Visi melomanai palyginti neblogai įsivaizduoja, kas yra indie muzika, kokia yra šio žanro grupė ar atlikėjas. Šiaip indie suponuoja vieną esminį dalyką – nepriklausomybę. Nepriklausomybę nuo įrašų kompanijos ar ko nors kito, kas nurodinėtų atlikėjui, kaip kurti, kaip atrodyti, ką ir kada daryti bei kaip sėkmingiau save parduoti. Žanro šaknys glūdi apytiksliai XX a. 8 dešimtmetyje. Tada idėja, kad „pasidaryk pats“ muzika gali sulaukti savo klausytojų rato ir tapti sėkminga, giliai palietė pankroko sceną. Laikui bėgant, indie, be abejo, tapo savarankišku žanru visuose muzikos baruose. Ką tokia muzika turėjo garantuoti? Kažką gaivaus, taisyklėms nepaklūstančio ir iš bendros didelės popso jūros lengvai išsiskiriančio. Kažką, kas verčia tave pasakyt: „Šitas vaikis gal ir kuria tėvo garaže, bet žinai, nieko panašaus dar nesu girdėjęs. Kiek jausmo! Repeat!”

Nuotr. aut. Yaroslav Blokhin

Nuotr. aut. Yaroslav Blokhin

XXI amžiuje, kai šiek tiek pasistengus, truputį investavus ir įdėjus mažumėlę kantrybės, galima sukurti visai neprastą muzikos albumą su laptopu, kyla klausimas: ar apskritai vis dar verta kalbėti apie indie muziką kaip savarankišką ir svarbų žanrą? Neseniai Robinas Pecknoldas, pagrindinis „Fleet Foxes“ vokalistas, taip pat užklausė šio žanro dabartinę vietą. Jis iškėlė klausimą, ar indie muzika, nepaisant to, ar siekia būti „vintažinė“, ar progresyvi, vis dar turi vidinių išteklių sukurti naujumo pojūtį klausytojui?

Žurnalo New Yorker autorius Hua Hsu taikliai pastebi, kad stilistinės ribos tarp pogrindinės ir populiariosios (vadinamosios mainstream‘inės) muzikos dabar baigia visai išsitrinti, nors turbūt visada buvo kiek perdėtos. Verta atkreipti dėmesį ir į tai, kad populiariausi pasaulio atlikėjai dabar vis dažniau renkasi nepriklausyti nuo įrašų kompanijų. Vienas tinkamiausių pavyzdžių – šlovės viršūnėje esantis reperis, pasivadinęs Chance the Rapper. 2016-aisiais jis išleido neišpasakytos sėkmės susilaukusį albumą „Spalvinimo knygelė (angl. „Coloring book“) – pats, be įrašų kompanijos. Tarsi to dar nebūtų gana, albumas laimėjo Grammy apdovanojimą. Ir, be abejo, vyšnaitė ant torto – albumas nebuvo pardavinėjamas. Jo buvo galima klausytis Apple Music, Spotify ir t. t., bet nusipirkti – ne. Ar mes imtumėmės vadinti Chance the Rapperį indie atlikėju? Veikiausiai ne. Jau norėjau rašyti, kad jau vien bendradarbiavimas su Kanye West neleistų to daryti, bet tuomet prisiminiau, kad su Kanye duetą įrašė ir vienas indie karalių – Bon Iver.

Bet kaip su mažesnėmis grupėmis? Tokiomis, kurios Facebook‘e turi mažiau sekėjų negu daug šnekantys viešosios erdvės nuomonių lyderiai, tokios, kurių koncertai nesurenka triženklės auditorijos ir kurių nariai turi savo kūrybinius planus finansuoti iš 8–17 val. darbo biure? O ką daryti – juk reikia apginti savo aistrą. Atrodo, kad, kai kalbame apie indie, vis dar galvojame apie kažką panašaus. Nepaisant to, viskas ir toliau sukasi apie pastangas išgauti muziką, kuri paliestų, kaip niekas iki tol nepalietė. Ir padaryti tai pačiam.

Be abejo, visuomet atsiranda ir tokių kontroversiškų istorijų kaip Lanos del Rey. Iš pirmo žvilgsnio tai istorija apie merginą, savo pastangomis išleidusią dainą „Video games“, susilaukusią beprotiško dėmesio ir pasirašiusią kontraktą su įrašų kompanija, kuri padėjo jai šauti į šlovės viršūnę kaip raketai. Yra ir kitokių istorijų: pavyzdžiui, sakančių, kad Lana buvo nuo pat pradžių detaliai apgalvotas projektas, turėjęs atrodyti kaip vienos merginos „pasidaryk pats“ legenda tam, kad vėliau aplink ją būtų lengviau susukti visą istoriją ir iškelti ant pjedestalo melancholišką americana stiliaus ikoną.

Tačiau grįžtant prie noro kurti indie muziką ir laikytis įsitvėrus šio žanro, galima paklausti, kodėl norima būti indie atlikėju? Kodėl žmogus nori veikti pats, užuot įsikabinęs į tą, kuris jau žino receptus, turi reikalingų pažinčių ir išteklių? Tačiau tai džiugina. Panašiai džiaugiesi, kai pamatai mažą vaiką su baltu paltuku šokantį į purvo balą ir atsidūsti: „Ach, kažkas tikro dar yra…“

O Robinui Pecknoldui atsakyčiau, kad siekis sukurti kažką naujo, negirdėto vis dar prasmingas ir kad resursų tam taip pat dar galima rasti, lygiai kaip ir galimybių nelikti nepastebėtam. Turint omenyje, kad Spotify visuomet kuria grojaraščius, kuriuose gali aptikti Facebook‘e milijonų sekėjų neturinčius muzikantus, serialai indie muzika užpildo savo garso takelius, o muzikos tinklaraštininkai noriai pristato tuos, kurie prašosi pristatomi, viltis dar nemirė. Vienišas garažo muzikantas dar gyvas. O naujumas ir garso inovatyvumas? Na, mano kuklia nuomone, dabar, kai gyvename post-kuo-daugiau-visko-kitaip amžiuje, senas geras vokalas su gitara ir daina, kuri priverčia klausytoją kažką pajusti, yra pakankamai nauja. Ir intuityviai auditorija tikrai pajėgs įvertinti, ar tai indie, ar kažkas daug labiau apskaičiuoto ir subtilesnio.

Na, o desertukui – keletas indie patiekalų iš mano asmeninio meniu:

The Brevet – Hazy Eyes

Ben Abrahan ft. Sara Bareilles – This is on me

Lord Huron – The night we met