Nuo pat ankstyvųjų darbų Nyčė prisistato kaip kultūros gydytojas. Jis diagnozuoja ir prognozuoja. Nyčė rašo ne amžininkams, o ateities kartoms, nes XIX a. pabaigos europiečiai nesupranta dvasinės krizės, kurioje atsidūrė Senasis žemynas. Nyčė tarp amžininkų nemato skaitytojų, kurie būtų verti jo mokymo. Žmonės, išklausę išprotėjusio žmogaus monologo apie Dievo mirtį, liko nesupratę šio įvykio prasmės: „Atėjau per anksti, – tarė jis tada, dar man ne laikas. Šitas nepaprastas įvykis dar tebėra pakeliui“. Nesuprasdami dvasinės Europos situacijos, jie negali suprasti ir Nyčės vilties – antžmogio. Zaratustra pradeda savo mokymus kreipdamasis į žmones ir skelbdamas antžmogį, bet patiria nusivylimą: „Manęs jie nesupranta, ne toms ausims šie žodžiai mano.“ „Nesavalaikis“ filosofas nėra vien kultūros gydytojas – jis save laiko ir nesuprastu pranašu. Nyčės Europos diagnozės ir prognozių skaitymas – ne antikvarinis užsiėmimas: jis rašė ateities kartoms, ateinantiems amžiams, todėl XXI amžiaus europietis yra tarp skaitytojų, kuriems skirti jo veikalai.

Nyčė įsitikinęs, kad, nepaisant XIX amžiaus pabaigoje dominuojančio nacionalizmo, atidus stebėtojas priverstas pripažinti, jog „Europa trokšta susivienijimo“. Jis neabejoja, kad Europos susivienijimas ir europiečių suvienodėjimas neišvengiami. Nyčei rūpi kitas klausimas, neatsiejamas nuo šios įžvalgos. Kas bus Europos vienybės pagrindas? Kas pakeis krikščionybę, kuri daugelį amžių buvo dvasinės Europos vienybės pamatas?

Nyčės pateikta XIX amžiaus Europos diagnozė yra paprasta ir radikali: Europos dekadansas yra tiek pažengęs, kad beprasmiška stengtis jį stabdyti ar grįžti prie kažkokių tradicinių europietiškų principų. „Nesavalaikio“ filosofo politinis temperamentas yra reakcionieriškas, tačiau, priešingai nei kiti XIX amžiaus kontrrevoliucionieriai, jis mano, kad dekadansas turi būti pagreitintas. Savo „pašnibždėjime konservatoriams“ jis rašo: „Grįžimas atgal, posūkis bet kuria prasme ir bet kokiu mastu yra visiškai neįmanomas […]. Nieko nebus: reikia judėti į priekį, t. y., žingsnis po žingsnio toliau į dekadansą (tokia yra mano moderniosios „pažangos“ definicija)“. Nyčė neslepia pasišlykštėjimo 1789 metų idealais ir progresuojančiu jų realizavimu. Nepaisant noro likti anapus gėrio ir blogio, stabų daužytojo diagnozė yra moralinė. Europos krizė yra moralinė ir todėl gali būti įveikta tik moralinėmis priemonėmis – visų vertybių pervertinimu.

Europos dekadansas Nyčei yra neatsiejamas nuo moderniųjų idėjų triumfo. Jis smerkia „nefilosofinės anglų rasės“ idėjų įsigalėjimą Europoje: „Nepamirškime, kad anglai dėl savo vidutiniškumo kartą jau buvo bendro europietiško proto lygio nuopuolio priežastimi: tai, kas vadinama „moderniomis idėjomis“, […] buvo angliškos kilmės, dėl to negali kilti abejonių. […] Reikia tvirtai laikytis šio istorinio teisingumo principo ir ginti jį nuo akimirkos ir regimybės: europietiška noblesse – jausmai, skonis, papročiai, žodžiu noblesse aukščiausia prasme – yra Prancūzijos kūrinys ir išradimas, o europietiškas niekingumas, dabartinių idėjų plebėjiškumas – Anglijos“. Relief of man‘s estate, rights of man, the greatest possible happiness of the greatest possible number – šie modernūs moraliniai ir politiniai idealai yra Nyčės paniekos ir patyčių objektas. Vis dėlto jis žino, kad šių idėjų triumfas yra neabejotinas – tai tėra laiko klausimas.

Nyčės išdėstyta Europos dvasinės būklės diagnozė yra paremta prielaida, kad, nepaisant išblėsusio krikščioniško tikėjimo, krikščionybės moralė sekuliaria forma vis dar dominuoja Europoje. Ši situacija jam atrodo absurdiška ir todėl telieka laukti, kol ji išsispręs. Nyčės viltys ir jo optimizmas dėl Europos ateities yra itin migloti. Viskas paremta tikėjimu, kad dekadansas pasieks kritinį tašką ir kažkaip pats save pergalės. Dvasinis Europos žlugimas Nyčei rodosi kaip naujo atgimimo galimybė, kuri bus paremta visų vertybių pervertinimu. Diagnozavęs, kad Europos dekadansas tik gilės, Nyčė svyruoja tarp pesimistinės prognozės ir optimistinio tikėjimo. Ko galime tikėtis dekadansui pasiekus kritinį tašką?

Optimistinis tikėjimas Europos ateitimi gali būti suvestas į tikėjimą antžmogio galimybe. Pesimistinė ir optimistinė Europos likimo alternatyva skleidžiasi „Štai taip kalbėjo Zaratustra“ pradžioje. Zaratustros „nusileidimas“ ir jo pirmasis kreipimasis į minią prasideda žodžiais: „Aš antžmogį jums skelbti noriu. Žmogus yra būtybė, kurią įveikti reikia.“ Žmogus turi tapti kažkuo aukštesniu ir didingesniu negu yra. Optimistinė Nyčės prognozė Europai gali būti suvesta į Zaratustros šūkį: „Tebūna antžmogis prasmė pasaulio!” Antžmogis yra keista figūra – filosofas, poetas ir beveik šventasis („Cezaris su Kristaus širdimi”). Sunku ką nors tikslaus pasakyti apie Nyčės antžmogio idealą ir pastarojo galimybę „atpirkti” Europą.

Renaissance, aut. Marija Sajekaitė

Renaissance, aut. Marija Sajekaitė

Kaip jau minėta, Zaratustros klausytojai nesuprato jo mokymo apie antžmogį. Tuomet jiems yra atskleidžiama antžmogio alternatyva – „paskutinis žmogus”: „Maža tuomet mūs žemė pasidarė, ir šokinėja čia ant jos žmogus paskutinysis, tasai, kuris į mažą viską verčia. Nėra vilčių jo padermę išnaikint, kaip spragės kad įveikt negali niekas, žmogus tas paskutinis gyvena juk ilgiausiai. Bet laimę mes išradę esam: – tuoj sako žmonės paskutiniai ir akim vis mirksi“. Būtinybė peržengti žmogų yra neatsiejama nuo galimybės pasiekti žemiausią žmogiškumo lygį, kuris prilygsta bukam gyvuliškumui. Siekiant Übermensch‘o, visuomet egzistuoja realus pavojus atkristi iki Untermensch‘o. Išklausiusi Zaratustros pamokslo, minia nesuprato antžmogio idealo ir susižavėjusi reikalavo iš jo paskutinio žmogaus.

Zaratustra jaučia tik panieką žmonėms, kurie nesupranta mokymo apie antžmogį ir garbina paskutinį žmogų. Panieką paskutinio žmogaus idealui galime lengvai suprasti. Tačiau optimistinis Nyčės tikėjimas, paremtas antžmogio idealu, sunkiai suprantamas. Šiandien galime konstatuoti, kad Nyčės antžmogio teigimas tebuvo beviltiškoje situacijoje gimusi niekuo nepagrįsta viltis. „Nesavalaikio“ filosofo amžininkas Fiodoras Dostojevskis blaiviau įvertino antžmogio idėją, savo kūriniuose užčiuopęs ir su nepranokta genijaus jėga parodęs jos bergždumą. Šiandien galėtume teigti, kad europiečiai liko tuo, kuo buvo XIX a. pabaigoje – žmonėmis. Žmogus nebuvo peržengtas ir, norėtume tikėti, nevirto paskutiniu žmogumi.

Vis dėlto turėtume pripažinti, kad XXI amžiaus Europa yra didžiausių Nyčės baimių išsipildymas – modernaus europiečio panašumai su paskutiniu žmogumi yra pernelyg akivaizdūs ir nemalonūs: „Jisai dar darbą dirba, nes darbas pramogą jam teikia. Bet žiūrima kaip reikiant, kad toji pramoga neimtų varginti per daug jo. Negundo jo daugiau nei skurdas ir nei turtas: sunku tai pernelyg. O ir valdyt ar dar kas nori? Paklusti kas gi teiksis? Abu labu yra perdėm nelengva. Piemens nėra jau jokio, yra tiktai banda! Kiekvienas nori to paties, visi čia lygiateisiai: o jei kam kyla kitas jausmas, tas į beprotnamį keliauja. […] Nūnai visi be galo gudrūs ir viską puikiai žino, kas praeity yra įvykę, todėl patyčioms galo nematyti. Vaidai vis nesiliauja, bet susitaikoma netrukus – mat dėl šių dalykų skrandis genda. O šiaip jau smagumėlį mažą kiekvienas turi: tik vieną – dienai, kitą – nakčiai, bet sveikata užvis brangiausia.” Nyčė buvo teisus dėl Europos vienijimosi ir suvienodėjimo. Tačiau turime pripažinti, kad šis vienijimasis rodo, jog dekadansas savęs nepergalėjo ir, nepaisant įvairių iššūkių, modernūs (angliški) idealai yra šiandieninės Europos vienybės pagrindas. Krikščionybės dvasinė galia dar labiau sumažėjo, bet sekuliarizuotu savo pavidalu krikščioniški idealai dar ir šiandien tebedominuoja dvasinėje Europos atmosferoje.

Teiginys, kad modernūs idealai savo ištakomis yra krikščioniški – sekuliarus krikščionybės surogatas – gali skambėti absurdiškai. Juk modernūs idealai yra XVII–XVIII amžiaus kovos su krikščionybe produktai, kurių iškilimas buvo palydėtas garsiojo Voltero kovos šūkio écrasez l’infâme! Vis dėlto Nyčė įsitikinęs, kad Apšvietos idealai krikščionybei prieštarauja tik paviršiuje. Jis neabejoja, kad modernus humanizmas tėra sekuliarizuota krikščionybės forma: „Žmonės su savo ‚lygybe prieš Dievą‘ iki šiol sprendė Europos likimą, kol pagaliau išugdė sumenkusią, beveik juokingą padermę, bandos gyvulį, geranorišką, liguistą vidutinybę – dabartinį europietį.” Nyčė šaiposi iš savo amžininkų, kurie didžiuojasi Europos „civilizacija”, „humanizacija” ir „pažanga”, teigdamas, kad šio pasididžiavimo „politinė formulė” yra „demokratinis Europos judėjimas”. Jis priduria, kad „demokratinis judėjimas yra krikščioniškojo judėjimo paveldėtojas”. Krikščionybės ir modernių idealų nesutarimas Nyčei rodosi esąs paviršutinis, nes savo ištakomis šie judėjimai jam yra „vergų sukilimo moralėje” ir „bandos gyvulių moralės” produktai. Krikščionybės ir sekuliarių modernių demokratinių judėjimų nesutarimai Nyčei tėra dviejų priešiškų brolių kivirčai. Nesutarimai paviršiuje jam leidžia matyti tik vieną radikalų sprendimą – visų vertybių pervertinimą.

Nyčės troškimas pervertinti visas vertybes XXI amžiaus vieningoje Europoje gyvuoja komiška ir absurdiška forma. Politikų kalbose, reklamose ir kasdieniuose pokalbiuose nuolat girdime žodį „vertybė”, kuris tapo tuščiausia ir nieko nebereiškiančia sąvoka. Tradicijos ir inovacijos šiandien yra vertybės, enlightened self-interest ir labdara – taip pat vertybės, individualizmą ir bendruomeniškumą taip pat nedvejodami vadiname vertybėmis. Viskas tapo vertybėmis ir neįmanoma kalbėti apie kokią nors vertybių hierarchiją. Reikia prisiminti, kad mažai dalykų Nyčei kėlė tokį siaubą, kaip hierarchijų nebuvimas. Visi europiečiai šiandien kalba apie vertybes, nors nelabai supranta, ką turi omenyje ir koks yra jų vardinamų vertybių tarpusavio santykis. Po šiais metais įvykusių teroristinių išpuolių Paryžiuje Europos užsienio reikalų ministrai bendrame pareiškime teigė, kad teroristiniai išpuoliai yra nukreipti prieš „universalias vertybes”. Europa vieninga teigdama „universalias vertybes”, tačiau nerastume europiečio, kuris galėtų be vidinių prieštaravimų jas išvardinti.

Sunku paneigti, kad Nyčė tiksliai išpranašavo XX amžiaus Europos katastrofas, tačiau vėlesnė patirtis rodo, kad tai nebuvo kritinis dekadanso taškas. XXI amžiaus europiečio idealai mažai kuo skiriasi nuo Nyčės paniekos objektų, jie tėra šiek tiek „pažangesni”. Žvelgiant iš „nesavalaikio” filosofo perspektyvos, šios situacijos akivaizdoje telieka tikėtis, kad Europos dekadansas tebegilėja, bet dar nėra pasiekęs kritinio taško. Vis dėlto šiandien būtų beveik komiška nuoširdžiai laukti antžmogių ir „ateities filosofų”. Galbūt „Dievo mirtis” Europoje vis dar tebėra nesuprastas įvykis – „šitas žygdarbis vis dar tebėra jums tolimesnis už pačius tolimiausius žvaigždynus”. Tai verčia prisiminti, kad tai skelbęs pamišėlis klausė: „Ar ne per didelė mums to didingojo darbo našta? Galbūt mes patys turime virsti dievais, kad taptume verti to, ką padarėme?” Visai tikėtina, kad europiečiai dar nesuprato šio įvykio prasmės.