Šiais metais festivalyje „Kino pavasaris“ įvyko ilgai laukta naujausio Andrejaus Zviagincevo filmo „Leviatanas“ premjera. „Leviatanas“ – „savalaikis“ kūrinys, tačiau atsakymo į iki kaulų smegenų rusams žinomą Černyševskio klausimą „Ką daryti?“ čia nėra. Filmo pradžioje ir pabaigoje režisierius pasiūlo pasiklausyti minimalistinės Philipo Glasso muzikos, pasižiūrėti į vandenyno, graužiančio atšiaurios šiaurės krantus, vaizdus – tarytum sakydamas, kad visa, kas nepriklauso žmogui, yra amžina, o valdžia – nuo Dievo ji ar nuo Šėtono, – kaip ir visa kita, praeina. Tai – šiuolaikinis fizikinis mitas, nebepaliekantis žmogiškajam laikui vietos savo struktūroje. 2012 metais vykusiame Andrejaus Tarkovskio vardo kino festivalyje „Veidrodis“ („Зеркало“) A. Zviagincevas buvo vienas iš žiuri narių. Beplaukiant garlaiviu per Volgą, režisierius sutiko trumpam pasitraukti iš šventiško šurmulio ir pasikalbėti.

Šiame kino festivalyje jūs vertinate kitų filmus, taigi dabar jūs esate ne tik kino režisierius, bet ir kino žiūrovas.

Aš visuomet buvau žiūrovas, netgi nežinau, ar tikrai tapau režisieriumi. Labai mėgstu žiūrėti filmus, esu laimingas, kai turiu galimybę žiūrėti talentingai sukurtus. Filmai mane jaudina, verčia mane netingėti, kažką daryti, jie mane veikia kaip galingi stimulai, net rankos ima niežėti, taip, taip, reikia imtis veiklos, įgyvendinti tuos užmojus, kurie dėl įvairių priežasčių guli ant stalo ir laukia – reikia juos kuo greičiau imtis įgyvendinti. Suprantate, geri kūriniai įkvepia ryžtis pačiam žengti žingsnį, veikti ir pan. Todėl su dideliu malonumu žiūriu kiną. Žinoma, renkuosi, ką žiūrėti. Šiuo atveju už mane pasistengė Andrejus Plachovas (kino festivalio „Veidrodis“ programos sudarytojas – N. K.), ir, reikia pastebėti, kaip reikiant pasistengė, nes labai sudėtinga iš dešimties filmų išrinkti tris geriausius. Sudaryti tokią programą – sunkus darbas. Taigi esu jam dėkingas žiūrovas. Esu laimingas, kai atsisėdu į krėslą, užgęsta šviesa ir tamsoje pasirodo titrai. Labai nemėgstu vėluoti į filmus, jei juos rodo kino teatre. Žiūrėdamas namuose, nemėgstu stabdyti ir nutraukti filmų. Žiūrėjimui pasiruošiu iš anksto: užbaigsiu visus reikalus, išsivirsiu arbatos, išjungsiu mobilųjį telefoną. Štai tuomet jau sėsiu ir žiūrėsiu filmą, nes to audinio negalima nutraukti. Negalima. Todėl televizijų reklamą laikau visišku vandalizmu. Nors autoriams draudžiama kištis į šį procesą, manau, bet kuris autorius uždraustų tai daryti, nes šitie sukčiai, t. y., žmonės, kurie užsiėmę pinigų uždarbiavimu, parazituoja iš jų darbo ir jų talento. Na, sukčiai gal ir pernelyg žiaurus apibendrinimas, bet tie žmonės, kuriuos domina tik viena – kiek uždirbs ši juosta, koks jos reitingas, kokią reklamą galiu patalpinti ir pan. Tai verslas, o ne kūryba, su menu tai neturi jokio sąlyčio. Visai kaip rašė Čechovas apie valdininkus: jie – siurbėlės, kurios prisisiurbia prie talentingo, prasmę kuriančio žmogaus kūno ir čiulpia iš jo kraują. Bet, deja, tam pasipriešinti gali tik žmonės, užsitarnavę didelį autoritetą, arba tie, kurie visiems laikams pareiškė, kad mano filmų karpyti negalima. Štai Stanley‘is Kubrickas uždraudė įgarsinti jo filmus, todėl visi jo filmai su subtitrais. Ir niekas pasaulyje negali nusižengti šiai taisyklei. Todėl aš jau seniai nežiūriu filmų, kuriuos rodo per televiziją. Žiūriu filmus nuo pradžios iki galo, nes pradžios ir pabaigos titrai yra tarsi pagalvė – pasibaigus filmui, reikia iš jo išeiti – meditatyviai pasižiūrėti į plaukiančias žemyn eilutes. Suprantate, negalima iš karto muistytis ir kilti iš vietos.

Vadinasi, filmas jums prasideda pirmąja sekunde ir baigiasi paskutiniąja. Ne itin reikliam žiūrovui tai galėtų pasirodyti keista – juk jam filmas prasideda ir baigiasi tuomet, kai atsiranda ir išnyksta aiškiai identifikuojami vaizdai, susieti su pasakojimu.

Taip. Bet kartais būna, kad ir aš pertraukiu peržiūrą, ir daugiau nebežiūriu to filmo, jei jis prastas. Jau filmo pradžioje gali paaiškėti, koks tai filmas. Todėl įėjimas į pasakojimą ir filmo finalas – visuomet sudėtingas reikalas.

Holivudo produkcijoje įprasta pradėti filmą su muzika, kad žiūrovas nenuobodžiautų, kol eina titrai. Michaelis Haneke, tam tikra prasme maištaudamas prieš tokią prieigą, pradeda kai kuriuos savo filmus visiškoje tyloje. 

Michelangelo Antonionio „Nakties“ pradžioje skamba kažkokia lengva itališka muzikėlė, o po to prasideda didis filmas. Taigi filmo pradžia gali būti bet kokia. Ji gali netgi erzinti. Filmas apskritai gali prasidėti staiga. Pavyzdžiui, Bakuro Bakuradzės paskutinis filmas (veikiausiai kalbama apie 2011 m. pasirodžiusį „Medžiotoją“ – N. K.) – ten iškart po logotipo prasideda vaizdai, ir mes atsiduriame pasakojime. Viskas priklauso nuo to, kaip režisieriui atrodo geriausia pradėti. Bet, žinoma, po kelių minučių suvoki, su kuo turi reikalą. Tai nutinka dažnai, bet vis viena toliau žiūri, kol pasidaro visiškai aišku, kad ne, tai ne tavo. ne tai, Neįvertini, kad tai – blogas filmas, bet supranti, kad į jį neįėjai. Būtent tu. Bet mūsų yra 7 milijardai, todėl tai nieko nereiškia, t. y., tai reiškia, kad būtent tau nepavyko suaugti su šiuo filmu. Tačiau, būdamas žiuri narys, be abejo, privalai peržiūrėti visą filmą nuo pradžios iki galo. Bet tai mano asmeninė pozicija. Žinau, kad daugelis jos nesilaiko, jie mano, kad užtenka 20-30 minučių, o po to paklausti kolegų, kaip viskas baigėsi. Bet aš taip negaliu. Kartą buvau pakviestas į Krokuvos kino festivalį būti žiuri nariu, tačiau dėl kažkokių neatidėliotinų darbų pavėlavau. Perspėjęs žiuri pirmininką apie vėlavimą, atvažiavau į festivalį. Be manęs dar buvo šeši žiuri nariai, ir jie jau buvo matę visus filmus. Aš atvykau ketvirtą dieną ir man reikėjo per pusantros paros peržiūrėti 12 filmų – mano laimei, jau vieną buvau matęs, taigi liko 11. Sėdėjau dieną ir naktį su vertėjais – vieną pakeitė kitas, bet ne dėl to, kad pavargo, o dėl to, kad pirmoji vertėja labai prastai vertė ir aš delikačiai paprašiau kito. Žiūrėjome iki ryto, o kitą dieną – iki 4 valandos. Tuomet nusileidome į barą, pasiėmėme kavos ir tęsėme peržiūrą. Tai štai, noriu pasakyti, kad neprasukau nė vieno filmo, visus žiūrėjome nuo pradžios iki galo. Manau, kad taip tiesiog yra sąžininga, o kaipgi kitaip? Be to, mane nustebino štai kas – peržiūrėjus 11 filmų, nė vienas iš jų man nesusimaišė su kitu, nepriklijavau vieno filmo pabaigos kitam, visus aiškiai prisiminiau. Tai buvo intensyvi situacija, aš į ją buvau visiškai įtrauktas, todėl, peržiūrėjęs visus tuos filmus, galėjau apie kiekvieną iš jų kažką pasakyti.

Tikriausiai tokio žiūrovo norėtumėte ir savo filmams?  

Žinoma. Norėtųsi, kad žiūrovas būtų dėmesingas, jautrus, pastabus detalėms, gebantis klausytis tylos. Tiesiog pasiruošęs įdėmiam stebėjimui. Bet kuriam režisieriui norėtųsi, kad jo žiūrovas būtų dėmesingas. Bent jau tiek.

 

Nuotr. Denis Vejas

Nuotr. Denis Vejas

Ar filmas gali būti vieta, kurioje vyksta dialogas tarp kūrėjo ir žiūrovo?

Be abejo. Tai bendras darbas. Bendraautorystė. Tu paleidi į erdvę klausimą, nuomonę arba pasiūlymą ir lauki atsakymo. O jei ne atsakymo, tai bandymo jį atrasti.

Tarkovskis yra sakęs, kad filmas gimsta tuomet, kai režisieriaus vidiniame žvilgsnyje gimsta vaizdinys. Bela Tarras prasuka savo sąmonėje apskritai visą filmą. O kaip gimsta jūsų filmai?

Tai darbas su scenarijumi ir kadruotėmis, o sumanymas – lyg koks objektas rūke, jo ribos ir dydis nuspėjami, bet viso paveikslo tu nematai, tiesiog jauti kažkokį didingumą, tarytum žinai, jauti, kas ten… Aš tuoj įveiksiu, aš žinau, kas ten… Noriu patekti į tą krantą, užeiti į štai tą namą, nes žinau ir suprantu, kas ten vyksta. Tai nėra racionalu, veikiau iracionalu. Tai lyg šauksmas iš tavo atminties ar vizijų. Ir iš tavo įtarimų, baimių arba stebuklingų pajautų, spėjimų…

Jūs daug dėmesio skiriate filmų estetikai, tačiau jūsų pirmieji filmai „Sugrįžimas“ ir „Išvarymas“ yra ne tik labai gražiai nufilmuoti: juose jaučiasi tam tikra paslaptis, nutylėjimas. O štai trečiajame filme „Elena“ to pasigedau.  

Jums taip atrodo?

„Elena“ – struktūriškas filmas, kurį tam tikra prasme galima iškalbėti, išsiaiškinti, atsakyti į visus klausimus, todėl, priešingai nei prie pirmųjų dviejų, prie jo nebesinori grįžti.

Turiu tokią silpnybę – man norisi, kad žolė žiūrėtų į Rytus. Norisi, kad viskas, ką matome kadre: būsena, šviesa, spalva, aktoriaus padėtis, būtų kontroliuojama. Galiu taip pasakyti. Ir nieko negaliu dėl to padaryti. Atsitiktinumus toleruoju tik tuomet, kai jie atsiranda besiruošiant, kai matau, kad dėl kažkokių priežasčių kažkas nutiko arba nenutiko, o tiksliau sakant – nepamatėme, neatkreipėme dėmesio, nes mes nefilmuojame tiesiog taip – vis dėlto vyksta kruopšti paieška, analizė. Galima tai pavadinti analize, bet iš tiesų tai pasvarstymai, pokalbis: tai gerai, o štai čia turėtų būti tokia forma, ištempta horizontalė, o čia – vertikalė, kitas epizodas bus toks, o vėliau toks… Žaidimas prasideda nuo horizontalės ir vertikalės, veiksmų planas būna iš anksto apmąstytas. Paruoštas. Bet kartais nutinka, kad filmavimo aikštelėje kažkas ima vykti ne taip, kaip numatėme, realybė siūlo tau naują galimybę, bet pasakyti: PUIKU, FILMUOKIME, aš negaliu, vis viena turiu pagalvoti, paprašyti minutės pamąstyti: ar tai dera, ar ne? Ar nesuardysime ritmo? Juk reikia, kad viskas tarpusavyje derėtų. Grubiai tariant, jei groja orkestras, visi žino natas, net jei tai džiazo improvizacija, ir staiga iššoka kažkoks asilas ant scenos ir ima groti pagal savo dūdą – jis turi taip groti, kad sukurtų harmoniją. Štai mes su jumis plaukiame Volga ir ūmai užsinorime išvysti kalną, bet juk žinome, kad jokio kalno čia nebus, dar ilgai nebus, ir žinome mes tai ne dėl to, kad mums yra pažįstamos apylinkės, mes tiesiog suprantame, kaip toliau plėtosis šitas landšaftas. Čia nebus Ararato kalno, nebus jokio ledyno ir pan. Kalbu būtent apie harmoniją, integralumą, turi būti tam tikra tekanti linija aktorių vaidyboje, kadro kompozicijoje, ritme ir t. t.

Prisiminiau jūsų pastebėjimą dėl paslapties… „Elenos“ istorija gimė būtent tokia. Buvo visiškai aišku, kad čia žaisti tokią partiją, kokia buvo sužaista (galbūt tai skamba nekorektiškai, žaidimas reiškia, kad visas gyvenimas yra savotiškas žaidimas) „Sugrįžime“ ar „Išvaryme“, kur ištrintos laiko ir erdvės ribos, paprasčiau nebuvo poreikio. Ji gimė būtent tokia, todėl ji turėjo būti įgyvendinta mūsų laikais – čia ir dabar! Tai ypač išryškėjo, kai istorija tapo rusiška („Elena“ iš pradžių turėjo būti tarptautinio projekto, apokalipsės tema, dalis – N. K.), rusų kalba – šiandienos Rusijai šis išsakymas, balsas buvo būtinas. Todėl mes iškart atsisakėme nuo visokių papildomų aliuzijų, vaizdinių, simbolių, prasmių, poteksčių ir pan. Buvo aišku, kad reikia padaryti skaidrų filmą. Ta prasme, kad turi būti ne apvalytas, o aiškus. Bet filme vis viena yra dalykų, kurie nėra išspręsti. Manau, imti ir tiesiai šviesiai pasakyti, kad ji (Elena – N. K.) pasielgė taip dėl vienos priežasties, kad ši istorija yra tik apie tai, negalima.

„Elena“ man priminė vieną Josifo Brodskio eilėraštį, kuris vadinasi „Nuo pakraščių į centrą“. Žmogus atsineša savo pakraščių mąstymą į centrą ir centras savo ruožtu tampa pakraščiu. Ir taip nieko nesikeičia. Visas skirtumas filme – tik erdvesnis ir prašmatnesnis butas.

„Elenos“ pabaiga iš pradžių buvo kitokia. Filmas turėjo baigtis laiptinėje: užgęsta šviesa, visi išsiskirsto po butus, stoja visiška tyla, girdisi, kaip kažkur viršuje žmona pykstasi su vyru, apačioje loja šuo. Kamera lėtai, palengva, niekur neskubėdama link kažko artėja, galų gale mes suvokiame, kad ji tuoj priartės prie elektros skaitiklio – netrukus matome besisukančio ir skaičiuojančio kilovatvalandes stambų skaitiklio planą. Lyg gyvenimo ratas: jis juda, ir gyvenimas tęsiasi. Tai buvo taškas. Mane tenkino šita pabaiga, tačiau aš jaučiau, kad ten turi būti dar kažkas, būtinai turi kažkas dar nutikti. Iš pradžių kilo idėja, kaip jie visi užeina į Vladimiro (Elenos vyros – N. K.) namus, tiesiog užeina į svečius ir pamato tą butą. Vladimiras anksčiau niekuomet neleido Seriožos (Elenos sūnaus – N. K.) net ant savo namų slenksčio, ir štai jie išvydo tą erdvę, lyg ji būtų jų pačių. Ir jie iš tiesų atsinešė pakraštį paskui save… Nuo savęs niekur nepabėgsi. Esmė ne vietoje, o tame, kas tavyje gyvena, kas tu esi. Nei metai, nei sąlygos, nei materialinė būklė to nenulemia. Tik sąmonė, tik minties judesys gali kažką pakeisti. O žmogus apskritai nesikeičia… Yra tokia teorija, kad visos gyvos būtybės, kurios turi skeletą, keičiasi. O tos, kurių kiautas yra iš chitino (vėžiagyviai), turinčios šarvus, nesikeitė per milijonus metų. Būtent taip, deja, yra ir su žmogumi. Nes jis gyvena nelaisvėje, ir tam, kad pasikeistų, jam reikia įdėti milžiniškas pastangas, o kai laivas plaukia, tai ir gerai – plaukia sau, ir plaukia. Anksčiau ar vėliau priplauksi žiotis, ištirpsi vandenyne ir tiek. Mano draugas dažnai kartoja šią frazę: vandenyne baigiasi upė. Kas laiko vadžias, kas sėdi prie vairo, tėkmei nesvarbu, anksčiau ar vėliau ten priplauksi, taigi kokia prasmė dėti pastangas?  Merabas Mamardašvilis sako, kad žmogus – tai pastanga būti žmogumi. Tai nuostabu! Jeigu prisimeni tai kaip priesaką, tau kaskart pačiam pavyksta atvykti į tikslą. Retai kam tai pavyksta. Chitininis dangalas apsaugos išorinį apvalką, o viduje viskas sudūlės. Pavirsi į numirėlį, į pelenus, nors tavo išorė tarsi vėžiagyvio, o žnyplės irgi turi jėgos.