Europa, Europos Sąjunga, europietiškos vertybės, buvimas europiečiu – dėl šių sąvokų dažnai nesutariama politikos, filosofijos, sociologijos bei kitų mokslų baruose, žiniasklaidoje ir politinių debatų arenose; jų reikšmės sukelia problemų, todėl jas reikia atsakingai permąstyti. Kitaip tariant, idėjinis disonansas verčia klausti: ką mes šiandien turime omenyje tardami žodžius „Europa“, „europietiškumas“, „Europos Sąjunga“? Siekdami rasti atsakymus į šiuos klausimus, diskutuojame su Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docente Nerija Putinaite. Kalbasi Artūras Uščinas.

Nuotr. Justino Rimeikio

Nuotr. Justino Rimeikio

Lietuviškosios tapatybės analizė europietiškumo kontekste yra centrinė Jūsų knygos „Trys lietuviškosios Europos“ tema. Bandymas konceptualizuoti lietuviškosios tapatybės kismą natūraliai iškelia ir Senojo žemyno tapatumo klausimą. Tai leidžia klausti – kas yra Europa? Kokios yra pagrindinės Europos civilizacinės charakteristikos?

Labai sunkus klausimas. Mėginę apibrėžti, kas yra Europa, dažniausiai nurodė, kad kaip civilizacinė idėja tai yra sunkiai nusakomas dalykas, nes kiekvienas labai skirtingai supranta europietiškumą. Man patraukliausia yra Rémi Brague’o idėja. Jis sako, jog europietiškumas yra tam tikras tapsmas europiečiu, orientavimasis į aukščiausius civilizacinius standartus, taip pat specifinis atvirumas. Brague’as pabrėžia, kad Europa integruoja geriausius įvairių kultūrų pasiekimus – tai, kas Europai yra įdomu, nepriklausomai nuo to, iš kurios kultūros tai ateina. Tai jis įvardija kaip europinį civilizacinį savitumą, kai europietiškumas nebūtinai reiškia orientavimąsi į antikinę Graikiją ar Romą, bet ir į dalykus, kurie prasmingi ir vertingi Rytų bei kituose regionuose. Toks svetimo padarymas savu yra europietiškumo bruožas, europietiškas dinamizmas. Man ši Brague’o interpretacija labai patinka, nes yra viena iš nedaugelio pozityvių interpretacijų. Juk daugelyje populiarių tekstų europietiškumas suvokiamas mechaniškai, kaip antikinės Graikijos, Romos ir krikščioniškos kultūros junginys. Remiantis jais, gali atrodyti, kad tereikia perimti antikinę ir krikščioniškąją kultūrą, ir būsime europiečiais, bet Brague’as su tuo nesutinka. Europietiškumas – tai labiau dvasinė nuostata, o ne kanonas, kurį reikia perimti ir įsisavinti.

Savo knygoje taip pat fiksuojate problemišką momentą: Europos ir Europos Sąjungos tapatybės santykio klausimą. Šią temą savo knygoje įvardijate kaip vieną iš labiausiai ginčytinų. ES, jei grįšime prie jos ištakų, turėjo tapti skirtingas tautines valstybes vienijančiu politiniu organizmu; pastarosios tradiciškai savo politinę kasdienybę grindė antikinėmis bei krikščioniškomis vertybėmis. ES buvo galima pristatyti kaip europietiškumo veidrodį, antitezę sovietiniam regionui arba kaip civilizacinių tikslų ir idealų link judantį traukinį, kuris ilgainiui prisipildė papildomais, bendro kultūrinio palikimo siejamais ir demokratinius principus pripažįstančiais, keleiviais. Tik ar traukinys ilgainiui nepradėjo sukti kiek kita politine trajektorija, kurioje idėjas ir principus užgožė ekonominiai interesai ir socialinės gerovės ortodoksija? Gal vis dėlto yra kitų priežasčių, kodėl tarp Europos ir ES tapatybės radosi įtampa? Apskritai – ar ES tapatybė nėra tik fikcija arba socialinis konstruktas, kuris kinta priklausomai nuo ekonominių, geopolitinių ir socialinių aplinkybių?

Žinoma, dabartinė Europos Sąjunga pradėta kurti turint pragmatinius ekonominius ir politinius interesus. Pokario metu tai buvo labai aktualu, nes reikėjo darinio, kuris vienytų valstybes ir padėtų išvengti karo. Šiandien, kai kalbame apie Europos Sąjungą, reikia pabrėžti, kaip ir ne vienas tyrinėtojas, kad Vakarų ir Rytų Europos šalys turi visiškai skirtingą santykį su Europa. Pokomunistinio bloko šalys tiki Europa ir joms Europa, jos idėjos, yra problema, kai tuo tarpu vakariečiams tai nėra taip svarbu, nes jie jaučiasi europiečiais ir europietiškumo apmąstymas jiems yra periferinės reikšmės dalykas. Taip randasi Europos Sąjungos santykio su Europos idėja užmarštis kaip neproblemiškas, atidedamas klausimas – ar Europos Sąjunga turi remtis tam tikromis vertybėmis, idealais? Kokios vertybės tai galėtų būti? Tos, kurias vadiname krikščioniškosiomis: žmogaus orumas, labai specifinis santykis su politika, išreiškiamas politinės erdvės, kurioje gali skleistis žmogiškoji gerovė, kūrimu ir palaikymu. Socialiniuose projektuose ir politinėje horizontalioje sąveikoje tarp šalių narių šie dalykai pasimeta. Kyla klausimas, ar Europos Sąjunga dar turi europietiškumo orientyrą, pagal kurį pasitikrina kryptį, ar veikia, vaizdžiai kalbant, kaip vieną kartą paleistas ir tada savaime einantis laikrodis. Europos Sąjunga virsta savaime besisukančiu mechanizmu.  Tai gali turėti pasekmių – demokratija, veikianti mechaniškai, taps pseudodemokratija, nes jos kasdienybės nelems kintantis žmonių atstovavimas. Socialiniai klausimai bus nukreipti į egalitarizmą, o ne žmonių gerovę ir tobulėjimą. Europos Sąjunga turi grįžti prie vertybinių ištakų ir kelti tapatybės klausimą – kas ji yra. Rytų Europos šalys šiuo klausimu turėtų ką pasakyti. Lietuva šią misiją sėkmingai vykdo, kad ir tuomet, kai remdama Ukrainą Europai bando priminti, kad ne vien pragmatiniai interesai, bet taip pat ir vertybinės nuostatos yra svarbios.

Savo knygoje teigiate: „Vaduojantis iš sovietų valdžios, Lietuvoje Europa buvo įgijusi vertybių kelrodžio funkciją. Jei jos politika atitrūktų nuo vertybinio pagrindo, toks europietiškumas lietuviškajai tapatybei netektų prasmės. Tokia ES pirmiausia tapatybės plotmėje prarastų prasmę ir taptų panaši jei ne į SSRS, tai į kokį kitą, ne mažiau nepatrauklų darinį.“ Tokia Jūsų svarstymo logika priverčia susimąstyti apie nūdienę politinę ir geopolitinę situaciją Europoje. Prarasdama vertybinius orientyrus, Europos Sąjunga ne tik gali tapti ne mažiau nepatraukliu politiniu dariniu, bet ir negebėti vieningai atsakyti į jai keliamus civilizacinius iššūkius ir vis sparčiau plintančias euroskeptiškas idėjas Bendrijos viduje. Ar sutiktumėte, kad visi šie procesai yra trūkio tarp europietiškos ir ES tapatybės pasekmė? Kokia gali būti šio scenarijaus išeitis? Kaip ES gali susigrąžinti užmirštus europietiškumo pagrindus? O gal žingsnis atgal yra neįmanomas, nes, kaip pasakytų Hegelis, dvasia juda vis didesnio progreso link? Tai reikštų, kad tapatybė bei tikslai yra subordinuoti „dvasios kelionei“, todėl yra kintantys ir sunkiai apibrėžiami.

Iš tiesų nusivylimas Europos Sąjunga kaip idėja Lietuvoje reiškiasi specifiniu kultūrinio ir etnocentrinio uždarumo būdu. Etnocentrinis idealas priešinamas Europos Sąjungai kaip į pragmatiką orientuotai biurokratinei sistemai. Atsiradęs poreikis saugoti savo savitumą, jį priešinti tam, kas suvokiama kaip europinė niveliacija, reiškia didelį pavojų – kultūrinį skaidymąsi Europos Sąjungos viduje, izoliaciją ir net priešiškumą. Mes galėtume prisidėti prie šios problemos sprendimo, ką ir stengiuosi daryti savo knygoje, Lietuvoje generuodami pozityvesnius Europos Sąjungos įvaizdžius, atitinkančius mūsų tapatybę ir mūsų savitumo vizijas. Lietuviškoje tapatybėje esama europinio savitumo, europietiškumas ir savitumas toli gražu nėra priešingi dalykai.

Vienas iš Sovietų Sąjungos išsigimimo požymių vėlyvojo brežnevizmo laikotarpiu buvo naujas visuomenės mobilizavimas ekonominiam valstybės efektyvumui. Aš jį sieju su pasaulėžiūros ir vertybių krize, kuri tuo metu buvo labai gili. Manau, kad Europos Sąjungai tokia grėsmė, kaip ir bet kuriam pragmatiniam dariniui, iškyla. Jei tik valstybė visuomenei pradės kelti vien pragmatinius tikslus ir klausimus, pavyzdžiui, pastatyti atominę elektrinę ar geležinkelį, nustos svarstyti, kaip reikia sukurti valstybę, kurioje žmonėms būtų gera gyventi, kurią jie patys kurtų, priimtų kaip savą, – ji subyrės. Europos Sąjungai kyla šis pavojus, kai ji lieka prie ekonominių tikslų kaip svarbiausių. Kai valdžia „biurokratizuojasi“, tampa savitiksle, o žmonės įdomūs tik tiek, kiek netrukdo veikti, ja besiremianti valstybių sąjunga galbūt ir gali veikti vis efektyviau formuluodama taisykles ir kurdama lėšų perskirstymo mechanizmus, tačiau ilgainiui netenka prasmės ir pasidaro nebeįdomi. Ji demoralizuojasi ir negali pateisinti savo egzistavimo.

Krikščionybę savo knygoje įvardijate kaip fenomeną, kuris gali ES grąžinti prie užmirštų politinio mąstymo principų, vertybių ir suteikti jos tapatybei prasmę, nustatyti idealo ribas. Krikščionybė tampa mediumu, grąžinančiu ES prie kultūrinių ir politinių Europos šaknų, padedančiu įveikti joje vešintį vertybinį nihilizmą. Tik ar galima praeityje svarbias politines kategorijas vėl aktualizuoti dabartyje, visiškai jų nemodifikuojant? Čia darsyk galime prisiminti Hegelį, kuris teigė, jog praeities neįmanoma interpretuoti jos nepakeičiant. Todėl mano klausimas būtų toks: prie kokios krikščionybės ir kokių jos principų ES reikia grįžti? Ar krikščionybės supratimas Europoje nėra perdėm heterogeniškas? Šios abejonės komplikuoja krikščionybės kaip Europos ir ES tapatybės pagrindo argumentą. Klausimas, kas yra krikščionybė, lieka atviras.

Kalbėjimas apie lietuviškąją tapatybę europietiškumo kontekste visuomet susijęs su krikščionybe. Mes Europą atradome per krikštą, o Europa – mus. Krikščionybė mus skatino tapti europiečiais pradedant nuo Mindaugo ir baigiant Vytauto valdymu, kada krikščionybė buvo įtvirtinta. Taip mes tapome europietiška valstybe ir mūsų europietiškumo savivoka negali būti atsieta nuo krikščionybės, net jei vertiname ją neigiamai ­– esą krikščioniškoji Europa sugriovė mūsų autentišką pagonišką kultūrą, į ką apeliuoja į uždarumą nukreipta mąstysena – arba teigiamai, pripažindami, kad krikščioniškoji kultūra padėjo mums išplėtoti savo savastį ir sustiprėti kaip tautai ir valstybei.

Kalbant apskritai apie Europos santykį su krikščionybe… Dabar vyrauja ribotas įsivaizdavimas, kurį aš aptinku kai kuriuose tekstuose, kad Europos Sąjungos demokratijoje ir socialinėje programoje tarytum jau esti krikščioniškos normos, kaip iš krikščionybės kilęs produktas. Žmonės, gyveną pagal tas tvarkas, demokratiją, kuri esanti labai specifinė Europos Sąjungoje, tarsi savaime perimantys vertybes, kurios demokratiją ir socialinės gerovės idėją pagimdžiusios. Iš tiesų ši interpretacija skleidžia klaidinančią miglą. Mes turime pripažinti, kad socialinė gerovės idėja yra kilusi iš krikščioniškojo artimo meilės principo, kuris sako, kad būtina padėti žmonėms, aukoti savo gerovę vardan artimo. Tačiau visos politinio, kultūrinio ir socialinio gyvenimo struktūros ir pati demokratija, jeigu nėra prisimenamas jų pagrindas, pradės funkcionuoti kaip savitiksliai dalykai, vieną kartą užsuktas laikrodžio mechanizmas, kuris anksčiau ar vėliau pradės byrėti. Aš tikrai nepalaikau minties, esą reikėtų politinėmis ar kitomis priemonėmis priversti visus žmones lankyti bažnyčią, ar kad visose mokyklose būtų privalomas krikščioniškas mokymas. Nemanau, kad to reikia. Juo labiau, kad krikščioniškas tikėjimas remiasi laisvės ir malonės pagrindu. Pavojus Europai, kurį matau daugelyje Europos Sąjungos šalių, yra krikščionybės kaip nesantaiką galinčio sukelti dalyko išstūmimas iš viešosios erdvės. Kitos pozicijos ir net kitų tikėjimų pozicijos tampa ginamos dažnai diskriminuojant krikščionis ir krikščionišką poziciją. Kai kuriose šalyse, kur būdavo senos krikščioniškų procesijų tradicijos, jos dabar neįmanomos, jų nelikę. Viešas krikščioniškų vertybių skleidimo apribojimas ir pats vertybinių nuostatų išsakymas yra vertinamas kaip kitų žmonių teisių pažeidimas. Tai pavojinga. Nors ir deklaruojamas valstybės ir Bažnyčios atskirumas, politika labai stipriai kišasi ar stengiasi kištis į religinius reikalus. Dvidešimtasis amžius jau baigėsi, tačiau į religiją toliau žiūrima kaip į ideologiją, kurią reikia pajungti politiniams tikslams arba, jei tai nepavyksta, išstumti iš viešojo ar visuomenės gyvenimo lauko.

Lietuvoje tai susiję su anksčiau vykusia ateizacija. Man buvo įdomu stebėti debatus apie svarstomą šeimos koncepciją prieš kelerius metus Seime. Kai kurie Seimo nariai, mėginę atsargiai išsakyti savo krikščionišką poziciją jos garsiai neįvardindami, viešose diskusijose būdavo įvardijami kaip religinė mažuma, siekianti savo požiūrį primesti netikinčiųjų daugumai. Toks vertybinis požiūris buvo suprastas kaip iš anksto netinkamas, esą būtinai reikia rasti ir pritaikyti universalų paaiškinimą, pavyzdžiui, universalių žmogaus teisių koncepciją (kurios šaknys, be to, taip pat krikščioniškos), arba ką nors, kas turi galioti visiems. Vos tik pasakoma, kad „aš esu krikščionis ir tai, ką jūs siūlote, yra nesuderinama su mano krikščioniška pozicija“, toks pasakymas kaipmat yra vertinamas kaip kėsinimasis į kitų žmonių teises, bandant jiems primesti savo vertybinę poziciją. Aš tai vertinu ir kaip pavojų demokratijai apskritai, nes demokratijos idėja remiasi tuo, kad ant stalo sudedamos skirtingos pozicijos, ir jas ginant bei derinant gimsta bendri dalykai. Išankstinė nuostata pripažinti tik „universalius“ dalykus ir tiesas žudo demokratiją. Juo labiau, kad menamas universalumas dažniausiai yra priedanga konkrečioms pozicijoms.

Esama šalių kaip Malta, kuriose viešas krikščioniškumas yra aktyvus, bet senosiose valstybėse krikščioniškumas iš viešosios erdvės išstumiamas. Kita vertus, besityčiojantys žmonės yra ginami. Tai reiškia didžiulę asimetriją. Tolerancijos laukas viešam krikščioniškumui mažėja ir siaurėja. Studijuodama tarybinius ir ypač ateistinius tekstus pastebiu, kad dažniausiai propagandinėmis priemonėmis buvo skelbiamas silpnėjantis lietuvių tikėjimas ­– žmonės tiesiog vengdavo ir gėdydavosi, nes buvo gėdinami, save pripažinti tikinčiais. Žinoma, tai propagandinėmis priemonėmis ir naudodamas prievartą konstravo sovietų režimas. Europa dabar linksta į kažką panašaus, kuomet piliečiai vengia save pripažinti tikinčiais ne vien asmeniniame gyvenime. Religiniai skirtumai tarp katalikybės, protestantizmo, islamo pateikiami kaip kultūriniai, vengiant tikėjimo implikacijų. Tai yra signalas, kad Europoje stokojama laisvės, o demokratija šlubuoja.

Savo knygoje minite, kad vertybiniai ES klausimai yra nustumiami į politinių debatų užribį ir užleidžia areną ekonominiams ir socialiniams klausimams. Sunku suvokti, kokios priežastys galėtų priversti ES lyderius iš naujo apmąstyti vertybines nuostatas. Kol kas atrodo, kad net naujai kylantys civilizaciniai iššūkiai nėra svari priežastis ES spręsti tapatumo klausimus. Ar poreikis iš naujo permąstyti ES tapatumo prielaidas neliks tik normatyviniu reikalavimu?

Europa yra išgyvenusi daug skaudžių pamokų. Mes jas esame patyrę XX a. pirmojoje pusėje. Praėjusio amžiaus pradžioje mąstytojai daug kalbėjo apie grėsmes, kylančias dėl progreso ir technologijų. Technologijos naikina žmogaus kaip žmogaus buvimą pasaulyje. Pasaulyje, kuriame ypač pasitikima technologijomis ir jų tobulumu, šios išstumia žmogų ir pradeda veikti kontraproduktyviai, jį naikindamos. Viskas pasidaro skirta technologijoms, bet ne technologijų tarnavimui žmonėms. Žmogus tampa pajungtas technologijoms. Tai buvo pranašystė. Tiek nacizmo, tiek bolševizmo ideologijos buvo pagrįstos prielaida, kad galima pakeisti socialinį gyvenimą pritaikius metodą, pasitelkus tam tikras socialines ar genetines technologijas. Visi minėti perspėjimai pasitvirtino labai baisiai.

Grėsmės niekur nedingo, ir šį klausimą turėtų kelti „kultūrininkai“. Platesnis dėmesys dalykams skiriamas tik tada, kai apie juos yra kalbama. Nemanau, kad politikus galima „priversti“ ką nors daryti. Politikai renkasi ir apsisprendžia laisvai, tačiau jie reaguoja į visuomenę. Taip būdavo netgi totalitariniuose režimuose, kai daug kas buvo slepiama nuo visuomenės ir vengiant jos neigiamų reakcijų, dalis sprendimų būdavo priimama reaguojant į visuomenės nuotaikas. Taigi visuomenės savivoka yra be galo svarbi. Manau, kad svarbus ir dar vienas dalykas, galbūt čia – Lietuvos fenomenas: politikai labai sureikšminti. Sureikšminimas ateina ir iš totalitarizmo patirties, pagal kurią viską nulemia politikai, o visuomenė tik gyvena. Tai yra labai patogi pozicija, kai galvojama, jog dėl visų trūkumų valstybėje kalti politikai, o visuomenė tegalinti dejuoti ir skųstis. Atsisakoma asmeninės atsakomybės ir rizikos. Visas problemas galima spręsti keičiant visuomenės nuomonę, požiūrį. Dažnai kritikuojami Europos Sąjungos biurokratai, tačiau jie tampa technologinio aparato dalimi tiek, kiek leidžia visuomenių ir šalių pasyvumas. Pati esu mačiusi, kaip minimi biurokratai, kurie, rengdami bendras apžvalgas ar dokumentus, gal ir norėtų nereaguoti į paskiras nuomones, tačiau negali nekreipti dėmesio į kitokias pozicijas. Todėl svarbu nesusitaikyti su patogia būkle. Nieko nenustebinsime kritikuodami Europos Sąjungą. Abejoju, ar sutiktume visuomeniškai ir politiškai aktyvesnį europietį, kuris sakytų, kad jos veikimas jį tenkina. Didžiausia problema yra pozityvių idėjų stoka ir pasidavimas inercijai.

parama
[give_form id=“1658″]