VII amžiaus prieš Kristų filosofas Parmenidas iš Elėjos neretai pristatomas kaip logikos tėvas, pirmas prabilęs disjunkcijomis apie būtį: „yra arba nėra“. Jo vardu pavadintame dialoge Platonas vėliau nagrinės Parmenido tezes, kurios mums išliko fragmentais, apimančiais daugiau ar mažiau 160 eilučių. Eilučių? Būtent. Parmenidas savo filosofines įžvalgas įamžino poemoje, kuri, kaip ir didieji Hesiodo ir Homero epai, eiliuota hegzametru. Tiek Antikoje, tiek naujaisiais amžiais tyrinėtojai raukė kaktas iš nepasitenkinimo tokia griežtai racionaliam filosofiniui diskursui netinkama forma. Iš Parmenido eilių dažnai buvo išsigvildenami ontologiniai riešutėliai, paliekant poetinius lukštus kaip šiukšles. Tačiau prieš pradedėdamas filosofuoti, Parmenidas sugaišta trisdešimt eilučių  keistai kelionei pas neįvardintą deivę aprašyti. Deivės tapatybė tebekaitina mokslininkų fantazijas. Kokią prasmę įgyja Parmenido logemos, jeigu jas faktiškai apreiškia pati deivė?

Parmenido vertimai į lietuvių kalbą yra fragmentiški, pateikiami proza, o įžanginė kelionė pas paslaptingąją deivę apskritai neversta. Tai sutampa su pasauline praktika, mat hegzametru eiliuotas Parmenido vertimas į anglų, vokiečių ar prancūzų kalbą yra neįsivaizduojamas ne tik dėl šių kalbų fonetinių ypatumų, bet ir dėl prentenzijų į vertimo tikslumą: ir taip paslaptingas graikiškas tekstas tiksliausiai atsispindi proza. Tačiau kokią dalį to, ką Parmenidas norėjo pasakyti, mes prarandame panaikindami metrą? Šioje vietoje galime pasidžiaugti, kad lietuvių kalba dėl savo dinamiško kirčio ir laisvos sintaksės yra viena palankiausių modernių kalbų graikiškam hegzametrui perteikti – vertimas turi visas galimybes išlikti tikslus, o eiliuota kalba – natūrali.

Čia pateikiamas Parmenido kelionės pas deivę eiliuotas vertimas į lietuvių kalbą. Įraše girdėti graikiškas bei lietuviškas tekstas, skaitomi hegzametru.

Iš senovės graikų kalbos vertė Ramunė Markevičiūtė

 

Ašvos, kurios mane neša, toli, kiek dvasia tik besiektų

vedė mane, kai lydėjo į kelią, daug apsakytą,

deivės, per tamsumą visą nešantį žinantį vyrą.

Juo buvau nešamas, nešė mane juo daug žinančios ašvos,

tempdamos traukė vežimą, o kelią rodė mergelės.

Guoliuose kaista ašis ir skleidžia garsą švilpynės

(Sukos mat ratai dveji abipus ją varantys greitai),

Kai Heliadės mergelės, skubėdamos duoti palydą,

Ėjo į šviesą, namus nakties jau palikusios, rankom

šydus nustūmusios veikiai nuo savo galvų nemirtingų.

Stovi ten vartai, kur kelias nakties ir dienos susitinka,

Juosius stakta akmeninė bei viršduris gaubia aplinkui,

Dangiški esti jie patys, užpildyti durų galingų,

Raktai mainingi nuo jų – valdžioje daug baudžančios Dikės.

Ją mergelės saldžiaisiais žodžiais ėmėsi kalbint.

Gudriai įtikino sklastį gilėmis puoštą atstumti

Veikiai nuo vartų, kurie žiojėjančią durų bedugnę

Atsilapoję atvėrė, ašis, nulietas iš bronzos,

įvaruos pamainomis pasukę, prikaustytas stipriai

strypais ir smeigtais. tai ten, pro vidurį tiesiai tų vartų

Lenkė išklotu keliu ašvas ir vežimą mergelės.

Deivė maloniai mane ten priėmė, ranką į ranką

Dešinę savo paėmus, šiais žodžiais prabilo ir tarė:

„Šioj nemirtingų vežėjų palydoj atvykęs jaunuoli,

Ašvų, kurios tave neša, pagalba pasiekęs mūs rūmus,

Sveikas būk, juk ne likimas blogas išsiuntė leistis

šituo keliu, (mat žmogaus takai nuo jo esti toli), bet

Deivės Temidė ir Dikė. Tad reikia, jog viską pažintum.

Tiek nepalenkiamą širdį tiesos, kur įtikina greitai,

tiek mirtingųjų žiūras, stokojančias patikimumo.

Vis dėlto tu dar ir šitai išmoksi, jog tai, kas atrodo,

Reikia priimti visvien, nes viskas persmelkia viską.”
Fragmentas senovės graikų kalba:

Fragmentas lietuvių kalba:

 

Nuotr. aut. Ignė Grikevičiūtė

Nuotr. aut. Ignė Grikevičiūtė