Įvairūs politikos apžvalgininkai, viešieji intelektualai, ypač konservatyvios bei liberalios pakraipos, senutės Europos kūne aptinka daug ligų, įsisenėjusių ir šviežių. Svarbiausia liga jie, regis, laiko vieningos, koncentruotos, „kietos“ politikos ir galios (o ne „minkštos“ politikos ir „švelniosios“ galios) trūkumą, reaguojant į karines, ekonomines bei kitas išorės ir vidaus grėsmes. Siūloma išeitis lyg ir aiški – Europa turi tapti vieninga ir „kieta it kumštis“. Toks požiūris atrodo natūralus ir sveikas dabartinių grėsmių, ypač Rusijos, iš dalies ir „Islamo valstybės“ (ISIS) akivaizdoje. Deja, tai – laikinas sprendimas, padiktuotas nepalankių aplinkybių. Negana to, tai yra negatyvios tapatybės formavimas: Europa staiga susiprotėja, kad ji tikrai nenori būti kaip Rusija, ar juolab kaip ISIS. Bet ar žinojimas, kuo nenorime būti, yra pakankamas pagrindas savo vertybinei tapatybei formuoti ir ateities vizijoms kurti? Manyčiau, kad ne. Juk dar reikia išsiaiškinti, kas mes esame ir kuo norime būti. Kadangi norus visada apriboja galimybės, taip pat būtų neprošal pasvarstyti, kokie galėtume būti. O tam, visų pirma, reiktų pralaužti gynybinio dichotominio (arba – arba) mąstymo ledus ir šiek tiek paspekuliuoti, kiek ir kokios galėtų būti tiek vieningos, tiek nevieningos Europos vertybinės vizijos. Tai ir pamėginsiu padaryti, bet pirma dar „pagromuliuosiu“ abejonę apie vienalytės Europos viziją.

Europa kol kas vieninga nebent biurokratiškai. Ji turi centralizuotą biurokratų armiją, kuri į tikslinio racionalumo geležinį narvą mėgina sukišti ir pačias reikšmingiausias, ir pačias menkiausias bei nuobodžiausias europiečių kasdienes praktikas, kartais net ir mąstymą, vertybes, kalbą (politkorektiškumas). Kai kuriems mąstytojams, pvz., Pierre‘ui Manent‘ui sektinu pavyzdžiu atrodo JAV, neva nestokojančios visus gyventojus vienijančios nacionalinės tapatybės ir po 2001-ųjų rugsėjo 11-osios tik dar labiau ją sustiprinusios. Tačiau europiečiai nuo amerikiečių turbūt skiriasi tuo, kad pirmiesiems valstybė ar Europa yra visų pirma valdžios institucijos, o antriesiems valstybė – jie patys. Taigi tapatintis su vienijančia idėja, kažkuo didesniu už tave, lengviau, jei atrodo, kad per tave ši idėja skleidžiasi, kad esi ją sudaranti dalis – tada jautiesi, lyg ji ir nuo tavęs priklauso. Europiečiams Europa yra šiek tiek išorinis, nutolęs dalykas. Nutolęs gal ir dėl to, kad tarpusavyje nekariaujanti Europa yra naujas – pokario – produktas. Arčiau kūno jiems senos tapatybės: nacionalinės, regioninės, etninės, kalbinės, religinės.

Tai gražiai iliustruoja šis vertybių žemėlapis, sudarytas pagal 2010–2014 m. Pasaulio vertybių apklausos (angl. World Values Survey) duomenis. Ronaldas Inglehartas ir Chriastianas Welzelis šiame žemėlapyje pamėgino supaprastintai perteikti viso pasaulio gyventojų vertybių įvairovę, sutraukdami ją į dvi dimensijas. Tos dimensijos yra kontinuumai tarp dviejų kraštutinumų: tarp išlikimo ir saviraiškos bei tarp tradicinio ir sekuliariaus pasaulėvaizdžio.

lentele

Vaizdelis visai įdomus, ir kažką gal net galintis šokiruoti. Pavyzdžiui tuo, kad lietuviai vertybiškai artimiausi kinams, o štai lenkai – Pietų Amerikai. Šokas turėtų praeiti susivokus, jog tai yra reprezentatyvi apklausa, tad jos rezultatai atspindi kiekvienos šalies gyventojų vertybių vidurkius, o ne vienos ar kitos šalies elito fantazijas. Chrestomatinis pavyzdys būtų Baltijos šalių politinio elito svajos apie priklausymą Šiaurės Europos šalių klubui. Jos gali būti daugeliu atžvilgių adekvačios, tačiau bent jau vertybiniu požiūriu tarp mūsų ir skandinavų kol kas žioji milžiniška praraja.

Tačiau grįžkime prie vieningos Europos vertybinės tapatybės. Atrodo kiek neįtikima: kaip vertybiškai ją galima būtų suvienyti? Man regis, europiečiai pernelyg skirtingi, kad jiems lengva ranka galima būtų įskiepyti vieną vertybių sistemą, vieną tapatybę, kuri aprėptų jų senesnes, jiems artimesnes tapatybes ir vertybes. Aišku, jei vertybės paveikia įvairias sritis: ekonominę, teisinę, socialinės apsaugos, švietimo, šeimos, aplinkosaugos ir t. t., tai galima mėginti vertybes formuoti per politiką. Šiuo metu, regis, taip ir mėginama daryti. Kad ir kaip būtų, vis iškyla nemenki prieštaravimai dėl Rytų ir Vakarų Europos istorinės atminties ir geopolitinių grėsmių suvokimo. Europos Šiaurė ir Pietūs sunkiai supranta vieni kitų gyvenimo būdą, ypač kalbant apie ekonomiką ir darbo etiką. Europos pagrindinę vertybę šiuo atveju galima būtų įsivaizduoti nebent kaip turgų, agorą, bendravimo platformą, kurioje laisvos rinkos sąlygomis perkamos ir parduodamos idėjos, vertybės, vizijos. Šioje agoroje neva turėtų rastis tam tikra pusiausvyra, kuri ir būtų Europos vertybinis stuburas ar bent jau vertybinis vidurkis. Nežinia, ar tai padėtų Europai vieningai apsiginkluoti. Vieninga ekonominė politika taip pat būtų keblus uždavinys, nes visų pirma reiktų visiems sutarti, kokia yra „vienintelė teisinga“ ar bent „dažniausiai teisinga“ ekonomikos teorija, arba tiesiog aklai tikėti dažnai savanaudiškų paskatų turinčiais ekonomikos ekspertais ir technokratais.

Kalbant apie bendrą tapatybę ir vertybių sistemą, galima paieškoti paralelių su praeitimi. Romos imperija viduramžių Europai visgi paliko bažnyčią, teisės elementus, lotynišką raštą ir, žinoma, nelemtą skaičiavimo sistemą, kurią nuo XIII a. Fibonacci‘o dėka pradėjo keisti daug patogesni arabiški (indiški) skaitmenys. Per arabus mus taip pat pasiekė didelė dalis antikinio mokslo ir meno, mitologijos, kuriuos tie patys romėnai taikė ir plėtojo. Tad galbūt ilgainiui ir dabartinės Europos sugalvoti geri (ir negeri) dalykai prigis visose ES narėse, gal net plačiau? Bet ar tam reikia per prievartą vienytis? Įžymus civilizacijų tyrinėtojas Vytautas Kavolis turbūt sakytų, kad ne.  Civilizacijos pokrypį link vienalytiškumo jis laikė ne tik galinčiu pasibaigti kultūrine stagnacija, bet ir kultūriniu skurdu, nes civilizacijos vystymosi ženklas jam buvo kultūros ir visuomenės sudėtingėjimas, jos įvairėjimas. Jeigu visai numalšintume šiuo metu dar vis liepsnojančią įtampą tarp Europos vienovės ir įvairovės siekių, judėjimų, galbūt netektume savo civilizacijos vidinio variklio, kuris skatina ją keistis.

Vis dėlto, kyla klausimas, ar toks įvairėjimas galimas grėsmės momentais? Gal tai – prabanga? Gal teisūs geografijos deterministai ir evoliucionistai, kurie į civilizacijų raidą žiūri per gamtinių analogijų akinius? Jiems juk sudėtingėjimas, diversifikacija, klestėjimas galimas tik tada, kai sąlygos palankios, kai visuomenė sukuria maisto ir kitų resursų perteklių, kuriuos gali išnaudoti kultūros stebuklų kūrimui. Kai resursai išsenka, įvyksta koks nors kataklizmas, gyvūnų rūšį ar civilizaciją ištinka butelio kaklelio efektas (angl. evolutionary bottleneck). Tada išlieka tik prie naujos aplinkos galintys prisitaikyti jos elementai, arba, kaip pasakytų R. Dawkinas, memai, kurie tęsia mirusios civilizacijos gyvenimą kitais pavidalais (plg. graikų ir romėnų palikimas). Tačiau, laikantis tos pačios darvinistinės analogijos, jei mūsų civilizacija vienalytė, stokoja įvairovės, tai gal pro tą „kaklelį“ nepralįs nei vienas mūsų memas, ir mes pražūsime amžiams, būsime išguldyti vieno kenkėjo, nes visi būsime vienodi tarsi klonai ir vienodai neatsparūs kataklizmams? Vadinasi, didesnė ar mažesnė įvairovė yra saugesnis pasirinkimas nei totalitarinė vienovė.

Aut. David Delruelle

Aut. David Delruelle

Padarius tokią išvadą, pats laikas pereiti prie žadėtųjų vieningos ir nevieningos Europos vertybinių sistemų variantų. Juos sugalvoti nėra taip sudėtinga. Tam užtenka nusiimti „arba – arba“ akinius, per kuriuos nematome, koks platus vertybinių hierarchijų repertuaras mums prieinamas. Vietoj jų galime užsidėti bent 2D, o dar geriau – 3D akinius. Kad žaidimas nebūtų perdėm spekuliatyvus, galima pasiremti jums jau pažįstamu vertybių žemėlapiu.

Prieš pereidamas prie linksmųjų pavyzdžių, pvz., kaip atrodytų ES suvienodinta Kolumbijos pavyzdžiu, pirma šiek tiek paaiškinsiu dimensijas, kurias pasitelksiu savo pamąstyme. Pirmas dvi pasiskolinau iš Ingleharto ir Welzelio.

Tradicinių – sekuliarių vertybių ašis. Tradicinės vertybės pabrėžia religijos, ryšio tarp kartų svarbą, pagarbą autoritetui bei tradicinę šeimą. Šalyse, kuriose dominuoja šios vertybės, paprastai nepritariama skyryboms, abortams, eutanazijai ir savižudybėms. Ten vyrauja nacionalistinė pasaulėžiūra. Sekuliarios vertybės priešingos tradicinėms. Tokiose visuomenėse mažiau svarbi religija, tradicinė šeima ir autoritetas. Skyrybos, abortai, eutanazija yra santykinai priimtini dalykai (tačiau nebūtinai dažnesni).

Išlikimo – saviraiškos vertybių ašis. Išlikimo vertybės skatina visų pirma rūpintis ekonominiu ir fiziniu saugumu. Tokių šalių gyventojai yra gana etnocentriški, stokoja tarpusavio pasitikėjimo ir tolerancijos. Saviraiškos vertybės į pirmą vietą iškelia aplinkosaugos, tolerancijos, LGBTQIA [1], lyčių lygybės klausimus, skatina dalyvauti ekonominio ir politinio gyvenimo sprendimų priėmime bent jau protestų ir peticijų forma.

Vienovės – įvairovės ašis atitiktų tai, kaip Vytautas Kavolis įsivaizdavo gyvybingą ir negyvybingą kultūrą ar civilizaciją. Sustingusi kultūra būtų tokia, kurioje vertybių, simbolių ir įvairiausių praktikų iniciatyva kyla iš vieno centro, kultūriniai tekstai primena monologą, sunku rasti oponentų dominuojančiai kultūrai arba jie tiesiog nutildomi. Tokia vertybinė tapatybė būtų vienalytė, vienpusė, rodanti individui ar visai civilizacijai tik vieną mąstymo ir veikimo kryptį. Tuo tarpu gyvybingoje kultūroje daugeliu atvejų vyktų dialogas ar net polilogas, dėl daugelio bendrųjų klausimų būtų ginčijamasi, deramasi. Vienalytė tapatybė būdinga totalitarinėms visuomenėms, nesvarbu, ar tai antikinė Sparta, nacių Vokietija, Stalino laikų TSRS, Mao laikų Kinija ar XXI a. kalifatas – ISIS. Bet tai – ekstremalūs atvejai. Vis dėlto, iki ekstremalumo nusiristi nėra taip sunku, kaip gali pasirodyti. Deja, turiu prisipažinti, kad apie visuomenių vienovę ar įvairovę sprendžiau iš akies, o ne remdamasis tyrimais, tad labai nesupykite, jei kiek prašausiu pro šalį, nes mano politikos lauko pagava, kaip pasakytų Pierre‘as Bourdieu, dar netapo mano įkūnytu žinojimu. Toliau jūsų dėmesiui pateikiu minėtuosius pavyzdžius ir linksmas spekuliacijas apie europietiškų vertybinių sistemų variantus.

Lietuviška Europa (sekuliari, orientuota į išlikimą, vienalytė). Tai būtų tikrai keistas Europos variantas. Čia būtų viena oficiali religija – katalikybė – bet dauguma būtų nepraktikuojantys katalikai. Tokia Europa užsienio politikos plotmėje keltų keistus lozungus apie tradicines vertybes, bet viduje mažai kas jomis tikėtų. Jai taip pat būtų būdinga gana karinga retorika, tačiau jos pagrįsti neturėtų pakankamos karinės galios, todėl niekas į ją rimtai nežiūrėtų. Krepšinis taptų populiariausia sporto šaka Europoje. Ji stipriau atsitvertų nuo Afrikos ir visai nebepriimtų iš ten pabėgėlių. Europoje klestėtų vidutinio lygio korupcija ir nekompetencija. Lygybei, tolerancijai ir laisvai saviraiškai Europa taptų „dar nesubrendusi“. Viso žemyno žurnalistikos standartu tarptų Andrius Užkalnis. Dėl nepasotinamo etnocentrizmo tektų ES institucijas iškelti į geografinį Europos centrą už Vilniaus. Europiečiai imtų dažniau žudytis. ES visi privalėtų turėti tik vieną – ES – pilietybę. Po nevykusių mėginimų įvesti lietuvių kalbą kaip ES oficialią, šio plano būtų atsisakyta.

Lenkiška Europa (tradicinė, orientuota į išlikimą, vienalytė). Šitoje Europoje katalikybė irgi būtų oficiali religija, tik gal praktikuojančių tikinčiųjų būtų žymiai daugiau. Pierre‘o Manent‘o džiaugsmui, tokia Europa būtų atvirai krikščioniška, „sveikai“ etnocentriška, nacionalistinė ir mažumėlę šovinistinė. Turkijai ir kai kurioms musulmoniškoms Balkanų šalims kelias tapti ES narėmis būtų negrįžtamai užblokuotas. Tai būtų Europa, turinti ne mažiau jautrią istorinę atmintį kaip Lietuva. Tarp ES švietimo specialistų užvirtų karšta diskusija dėl istorijos vadovėlių etnocentriškumo, tiksliau, dėl tariamo jo trūkumo. Tokia Europa greit imtų veltis į vertybinius tarpusavio konfliktus, o demonstruoti, kokios jos vertybės šaunios, svarbios ir galingos, būtų geras politinis tonas. Europos šalių ambicijos ir jautri istorinė atmintis paskatintų kautis dėl ekonominių, politinių, kultūrinių, mokslinių pergalių. Vėl užvirtų arši konkurencija, kaip senais imperialistinės Europos laikais, kai lygiagrečiai klestėjo bent trys šios civilizacijos versijos: anglosaksiška, prancūziška ir vokiška (čia galima prisiminti Slavojaus Žižeko anekdotą apie ideologijas ir unitazus). Tikėtina, kad į tarpusavio konkurenciją taip pat įsitrauktų Pietų ir Šiaurės Europos regionai, tad turėtume jau nebe 3, o 5 ar daugiau (jei priskaičiuotume Višegrado, Balkanų ir kitas grupuotes) Europos civilizacijos variantus. Paradoksalu, bet lenkiška vienovė būtų perdėm netvari (unsustainable) ir vienovę Europoje greit pakeistų įvairovė.

Islandiška Europa (sekuliari, orientuota į saviraišką, vienalytė). Toks Europos variantas irgi būtų visai neblogas, labiausiai dėl to, kad visi vienodai smarkiai turėtų rūpintis aplinkosauga, ypač vidaus vandenų bei jūrų. Daug populiaresnė pasidarytų tiesioginė demokratija. Paplistų praktika už beatodairišką ekonominę politiką reikalauti iš politikų teisinės atsakomybės, todėl ekonominė politika taptų konservatyvesnė, atsargesnė. Tokios vertybės bent iš pirmo žvilgsnio atrodo turinčios potencialą susilaukti masių palaikymo.

Kolumbietiška Europa (tradicinė, orientuota į saviraišką, vienalytė). Tokiu atveju Antanas Mockus ar panašus į jį veikėjas taptų Europos prezidentu, komisijos pirmininku ar bent jau Vilniaus meru. Tačiau smagu gyventi tokioje Europoje nebūtų dėl daug didesnio nusikalstamumo, mažesnės tolerancijos, mažesnio pasitikėjimo lygio ir didesnės nusikalstamų grupuočių įtakos politikai. Chrestomatinius rugių, kviečių, rapsų, grikių, tulpių laukus veikiausiai pakeistų aguonų laukai. Pozityvi pusė galbūt būtų ta, kad tai vėlgi būtų atvirai krikščioniška Europa, nebijanti ir nesigėdijanti savo krikščioniškų šaknų ir imperialistinės praeities.

Irakietiška Europa (tradicinė, orientuota į išlikimą, įvairi). Tai būtų gerokai blogesnis variantas net už kolumbietišką Europą. Įvairovė išliktų, bet valdžioje vis atsidurtų tokios politinės jėgos, kurios atstovauja tik kažkurios vienos Europos dalies interesus ir visomis išgalėmis kenkia kitos dalies interesams. Klestėtų korupcija, nekompetencija, karinės pajėgos būtų silpnos. Tuo nepatenkinti Europos ultranacionalistai imtų burtis ir ISIS pavyzdžiu sukurtų neonacistinę valstybę, kuri vien tik karine jėga mėgintų užgrobti kuo daugiau ES teritorijos, turbūt pasitelkdama Rusijos pagalbą.

Švediška Europa (sekuliari, orientuota į saviraišką, įvairi). Tai yra maždaug tokia Europa, kokia ji yra dabar. Jeigu judėtume toliau šia linkme, tai liktume pacifistais, kurie vis dėlto pagamina ir eksportuoja daug puikios ginkluotės. Europa toliau judėtų tolerancijos, gerovės, valstybės plėtros ir didelės pridėtinės vertės ekonomikos keliu, imigrantų integracijos politika būtų pliuralistinė, daugiakultūrinė, o ne asimiliacinė. Europos gynyba būtų toliau patikima NATO ir, visų pirma, JAV. Tai, žinoma, būtų sekuliari ir netgi agnostinė ar ateistinė Europa.

Amerikietiška Europa (sekuliari, orientuota į saviraišką, įvairi). Tokia Europa turėtų labai keistą atstovavimo sistemą, šiek tiek atsiduodančią aristokratija, bet dauguma jaustųsi atstovaujami demokratiškai. Europietiška tapatybė taptų tiesiogine to žodžio prasme „arčiau kūno“: išpopuliarėtų apranga su ES vėliava, įskaitant apatinius ir maudymosi kostiumėlius (įdomu, kiek gi prigijo A. Užkalnio idėja kūną visais įmanomais būdais išdabinti Vyčiu?). Imigrantų į Europą integracijos politika taptų griežtai asimiliacinė. Europa suburtų stiprias karines pajėgas, o visose savo valstybių narių užjūrio teritorijose (britai su prancūzais jų dar turi sočiai) įsteigtas karines bazes dar labiau sustiprintų, pasistatytų daugiau lėktuvnešių, strategiškai išdėliotų turimą branduolinį arsenalą, kad niekas negalėtų kėsintis į ES sienas ir t. t. Europos šalys turėtų daugiau suverenumo sprendžiant vidaus reikalus, tačiau užsienio politika ir gynybos klausimai būtų sprendžiami tik bendrai. Tokiu būdu Europoje savo vietą galėtų rasti visokio plauko veikėjai: nuo labai laisvamaniškų, sekuliarių iki ultranacionalistinių konservatorių ir religinių fanatikų. Vienos valstybės trauktų LGBQTIA, kitos fašistėlius, dar kitos taptų ezoterikų ir krikščionių fundamentalistų mekomis. Lygybės sąskaita atsirastų daugiau laisvės.

Tokie tad būtų septyni [2] hipotetiniai pavyzdžiai, kaip Europa galėtų transformuotis tradiciškumo – sekuliarumo, išlikimo – saviraiškos ir vienalytiškumo – įvairovės kryptimis. Kaip matote, rinktis tikrai turime iš ko. Sunku pasakyti, kuris iš šių variantų būtų optimalus visraktis, atrakinantis vartus į šviesią įtakingos, laisvos, lygios ir įvairios Europos ateitį. Kuria kryptimi judėsime arba kokio kompromisinio derinio ieškosime, veikiausiai nulems ateities aplinkybės ir mūsų pačių valia, užsispyrimas, sugebėjimas įtikinti kolegas iš kitų Europos kampelių, kodėl viena ar kita kryptis visiems ar kažkuriai daliai naudinga.

 

[1] Lesbian Gay Bisexual Transgender Queer Intersex Asexual and Ally

[2] Skaitytojai tikriausiai pastebėjo, kad teoriškai turėjau pateikti ne septynis, bet aštuonis pavyzdžius, nes 23=8. Tipų išklotinėje stinga būtent sekuliarios, orientuotos į išlikimą bei įvairios valstybės pavyzdžio. Čia galėjo tikti Serbija, Ukraina ir Indija. Vis dėlto, norėdamas išvengti monotonijos palikau tik septynis pavyzdžius, nes pirmos dvi visuomenės pernelyg primena Lietuvą, o paskutinioji – Lenkiją.