia jiems priešintis.

Bet grįžkime prie personažo, nuo kurio pradėjome – Čičikovo iš Gogolio „Mirusių sielų“. Taigi klausėme: ar jį galima tapatinti su neoliberalu? Taip, nes: a) ir Čičikovas, ir neoliberalas yra homo oeconomicus par excellence; b) jie disponuoja įspūdingu žmogiškuoju kapitalu; c) kiti jiems yra parankūs partneriai, o patys jie yra asmenys–verslai; d) socialinė politika ir ne mažiau pasiekusių negu jie bėdos yra svarbios tol, kol jos organiškai įsirašo į kapitalo apyvartos ciklą; e) jie dievina absoliutus: absoliučias pergales, absoliutų skurdą…

Taigi, f) jie kuria mirusių sielų ekonomiją. Džiaugsmai ir vargai, kasdienybė ir svajonės, asmenybės ir bendruomeniniai ryšiai, žinios ir talentai: viskas paverčiama nuasmenintu, mirusiu kapitalu, kuris tik kartas nuo karto prisikelia – bet tik tam, kad ir vėl mirtų.

[1]Nikolajus Gogolis „Mirusios sielos“. Iš rusų k. vertė M. Miškinis. Vilnius: Vaga, 1980, p. 233.

[2]Foucault, M. The Birth of Biopolitics. New York: Palgrave Macmillan, 2008, pp. 270-271 (čiairtoliauvertimasmano, D. P.)

[3]Foucault, M. Ten pat, p. 229

[4]Marcuse, H. One-Dimensional Man. London and New York: Routledge, 1991, p. 87 (Vertimasmano, D. P.)

[5]Foucault, M. Remarks on Marx. New York: Semiotext(e), 1991, p. 121 (Vertimasmano, D. P.)

[6]Foucault, M. The Birth of Biopolitics, p. 242

[7]Tönnies, F. Community and Society: Gemeinschaft and Gesellschaft. East Lansing: MSU Press, 1957, p. 223-231

[8]Foucault, M. Ten pat, p. 160

[9]Weber, M. The Protestant Ethic and the Spirit of Capitalism. New York: Dover Publications, 2003, p. 181

[10]Žižek, S. Violence. New York: Picador, 2008, p. 23

[11]Foucaul, M. Ten pat, 205

[12]Grey, C. Career as a Project of the Self and Labour Process Discipline.Sociology, Vol. 28, No. 2, 1994, p. 479-497