XVIII a. Lisabonoje buvo nustatyta, kad viena tokia Maria Duran yra moteris. Šį faktą iš pradžių nustatė miesto gydytojas ir chirurgas, o tuomet patvirtino du bažnyčios „dvasiniai tėvai“[1]. Šis vertinimas Marią Duran nudžiugino, nes reiškė, kad jai atsivėrė kelias stoti į Evoros seserų vienuolyną. Moterų draugiją be galo vertinančiai merginai tai buvo jaudinantis dar neatrastų galimybių metas.

Kaip nesunku atspėti, Maria Duran Evoros vienuolyne sutrikdė įprastą kontempliatyvų seserų gyvenimą. Oficialiuose dokumentuose rašoma, kad didžiausias skandalas kilo kuomet (sic!) Maria Duran staiga pasinaudojo savo vyrišku organu (membro viril). „Tai yra aiškiausias įrodymas, kad ji yra sudariusi sandorį su velniu, kurio vieno galioje yra paslėpti vyriško lytinio organo ženklus nuo fizinės labiausiai patyrusių chirurgų apžiūros“, – rašoma kaltinamajame laiške (Ambiguous Gender in Early Modern Spain and Portugal, 2012: p. 214).

Maria Duran aiškiausiai įrodė ne sandorį su Velniu, o veikiau tai, kaip toli žmonės gali nueiti siekdami reprodukcinio pasitenkinimo. Esu linkęs manyti, kad ne tik panelė Duran, bet ir daugelis panašių avantiūristų retai susimąstė apie pačią prokreacijos prasmę. Ką dauginimosi aktas reiškia gimstantiems vaikams ir ką – būsimam pasauliui?

David Dellruelle, Resilience, 2016

David Dellruelle, Resilience, 2016

Filosofinis antinatalizmas yra požiūris, kad gimdyti vaikus yra moraliai neteisinga. Jis remiasi daugmaž tokiais argumentais[2]:

Filantropinis argumentas: žmogaus atsiradimas jam pačiam visada yra žala, t. y. gimti yra žala, o negimti žalinga nebūtų. Tai vadinama filantropiniu argumentu, nes svarstoma, kas yra geriau (gimti ar negimti) pačiam gimstančiajam X, o ne jį gimdantiems ar kokiems nors kitiems žmonėms. Klausiama ne Lietuvos ar gimdytojų pozicijos vaiko gimimo atžvilgiu, o to, ar konkrečiam vaikui X būtų geriau gimti, ar negimti. Vaikui X niekada negimti yra geriau dėl pamatinės asimetrijos tarp žalos ir naudos egzistuojančiam ir neegzistuojančiam individui.

Juk gimdydami vaiką neišvengiamai pasmerkiame jį gyvenime patiriamoms blogybėms. Bet jeigu vaikas niekada nepradeda egzistuoti, jis apsaugomas nuo bet kokios žalos, o tai yra gerai. Kita vertus, sakysite, kad gimęs vaikas turi galimybę džiaugtis malonumais ir kitais gražiais gyvenimo aspektais. Tai yra gerai. Tačiau malonumų ir kitokio gėrio nebuvimas nėra blogai vaikui, kuris neegzistuoja. Kokio nors gėrio nebuvimas būtų blogai tik tuo atveju, jei egzistuotų kažkas, kas tą gėrį praranda. Šią asimetriją galima pavaizduoti lentele:

 

 Pirmas scenarijus:

 X egzistuoja

 Antras scenarijus:

 X niekada neegzistuoja

 Žalos buvimas (blogai)  Žalos nebuvimas (gerai)
 Naudos buvimas (gerai)  Naudos nebuvimas (nėra blogai)

 

Antrasis scenarijus yra vertingesnis vaikui X. Negimdydami vaiko tėvai apsaugo jį nuo žalos, kuri jam būtų bloga. Tuo tarpu atimdami potencialią naudą, kuri jam būtų gera, nepadaro nieko blogo, nes, paprastai tariant, nėra iš ko ją atimti. Niekada negimęs vaikas negali prarasti naudos, kaip ir negali patirti žalos. Todėl negimdydami vaiko nepadarome nieko blogo tam vaikui. Gimdydami vaiką, padarome jam žalos ir pasmerkiame kančiai.

Tai patvirtina ir kasdienė intuicija. Pirma, jaučiame įsipareigoję neatvesti į gyvenimą tų, kuriems tai būtų didelė kančia, tačiau nesame įsipareigoję gimdyti tų, kuriems gyvenimas būtų laimingas. Jaučiame, kad gimdyti vaiką sąlygomis, kurios sukeltų labai daug skausmo, būtų blogai. Tačiau negimdyti vaiko sąlygomis, kurios jam būtų geros, nėra blogai. Kitaip sakant, įprasta manyti, kad prastos sąlygos yra pakankama priežastis negimdyti vaiko, tačiau geros sąlygos nėra pakankama priežastis vaiką gimdyti.

Antra, retrospektyviai galima gailėtis pagimdžius kenčiantį vaiką, tačiau neįprasta gailėtis nepagimdžius geromis sąlygomis augti galinčio vaiko (sic!) galvojant ne apie savo, o apie neegzistuojančio vaiko laimę. Jeigu gailimės neturėdami vaikų, tai gailimės savęs ar savo seneliais netapusių tėvų ar pan., tačiau neįprasta gailėti paties negimusio vaiko.

Trečia, esame linkę gailėti žmonių, kurie gyvenime kenčia, tačiau niekada lygiai taip nesigailime laimingų žmonių, kurie niekada negimė. Leidžiame daug laiko gailėdami karo nualintos Ukrainos ar (kažkodėl mažiau) Sirijos žmonių, bet kažin, ar daug laiko gailime negimusių laimingų žmonių Marse ar Indijoje.

Pasak kito, mizantropinio argumento, neturėti vaikų yra moraliai teisingas sprendimas, nes mūsų pagimdyti žmonės patys sukels blogį ir skausmą pasaulyje, o mes turime pareigą tokių pavojingų padarų nekurti. Pavyzdžiui, būtų moraliai neteisinga sukurti ir paskleisti mirtį bei kančias sukeliantį virusą. Mūsų vaikai gali sukelti tiek pat mirčių ar skausmo.

Savo rūšį vertiname pagal išskirtinius kultūros, mokslo, technologijos pasiekimus, nors jie: 1) nėra pasiekiami daugumai ir dauguma jų patys nesukurtų; 2) net protingiausi žmonės juos pasiekia tik daug aukodami ir atiduodami; 3) žemėje nėra kitos rūšies, kuri savo pasiekimais galėtų mus pastatyti į vietą (kontekstą) bei suteikti kuklesnę perspektyvą. Neatrodo prasminga vertinti visą rūšį tik pagal jos elitą. Be to, net ir elitas turi didelių trūkumų, kurių kartais nepastebime. Kiekvienos didelio masto tragedijos kontekste galime atsekti intelektualinio (sapiens) elito dalyvavimą.

Todėl, kai sprendžiame, ar gimdyti, negalime vadovautis iliuzija, kad mūsų vaikas bus vienas iš moraliai atsakingų, protingų ir bendrajam gėriui tarnaujančių gyvūnų, nes, deja, tokių nedaug, jei apskritai yra. Mėgstame apie žmogų galvoti kaip apie racionalumo viršūnę, kai išties dažnai nesugebame atlikti net būtinų racionalių sprendimų ar empatijos reikalaujančių veiksmų. Nėra pagrindo galvoti, kad mūsų vaikai bus kitokie.

Postuluojame, kiek daug „mąstome“, tačiau vis tiek esame neįtikėtinai kvaila rūšis. Milijardai žmonių, žinodami visą įmanomą žalą, kasdien rūko, šniokščia, prisigeria, tada sėda už vairo. Netrūksta ir akivaizdžių reklamos laimėjimų, t. y. gyvų žmonių patiklumo įrodymų. Prie tų „didvyrių“ galima būtų priskirti ir politinę sloganeriją bei demagogiją, kurios be vargo užtikrina neribotą politinę galią ribotos atsakomybės individams. Ne menkas žmonių kvailumo įrodymas – su kokiu rimtumu jie priima nieko nekeičiančias sporto varžybas, komandų spalvas, disfunkcines muzikos, kino žvaigždes, „crazy“ madas ir žiniasklaidos antraštes, jau nekalbant apie prietarais pagrįstus diskriminacijos veiksnius.

Žmonių kvailybė veda prie moraliai reikšmingų veiksmų. Pavyzdžiui, konformizmas gali į miltus sutrinti net akivaizdžiausius faktus – žmonės linkę balsuoti dėl to, kaip atsirado žemė, kas yra šeima ir pan. Jie paklūsta ir paklus bet kokiems fanatikams-lunatikams, rodantiems, kam nupjauti galvas ir pirštus. Jeigu raganų medžioklė būtų buvusi nors kiek racionali, ji turėjo pasibaigti tokiais pat rezultatais, kaip ir vienaragių medžioklė. Deja, dėl įprasto konformizmo tarp 1450 ir 1700 metų buvo nužudyta dešimtys tūkstančių raganų[3].

Dauguma žmonių paklus bet kokiam autoriteto paliepimui, nesudvejos vykdydami didžiausio masto žiaurumus. Žmogui nėra didesnio pavojaus kaip kitas žmogus. Tai –paprasčiausia banalybė. Mizantropinio argumento ašis: žinant visa tai, kurti naują žmogų yra moraliai neatsakinga. Nepasiduodant iliuziniam optimizmui, turėtume protingai susilaikyti ir susikibę už rankučių eiti ne tik į Lietuvos, bet ir į visos žmonijos išnykimą.

L’épilogue semble proche. Antinatalizmas seka iš racionalaus ir visuotinai priimto pasaulėvaizdžio, pagal kurį blogis arba žala pasaulyje yra neišvengiama ir neišnaikinama. Skurdas, nepriteklius, karas, žiaurumai, vulgarumas ir masinė kapų valpurgija tampa vaiko mokykline kuprine dar toli iki pirmos klasės. Kodėl neapsaugoti jų nuo tokios lemties? Juk tai nieko nekainuoja.

[1] Kunigai nustatė, kad Maria Duran yra apsėdęs „dažnai pasitaikantis velniūkštis“ (demonio familiar), todėl nerado reikalo atlikti jai tikro egzorcizmo.

[2] Daugiau apie filosofinį antinatalizmą skaitykite Davido Benataro veikalus.

[3] Raganų medžioklė tęsiasi ir nūdienoje:

http://www.nytimes.com/2007/11/15/world/africa/15witches.html?_r=2&th=&oref=slogin&emc=th&pagewanted=all