Visada maniau, jog man pavyks išvengti tokio straipsnio rašymo. Jo poetiką mes puikiai žinome: iš pradžių reikia paskelbti visas įmanomas krizes, o tada savo projektą pristatyti kaip tą, kuris it mesijas ateina nuo visų jų išgelbėti. Šiame straipsnyje stengsiuosi į tai nenukrypti. Vis dėlto diskusijos, verdančios viešojoje erdvėje, yra svarbios.

Svarbios ne tik todėl, kad tai – diskusijos apie chamiškumą, juoką ir ironiją. Jos svarbios ir todėl, kad išreiškia įtarų lietuvių šnairavimą į toleranciją, populiarų ir jaunų žmonių tarpe, ypač tų, kuriuos galėtume priskirti „TSPMI mokyklai“. Kartu jos parodo daugelį svarbių dalykų apskritai apie diskusijų kultūrą. Šiame straipsnyje dėmesys visų pirma bus sutelktas į tolerancijos ir politinio korektiškumo klausimą.

Justino Rimeikio nuotr.

Justino Rimeikio nuotr.

Tolerancijos kritikai teigia ginantys mus nuo galimybės pajuokti ir kritikuoti suvaržymo. Į šiuos du dalykus ir susitelksime.  Net jei skaitytojas nesutiks su didžiąja dalimi to, kas čia parašyta, tikiuosi, jis įvertins gestą jas rimtai apsvarstyti.

Kaip kilo ir iškilo tolerancijos idėja?

Darbinį tolerancijos apibrėžimą pasiimame iš Tolerantiško jaunimo asociacijos puslapio: „Tolerancija – tai pakantumas kitiems, supratimas, kad kitas žmogus gali skirtis nuo mūsų, ir pripažinimas, kad jis turi teisę būti kitoks nei mes. Tolerancija nėra absoliuti – ji baigiasi tada, kai pažeidžiamos kito žmogaus teisės ar užsiimama kitokia nusikalstama veikla.“ Kur, kada ir kodėl gimė tolerancijos idėja? Ji gimė Naujaisias laikais religinių karų kontekste. Tolerancija tada reiškė kataliko toleranciją protestantui ir protestanto toleranciją katalikui. Taigi tolerancija gimsta fundamentalizmo, kuris sukelia beprecedentį kraujo praliejimą, akivaizdoje.

Šį kartą kraujas liejamas ne kažkur anapus Europos; tai net nėra kraujas grupių, kurias lengvai galima nurašyti kaip marginalines, pvz. sektantų ar raganų. Protestantai vaikščiojo Europos miestų gatvėmis, be to, tai buvo tokia didelė grupė, kad jos nustūmimas į visuomenės pakraštį visuomenei būtų daug kainavęs. Taigi pirmą kartą Europoje toje pačioje visuomenėje atsirado dvi žmonių grupės, žudžiusios viena kitą dėl idėjos. Štai kodėl tai – beprecedentis įvykis. Tolerancija gimsta smurto, kerojančio visuomenės audinyje, akivaizdoje. Antrą kartą ji pražysta per Antrąjį pasaulinį karą, nugalėjus nacistinę Vokietiją ir atskleidus Holokausto siaubus. Vadinasi, vėl po milžiniškos smurto bangos. Tuo metu Aušvico akivaizdoje galutinai sužlunga Apšvietos idealai, tikėjimas viena universalia tiesa, žmogaus racionalumu. Žlunga tiek metafiziniai, tiek etiniai Apšvietos pagrindai. Tokia terpė ir sudarė sąlygas tolerancijos medžiui žydėti ir augti.

Absoliutaus konkretumo principas

Tolerancijos ir politinio korektiškumo ir ypač jų ekscesų atvejus visada reikia nagrinėti „čia ir dabar“. Kiekvieną atvejį, kai kažkas buvo nuskriaustas „tolerastų“ arba, atvirkščiai – tų, kurie netoleruoja. Kodėl? Todėl, kad, kaip rašo Laurynas Peluritis, „tolerancijai dėl jos nesavarankiškumo visuomet reikia papildomo teorinio pagrindimo ir išaiškinimo, atsižvelgiant į ją įgalinančias prielaidas, nes tai, ką mes toleruosime, o ko ne, anaiptol neslypi tolerancijos apibrėžime.“ Apibrėžime neslypi ir tai, ko netoleruosime. Taigi šis pagrindimas ir sąvokos užpildymas kiekvieną kartą turi vykti čia ir dabar. Kas ją užpildys? Mes. Patinka tai mums ar ne, visi gyvename visuomeneje ir be jos dauguma svarbiausių mūsų poreikių liktų nepatenkinti. Visuomenė yra mūsų tiesos terpė. Mūsų tiesa gyvena mumyse ir kituose. Bet kiti gali turėti kitokią tiesą. Mūsų tiesos kaunasi ir laimi arba pasitraukia iš viešojo žvilgsnio. Demokratija yra santvarka, kur tiesa gyvena tik tokiu būdu.

Matyt, pirmasis tokią būklę tragiškai išgyveno Platonas: pamatęs tiesą, jo rodomas filosofas nesugeba ja įtikinti kitų piliečių, šie jo neklauso. Bet mūsų tolerancijos kritikai ne platonikai, jie greičiau seka Alexisu de Tocqueville‘iu. Trumpai tariant, pagrindinė demokratijos problema yra tai, jog ji save pastato aukščiau už tiesą. Tai pamatyti galime Larso Von Triero Mandevilyje, kuriame bendruomenė balsuoja dėl klausimo „kiek dabar valandų?“. Būtent čia pamatome, už ką kliūna tolerancijai ir politiniam korektiškumui: už demokratijos prigimtį! Todėl kritikuoti jas, bet nekritikuoti demokratijos yra sakyti „a“ ir nutylėti „b“. Besivadovaudami absoliutaus konkretumo principu, mes kaskart turime klausti: kieno ir kuo paremtą tiesą užgniaužia tolerancija ir politinis korektiškumas? Ar tiesa yra mokslo suformuluoti skirtumai tarp vyrų ir moterų, ar sakoma tiesa apie supermamas, provincijų gyventojus ir romus?

Ką kalba mūsų kalba: kritika, vertinimas ir patyčios

Tolerancijos ir politinio korektiškumo kritikai teigia, kad ji suvaržo laisvę kritikuoti. Kyla klausimas, ar išties viską galima kritikuoti, ir apskritai – kas yra kritika? Žodis „kritika“ kilo iš senovės graikų kalbos, kurioje jis reiškė  „atskyrimą, atribojimą“ . Taigi kritika pirmiausia buvo teisėtų ir neteisėtų mąstymo pretenzijų atskyrimas. Kalbant paprastai, kritika yra pelų atskyrimas nuo grūdų.

Žodžio „kritika“ žavesys gerokai išplovė šią sąvoką šiuolaikinėje žiniasklaidoje, nes „kritika“ traukia click’us.  „V. Landsbergis partiečius kritikavo dėl prarastų merų postų“, „A. Butkevičius kritikavo valdančiosios koalicijos partnerius“, „kritikavo makiažą“, „kritikavo arbitrą“ ir net „V. Putinas sukritikavo visą pasaulį“.

Vis dėlto, nepaisant išsiplėtusios žodžio vartosenos, „kritikuoti“ vartosenoje visų pirma siejamas su abstraktais. Mes kritikuojame mintis, teorijas, tiesas, motyvus ir rezultatus. Bet sakydami „kritikuoju Joną“ dažniausiai turime omenyje „kritikuoju jo motyvus, idėjas ir t.t.“ Taigi, mes kritikuojame abstrakčius dalykus, o ne asmenis.

Visai kitaip yra su pajuoka ir vertinimu. Pasakyti „Jonas yra blogas žmogus“ visai įprasta. Mes vertiname ir giriame arba peikiame ne tik abstrakčius dalykus, bet ir žmones. Tai dar labiau išryškėja pajuokos atveju. Bet ryškiausiai tai matyti Dabartiniame lietuvių kalbos žodyne (DLKŽ) pateiktame patyčių apibrėžime: „ko nors darymas tyčia, kieno apmaudui“. Pavyzdžiai internete irgi antrina mūsų minčiai: „Tyčiojosi iš žmogaus“, „Tyčiojosi iš paauglės“, „Partizan fanai tyčiojosi iš žydų“.

Taigi skirtumas tarp kritikos ir kitokių veiklų yra tas, kad kritikuojame abstrakčius dalykus, bet ne asmenis, kai kitais atvejais dažnai kaip tik taikome į asmenį. Šiuo aspektu niekas negali suvaržyti tokios kritikos, apie kurią buvo kalbama pastarųjų dienų diskusijoje, nes jokios kritikos ten ir nebuvo.

Šiuos skirtumus lietuvių kalboje užtemdo tai, kad čia nėra tokio skirtumo, kaip anglų kalboje tarp true ir right. Lietuviškai, matyt, turėtume sakyti „teisos“ ir „tiesos“. Teisingumo ir tiesingumo. Todėl teigdami, kad kažko nuomonė yra false, kartu pasakome, kad ji wrong. Kai anglai sako false, jie turi omenyje klaidingus vertinimus (būtent taip reikėtų suprasti kritiką), o štai wrong implikuoja ir moralinį vertinimą. Toks kalbinis negebėjimas skirti tiesos ir teisos yra viena sudedamųjų dalių diskusijų kultūros, kurioje straipsniai dažnai nepublikuojami, nenorint kažko įžeisti, arba, atvirkščiai, įsižeidžiant be jokios svarios priežasties.

Juokas viešojoje erdvėje

Skaudžių Charlie Hebdo įvykių akivaizdoje dažnas, apimtas jausmų įkarščio, priėmė kaip dogmą, kad juoktis galima iš visko, kad nėra „šventų karvių“. Tai, rodos, neteisinga bent dviem aspektais.

Visų pirma reakcija į Charlie Hebdo įvykius, Je suis Charlie užrašai nesiekė ginti galimybės šaipytis iš visko, veikiau jie gynė pamatinius demokratijos ir teisinės valstybės principus, teigiančius, jog su niekuo negalima susidoroti. Tai pastebėjo Bernardas Gailius, teigęs, jog minios žmonių Prancūzijoje išėjo į gatves ginti pamatinių respublikos principų, o ne pačių karikatūrų. Čia ir slypi skirtumas tarp teroristų ir piketuotojų priešais teatrus, kuriuose buvo rodomas Castelluci spektaklis: vieni yra teroristai, nes savo tikslus siekė įgyvendinti teroru ir žudymu, o kiti išlieka demokratai, nes protestavo demokratinėmis priemonėmis. Manau, šiandien, aprimus aistroms po minėtųjų įvykių, su tuo sutikti turėtų būti lengviau.

Antra,  juoktis iš visko negalima pirmiausia todėl, kad pasijuokimai būna skirtingi. Todėl šioje straipsnio dalyje pateiksime juoko klasifikaciją, kuri padėtų apmąstyti juoko, tolerancijos ir politinio korektiškumo santykį. Trys mums aktualūs juoko  tipai yra juoktis-iš, socialiai naudingas juokas ir juokas-iš-galios.

Juoktis-iš reiškia juoktis iš konkrečių žmonių juos pašiepiant ir menkinant. Galima juoktis iš Marytės arba Petro, iš pavidoliu, iš vatnikų. Vis dėlto svarbu ne tai, iš ko juokiamasi, bet kaip. Toks juokas visada remiasi, kaip pasakytų Hobbessas, pranašumo jausmu. Taip juokiantis tarytum įtvirtinamas savo asmens ar grupės pranašumas sąskaita to asmens ar grupės, iš kurios juokiamasi.

Antra, DLKŽ žodį „patyčios“, be abejo, patenkantį po šiuo terminu-skėčiu, apibrėžia kaip „ko nors darymą tyčia, kieno apmaudui“. Sudėjus šiuos du elementus, gauname tokią juoko rūšį, kuri, įtariu, nėra priimtina mūsų visuomenei. Juoktis turbūt galima iš visko ir visų, bet ne visaip. Visgi riba tarp šios juoko ir antrosios juoko rūšies dažnai yra neaiški ir juoko neapibrėžia kartą ir visiems laikams. Nepaisant to, manau, kad konkrečiais atvejais visada galima sutarti, į kurį juoko tipą tam tikras pasijuokimas linksta.

Antrasis būdas yra socialiai naudingas juokas. Gyvenime nuolatos remiamės įvairiausiais įpročiais, elgsenos modeliais ir stereotipais. Kai šie stereotipai yra naudojami mechaniškai ir nereflektuojant, juokas gali padėti sustabarėjusiam žmogui ar visuomenei juos pastebėti ir pasikeisti. Todėl juokas turi ir korekcinį pobūdį, jis skatina tiek asmens, tiek visuomenės progresą. Pvz., norėdami sudrausminti vaiką, krapštantį nosį, mes sakome „nedaryk taip – visi iš tavęs juoksis“. Taip mes įtvirtiname socialines normas.  Tiesa, toks juokas dažniausiai neturi itin ryškaus pranašumo jausmo, bet jis neturi ir tikslo sukelti apmaudą. Būtent šį juoką vertino tiek Aristotelis, tiek Bergsonas. Akivaizdu, jog kieno nors pavadinimas „stora karve“ ar „leftistine žertva“ tokio juoko arealui nepriklauso.
Paskutinis socialiai reikšmingas juokas yra juokas iš galios. Sakoma, kad, kai liaudis yra susirūpinusi, valdžiai nėra ko bijoti, bet jei liaudis juokiasi, valdžiai ateina galas. Būtent tokį juoką, kuris gali sugriauti diktatūras ir kitokios galios struktūras pirmiausia vertina kairieji. Manau, tokį juoką pirmiausiai vertina ir Gintautas Mažeikis.

Svarstymas mus atveda prie dar vienos abstraktesnės pastabos. Kaip pastebi Noelis Carrollas, anekdotų ar pasakymų tipai šiaip nėra nei moralūs, nei nemoralūs. Moralūs arba nemoralūs būna jų pavartojimai. Nėra nieko nemoralaus ar antisemitiško, jei antisemitišką anekdotą žydas pasakoja žydui, ir tas pats anekdotas tampa radikaliai antisemitiškas, jei atsiduria neonacio lūpose.

Ši pastaba atsako ir Slavojui Žižekui. Rasistiniai anekdotai Jugoslavijos armijoje išties galėjo tarnauti bendruomenės jungimui. Bet kitoje situacijoje, juos pasakojant serbams, jie galėjo ir pažeminti. Visada svarbu atsargiai įvertinti situaciją ir tai, kam pasakoji anekdotą ar pokštą, galų gale, netgi tai, kaip jį pasakoji. Jei priimame tokį požiūrį, rodos, kad socialiai naudingo juoko nei tolerancija, nei politinis korektiškumas neriboja. O štai pirmąjį juoką-iš riboja tiek  tolerancija ir politinis korektiškumas, tiek bendros moralės normos.

Taigi galima juoktis iš visko, bet ne visaip ir ne visur. Žinoma, pati klasifikacija nėra tobula ir ją taikant reikia nemažai interpretacinio darbo. Visgi tikiu, kad dažniausiai juoko tipus atskirti įmanoma.

Ar įmanoma toleruoti netoleranciją?

Dažnai išgirstame ir tokio pobūdžio žodžių junginius: „toleruoti netolerantiškumą“, „tegu jie toleruoja mano netoleranciją“, „tegu homoseksualai toleruoja mano homofobiją“. Visgi, nieko daugiau nei retorinės figūros  šiuose pasakymuose nėra. Tolerancijos principas, kaip jau minėjome, sako, kad toleruotinos yra visos grupės, kurios nepažeidžia kitų grupių laisvių ir teisių. Būtent todėl neįmanoma toleruoti netolerancijos, nes netolerancija visada pažeidžia konkrečios grupės laisves ar teises.

Taip yra todėl, kad neįmanoma netoleruoti tyliai, nieko nedarant. Netolerantiški gali būti tik veiksmai, žodžiai ar įstatymai. Jei veiksmai ir žodžiai yra netolerantiški, jie būtinai liečia kitus. Kitaip tariant, netolerantiški galime būti tik viešai, tik tada, kai esame bent jau dviese. Todėl būdami netolerantiški visada pažeisime kito teises ar laisves. Toleruoti netoleranciją yra oksimoronas, kaip „medinė geležis“ ar „apskritas kvadratas“.

Nediskusinis prierašas

Įdomus ir kitas kontekstas, kuriame ši diskusija pasirodo. Tai metas, kai TS-LKD prakalbo apie atsinaujimą ir ėmė atsižegnoti nuo Užkalnio tipo retorikos. Šiuo aspektu V. Laučiaus tekstas prikelia visas šmėklas, kurios taip ilgai buvo apsėdusios konservatorių retoriką. Tolerancija, politinis korektiškumas, moterų studijos, feministės, violetiniai liberalai… Visai kaip geriausiose siaubo pasakose. Įdomu, kaip į šį gundymą sureaguos, kaip pasakytų Romas Sadauskas-Kvietkevičius, Jėzaus amžiaus sulaukęs Gabrielius Lansbergis?