Esu linkusi manyti, kad tai, kuo tampame, lemia sąmoningi pasirinkimai. Tačiau kartais iš pažiūros visai nereikšmingos aplinkybės tampa svarbiausiomis, nors tuo metu taip nemanome. Vienas atsitiktinumas mane pakeitė labiau, nei daugybė ilgai apmąstytų dalykų – nuobodų penktadienį nuėjau į muzikos pamoką, iš kurios gimnazijoje dažniausiai pabėgdavau, ir nuo tos dienos pasaulis man skamba kitaip.

Muzikos pamokų metu dažniausiai sėdėdavau paskutiniame suole skaitydama knygas arba užrašinėdama paaugliškus egzistencinius pamąstymus, o bendraklasiai paskubomis nusirašinėdavo matematikos namų darbus. Šopeno preliudai buvo tik garso takelis mūsų pasikalbėjimams. Kartais pravėrus langą kabinete pakvipdavo šokoladu – priešais mokyklą buvo saldainių parduotuvė – ir mes visą pamoką svajodavom apie saldumynus. Žodžiu, daugybę kartų girdėtas Bachas dešimtokams rūpėjo mažiausiai.

Tačiau tądien knygos taip ir neatsiverčiau. „Tokia muzika yra sudėtinga, todėl jūs jos greičiausiai nesuprasit, bet pagal programą turime pasiklausyti“, pasakė mokytoja. Sudėtinga? Aš kažko nesuprasiu? Dar pažiūrėsim! Šitaip nusiteikusi pirmą kartą išgirdau K. Stockhauseno Gesang der Jünglinge ir iškart susižavėjau. Ne tik todėl, kad maištavau prieš mokytoją, suabejojusią gimnazistų intelektu ir gebėjimu priimti šiuolaikinę muziką. Klausydamasi ūžesių ir iškraipyto balso aido jaučiausi kaip viename sapnų, kuriuose nardau giliuose vėsiuose ežeruose arba vaikštau apgriuvusiuose miestuose, virš jų skraidant kariniams lėktuvams. Tie miestai kvepėdavo suanglėjusiomis pušų viršūnėmis ir įkaitusiu asfaltu, visa aplink trupėdavo ir duždavo, o mane lydėdavo pabaigos nuojauta. Tačiau aš nebėgdavau, nesislėpdavau – nei sapnuose, nei pabudusi. Nors tokie sapnai būdavo nejaukūs, juos sapnuoti norėdavau – mane traukė tai, kas baugu ar neįprasta. Stockhauseno, kuris save vadino pasiuntiniu iš Sirijaus žvaigždės planetos, keistumas man buvo savas.

K. Stockhausenas ir vieno jo kūrinių partitūra, nuotr. Claude Truong-Ngoc

K. Stockhausenas ir vieno jo kūrinių partitūra. Claude Truong-Ngoc nuotr.

Tą pačią dieną susiradau Stockhauseno, Xenakio ir Ligeti įrašų. Išklausiau juos vienu prisėdimu, o išjungusi grotuvą pasaulį išgirdau kitaip. Viskas aplink suskambo. Pradėjau įsiklausyti į savo žingsnius, kvėpavimą, vandens tekėjimą ir kaistančio virdulio ūžesį – garsus, kurie anksčiau buvo tik nepastebima mane supančios aplinkos dalis. Dabar girgždesiai, krebždesiai ir šlamesiai man tapo muzika. Daiktai turėjo ne tik spalvą ir formą – jie tiksėjo ir švelniai burzgė, jiems susilietus pasigirsdavo trijų sekundžių etiudai. Šis naujai išgirstas, ryškus pasaulis mane įtraukė ir nebepaleido.

Kasdienių garsų ir triukšmų pasaulyje gyveno ir konkrečiosios muzikos (pranc. musique concrète) kompozitoriai, kurie vietoj natų sąsiuvinio imdavo magnetofono juostą, o joje įrašytus garsus iškraipydavo studijoje ir paversdavo kūriniais. Vienas konkrečiosios muzikos pradininkų Pierre Schaeffer rašė:

Staiga aš supratau, kad vienintelė dėmesio verta paslaptis slypi paprastose kasdienėse smulkmenose. Užrašinėdamas įvairius triukšmus, kuriuos galima išgirsti šalia garsų, aš nenustebau pastebėjęs kasdienes metaforas, kurias jie mums sukelia.

Tačiau šalia kasdienių garsų girdime ne tik įvairius triukšmus, bet ir tylą. Amerikiečių kompozitorius John Cage, kūrybos pradžioje įkvėptas futuristų ir eksperimentavęs su triukšmingais mušamaisiais instrumentais, vėliau teigė, jog muzikos kūrinys – ne tik garsai, bet ir pauzės. Tyla ir garsas muzikoje vienodai svarbūs. Jo kūrinys 4’33″ – tai keturios minutės ir trisdešimt trys sekundės, kurių metu pianistas sėdi prie instrumento, taip ir neišgaudamas nei vienos natos. Nors 4’33″ muzika greičiausiai nepavadintume, kompozicija skatina įsiklausyti į mus supančius garsus. Taigi net kalbant apie tylą galiausiai vis vien grįžtama prie garsų. Tačiau kas tuomet yra tyla? Cage rašo:

Tuščios erdvės ar laiko nėra. Visada galima ką nors pamatyti, išgirsti. Tiesą pasakius, kad ir kaip stengtumėmės išgauti tylą, negalime to padaryti.

Tylos J. Cage nerado net „beaidžiame“ kambaryje (angl. anechoic chamber). Ten jis išgirdo du garsus, žemą ir aukštą. Jam paaiškino, kad aukštą garsą skleidžia nervų sistema, o žemą – kraujo cirkuliacija. O aš pati tylos neieškojau, nes muzika man rūpėjo labiau. Kai apie muzikinius atradimus ėmiau kalbėtis su draugais, primygtinai siūlydama pasiklausyti Stockhauseno, jie žiūrėdavo į mane nesuprasdami, ar eilinį kartą kvailioju, ar šaipausi. Jie klausdavo: negi tau tai tikrai gražu? Ar malonu šito klausytis? Į abu klausimus nedvejodama atsakydavau: taip! Juk kone kasdien klaidžiodavau vis naujuose, maloniai nejaukiuose muzikiniuose sapnuose.

Dabar manau, kad tuomet mes grožiu vadinome skirtingus dalykus. Man gražūs žmonės, kurių nosys su aštria kuprele, o kaktos neproporcingai aukštos. Apsidžiaugiu pamačiusi laidus, mygtukus, vielas ir surūdijusius metalo gabalus, o nebeveikiančios gamyklos man įdomesnės už muziejus. Eksperimentinė muzika „graži“, tačiau kitaip nei impresionistų paveikslai. Galbūt muzikos grožis pernelyg dažnai painiojamas su minkšta kėde ausims, kaip dar dvidešimto amžiaus pradžioje teigė kompozitorius Charles Ives?

Šiuolaikinė muzika yra tokia įvairi, kad ką nors sau artimo rasti galėtų tiek avangardo, tiek klasikos mėgėjai. Dalis šiuolaikinės muzikos savo harmoningumu artima klasikai, tačiau ji remiasi kitokiais principais, o jos skambesys modernus. Tokios yra O. Messiaeno O sacrum convivium, Luciano Berio Wasserklavier ar pernai rudenį Vilniuje apsilankiusio minimalisto Philipo Glasso kompozicijos. Sąvoka „akademinė muzika“ gali skambėti sausai ir atstumti savo snobiškumu, tačiau ji neatspindi realybės – jei prieš kelis šimtmečius liaudies ir klasikinės muzikos klausytojai buvo iš skirtingų socialinių sluoksnių, vėliau atskirtis palengva bluko. Dabar riba tarp akademinės ir populiariosios muzikos kartais būna visai nežymi arba jos visai nėra. Stockhauseno elektronika padarė didelę įtaką grupei Kraftwerk, noise‘o ištakos – jau minėtoji konkrečioji muzika. Elektronikos meistro Aphexo Twino kūrinius grojo Londono Sinfonietta, o jo kūrinys Aisatsana – tai subtilus dvidešimt pirmojo amžiaus noktiurnas. Jauna škotė Anna Meredith, kurios kūrinius atliko BBC simfoninis orkestras, prieš kelis metus susidomėjo elektronika ir sako, kad norėtų groti klubuose. Kai į festivalį „Gaida“ atvažiavo Robert Henke, jo pasiklausyti ėjo tiek akademinės, tiek elektroninės muzikos mėgėjai.

Nors niekas jau seniai nebesistebi nei sąmonės srautu literatūroje, nei abstrakčia tapyba, šiuolaikinės muzikos klausosi retas. Manau, bandymas „suprasti“, lyginimas su anksčiau girdėta muzika trukdo atsiduoti estetiniam išgyvenimui nevertinant ir neieškant avangarde klasikos. Be abejo, įdomu sugebėti sąskambiams duoti pavadinimus ir įvertinti kompozitoriaus meistriškumą. Tai gali papildyti klausymo patirtį, tačiau estetinis išgyvenimas lieka svarbiausias. Priimdama garsus tokius, kokie jie yra, buvau įtraukta į anksčiau nepažintą, tačiau man labai savą pasaulį, kurio palikti nesinori iki šiol. Jis ne visada yra saugus ir harmoningas, bet ar visada muzikoje vien to ieškome? Kai pasaulis ima skambėti taip, kaip dar niekada neskambėjo, jo vėsa tampa ypatingai maloni.