Kuo įprasta kaltinti žmones, išgyvenusius seksualinę prievartą?

Reaguodama į priekaištų ir pašaipų laviną, kuri užgriuvo moteris, nusprendusias prisijungti prie rusiškojo „MeToo“ akcijos analogo, projekto apie buitinį seksizmą „Poniai ir vaivorykštės“ autorė Tatjana Nikonova pasirinko netradicinį kelią – ji nupiešė žaismingus ponius ir kruopščiai išnagrinėjo jų priekaištus seksualinį smurtą patyrusiems ir apie tai garsiai nusprendusiems papasakoti žmonėms – tokiu būdu autorė pabandė dekonstruoti realius komentarus, kurių nuo seksualinio smurto nukentėjusiųjų istorijos dažniausiai sulaukia internete.

DOXA pateikia šios dekonstrukcijos santrauką ir pristato interneto katinukus, kurie mielai sutiko pavaduoti ponius ir drąsiai išdėstė argumentus, kurie atrodo logiški tik iš pirmo žvilgsnio.

Reikėjo būti atsargesnei

Teigiama: Egzistuoja universalios taisykles, kurių laikydamasis gali apsisaugoti nuo seksualinio smurto arba sumažinti jo riziką.

Iš tikrųjų: Tai bandymas raminti save, kad egzistuoja „bendrosios saugumo instrukcijos“, kurių laikymasis garantuoja saugumą. Deja, iš tiesų tokių instrukcijų nėra, nes smurto aplinkybės – per daug skirtingos. „SOS“ mygtukas išmaniajame nepadės, jeigu prievartą naudoja vaikinas arba sutuoktinis, o statistika liudija, kad moteris būdama tarp nepažįstamų vyrų yra saugesnė, nei su pažįstamais. Alkoholio atsisakymas neapsaugos nuo girto praeivio, o iškeitus trumpesnį kelią per tamsius kiemus į viešąjį transportą, gali susidurti su priekabiautoju perpildytame troleibuse. Raginimas laikytis atsargumo implikuoja, kad auka visą laiką turi išlaikyti budrumą ir riboti save. Dar blogiau – toks pasaulio vaizdas teigia, kad egzistuoja kažkoks neišvengiamas ir nekontroliuojamas blogis, nuo kurio galima apsisaugoti laikantis „taisyklių“. Tokiame pasaulyje gaisras bute, kilęs dėl trumpo sujungimo, ir išprievartavimas – vienos kategorijos reiškiniai. Kadangi jų neįmanoma pašalinti, telieka prisitaikyti prie aplinkybių ir visaip bandyti išvengti bėdos.

Nėra ko stebėtis, juk ji pati – palaida bala

Teigiama: Normalus žmogus žino daugybę būdų, padedančių apsisaugoti nuo užpuolimo, bet nukentėjusioji kažkodėl tų būdų nežinojo arba nenorėjo jais pasinaudoti.

Iš tikrųjų: „Palaidos balos“, kaip ir „Man tokių dalykų niekada nenutiko“, argumentas – tipiškas bandymas perkelti kaltę nuo smurtautojo ant aukos pečių. Tokias replikas dažniausiai laido kitos moterys. Daugeliu atveju tai tėra bandymas įtikinti save ir aplinkinius, kad pati komentatorė – protinga ir padori, todėl jai nieko blogo nenutiks, o štai nukentėjusioji – kvaila ir palaida, todėl ir nusipelnė bėdos. Deja, tokie argumentai visiškai neatsižvelgia į prievartautojo galią ir ketinimus, nors problemą sukėlė būtent jo elgesys. Trumpai tariant, siekiant išsiaiškinti, koks švietimas padėtų užkirsti kelią prievartai, analizuoti derėtų prievartautojo, o ne aukos elgesį.

Mano aplinkoje tokių problemų kažkodėl nekyla

Teigiama: Egzistuoja visuomenės segmentai, kuriuose išvis nėra prievartos.

Iš tikrųjų: Prievartos yra visur, ji gali būti panaudota prieš turtingą ir prieš vargšą, prieš itin išsilavinusį ir jokio išsilavinimo neturintį asmenį. Nuo seksualinio smurto neapsaugoti nei nutrūktgalviai, nei moksliukai. Prievarta gali įvykti bet kuriame mieste ir bet kuriuo paros metu. Net jeigu stebuklinga „ne smurto“ oazė egzistuotų, jos nariams tektų niekada nepalikti šio „draustinio“ geografinių ribų ir vengti naujų pažinčių. Deja, tiesa ta, kad seksualinė prievarta egzistuoja visur ir žmonės tiesiog nutyli apie ją, bijodami išgirsti: „Mūsų aplinkoje tai nevyksta, o tau tai atsitiko. Reiškia, tu – ne mūsiškis. Eik iš čia“. Kaip žinia, socialinis ostrakizmas – vienas baisiausių dalykų, kuriuos gali patirti žmogus.

Ko čia rėkauja, taigi neišprievartavo

Teigiama: Traumuoja tik priverstinis lytinis aktas, o visa kita – problemos, niekaip nesusijusios su seksualine prievarta.

Iš tikrųjų: Išprievartavimas – tai kankinimas, o priekabiavimas arba bandymas išprievartauti – įžanga į kankinimą. Jos metu auka išgyveną visą spektrą jausmų – nuo siaubo iki pasišlykštėjimo. Itin skaudžiai priekabiavimą išgyvena paaugliai ir moterys, nes nujaučia, kad nepageidautinas seksualinio pobūdžio elgesys ir užuominos – ženklas, kad jais ruošiamasi pasinaudoti ir į jų valią atsižvelgta nebus. Dėl to, pavyzdžiui, įžūlus „nurenginėjimas akimis“ yra ne komplimentas, o greičiau grasinimas – būdas pažeminti auką parodant „jos vietą“ ir priminti, kas netrukus gali įvykti.

Ji viską išsigalvoja

Teigiama: Pasakojant apie išsigalvotą priekabiavimą arba seksualinę prievartą gaunama tam tikra nauda.

Iš tikrųjų: Melagingų pranešimų apie seksualinę prievartą procentas visame pasaulyje itin menkas net turint omenyje, kad policijai nesužino pusės realių seksualinės prievartos atvejų. Iš tikrųjų seksualinio smurto aukoms reikia daug drąsos viešinant tai, kas įvyko, nes toks atvirumas gali apsunkinti jų gyvenimą akimirksniu: prie nukentėjusiosios gali pradėti dar labiau priekabiauti kiti vyrai, aplinkinių požiūris į jos vaikiną arba sutuoktinį gali smarkiai pasikeisti, gėdindamiesi to, kas atsitiko, visus ryšius gali nutraukti giminės. Paaugliai, pranešę apie seksualinę prievartą, gali netekti draugų, o apie patirtą seksualinį smurtą papasakoję vyrai ryžtasi kone socialinei savižudybei. Taigi – kad ir kaip skaičiuotume, nukentėjusiems nuo seksualinio smurto būtų kur kas naudingiau apie tai tylėti, o ne kalbėti.

Oho, kokia baisi!

Teigiama: Jei nesukėlėte komentatoriaus seksualinio susidomėjimo, tai joks prievartautojas niekada į jus nepasikėsins ir nesikėsino. Jūs tiesiog meluojate.

Iš tikrųjų: Vadovaujantis šia logika, seksas prilyginimas seksualinei prievartai, o grožis suteikia „puikias“ perspektyvas tapti geidžiama, seksualiai patrauklia ir išprievartauta. Na, o jeigu apie prievartą pranešusi moteris laikoma nepakankamai patrauklia, įtariama, kad tokiu būdu ji tik bando įrodyti patrauklumą.

Deja, seksualinė prievarta pasižymi tuo, kad auka matoma tik kaip objektas, kurį galima pajungti savo valiai, ir išvaizda neturi tam jokios įtakos – auka gali tapti bet kas. Kitaip Google pagal užklausą „išprievartavo senolę“ nerastume jokių rezultatų, o prie akcijos MeToo prisijungtų ne skirtingos išvaizdos, o tik stulbinamai gražios moterys.

O ko ji tikėjosi šitaip apsirengdama?

Teigiama: Vyrai praranda protą vos išvydę trumpą sijoną.

Iš tikrųjų: Jei visi vyrai nepajėgtų savęs kontroliuoti išvydę gražią iškirptę ar nuogas kojas, pavojingiausia vieta pasaulyje būtų pliažas, o policija ir teisėjai iškart stotų į pranešusiosios apie seksualinę prievartą, pusę. Deja, kuklesni drabužiai visiškai nesumažina priekabiavimo rizikos – tai liudija ir moksliniai tyrimai, ir daugelio moterų patirtis. Be to, raginant „normaliai“ apsirengti, bandoma įvilioti į dvigubų priekaištų spąstus – arba tu atrodai gražiai ir prie tavęs lenda, arba tu atrodai negražiai ir tavęs niekas nemyli (bet, žinoma, vis tiek lenda).

Mergaites reikia mokyti savigynos

Teigiama: Bet kuri moteris gali apsiginti nuo užpuoliko, jeigu turi atitinkamą fizinį pasirengimą.

Iš tikrųjų: Mes žinome daug istorijų apie moteris, kurios sėkmingai apsigynė nuo užpuolikų, tačiau dar daugiau – apie tas, kurios buvo užmuštos, nes gynėsi, arba – atsidūrė kalėjime, kai besigindamos užmušė prievartautoją. Gera sportinė forma, žinoma, puikus dalykas, bet vidutinė moteris yra silpnesnė už vidutinį vyrą, be to, ne visos mėgsta sportą, kai kuri apranga ir avalynė visiškai netinka muštynėms. Negalima pamiršti ir grupinio išprievartavimo atvejų. Galiausiai – kad savigynos refleksai nepriekaištingai suveiktų net stresinėje situacijoje, reikia treniruotis visą gyvenimą. Vadinasi, moteris, norėdama apsiginti nuo potencialios prievartos, turi pakeisti savo gyvenimo būdą ir skirti treniruotėms didžiąją dalį laisvalaikio, kurį kiekvienas žmogus turi teisę leisti taip, kaip jam patinka – pavyzdžiui, skaityti knygas, lankyti koncertus arba vakarieniauti su draugais.

Argi nebūtų racionaliau ir efektyviau siekti, kad vieni žmonės nebeprievartautų kitų, o visuomenė nebelaikytų seksualinės prievartos savaime suprantamu dalyku?