„Kino pavasarį“ galima kaltinti daugeliu dalykų. Vienas jų yra chaotiška programa ir negebėjimas išgryninti pagrindines programas grindžiančių idėjų. Daugelis jų neturi filmus jungiančio ryškaus elemento, o veikiau yra per metus susikaupusių festivalinių filmų kratinys. Tačiau džiugu, kad šiemet „Kino pavasariui“ pavyko atsikratyti nemažai filmų, tad programa šiek tiek sumažėjo. Vadinasi, festivalis bent stengiasi siekti kokybės, o ne kiekybės. Nepaisant to, išsirinkti, ką žiūrėti, yra labai sunku, todėl po pirmosios savaitės klajonių siūlome keletą (ne)rekomendacijų ir įspūdžių iš kino salių. 

Ieškantiems muzikos ir gaivališkumo: „Junun. Meilės beprotybė“ (Junun. The Madness Of Love, 2015)

Šiemet „Kino pavasario“ dokumentikos sekcija kiek tradiciškesnė, nes daugelis tarp dokumentikos ir fikcijos kybančių egzotiškų filmų atsidūrė kitoje programoje „Aš esu hibridas“. Tačiau akis neišvengiamai užkliūva už neįprasto dokumentinio kino kontekste vardo. Paulas Thomas Andersonas – amerikiečių režisierius, žinomas dėl savo dinamikos, kinematografijos ir iš dangaus krentančių varlių, šį kartą pasineria į dokumentiką kažkur kalnuose.

Pulsuojanti, svajinga ir hipnotizuojanti atmosfera veikiau panaši į koncertą, o ne į kino filmą. Kartais net norėtųsi, kad kino teatrai pardavinėtų ir stovimus bilietus, nes ne tik akys, bet ir vos tramdomas kūnas galėtų panirti į šį kūrinį. Vaizdas nėra pagrindinė ir visagalė medija, kaip dažnai būne kine: kur kas svarbesnė yra ritmo ir vaizdo sintezė. Vaizdų linkiai kartkartėmis gali priminti 2014-ųjų metų „Atkirčio“ paskutinę sceną, kurioje muzika ir vaizdas tampa vieniu. Neseniai pasirodžiusiame Radiohead gitaristo ir klavišininko Jonny Greenwoodo albume „Junun“, kurio gimtis užfiksuota Andersono filme, sunku neieškoti filmo kadruose pasilikusio ritmo – albumas ir filmas vienas be kito atrodo neišbaigti.

Ieškantiems naujų vėjų: „Omaras“ (The Lobster, 2015)

Žmonės, nesusiradę gyvenimo partnerių arba ankstesniems partneriams juos palikus, patalpindami į viešbutį, kuriame jie turi gyventi 45-ias dienas. Jeigu per šį laikotarpį nesusiranda antrosios pusės, jie paverčiami gyvūnais. Gyvūną galima pasirinkti. Distopija, Orvelas ir kitos grožybės.

Prieš keletą mėnesių išėjusiame „Kino“ numeryje redakcija klausė savęs ir autorių: ko trūksta šiuolaikiniam kinui? Šiuolaikiniam kinui trūksta kino. Arba jausmo, kad žiūri kiną, o ne dar vieną gyvenimo kopiją, sukurtą pagal originalo (t. y. gyvenimo) ir kopijos (t. y. kino) logiką. Daugelis dabartinių filmų persunkti tikrumu arba noru atitikti – kiekvienas aktoriaus žvilgsnis ir žodis turi būti panašus į gyvenimą, turi būti tikras, turi būti realus ir turi mėgdžioti „tikruosius“ žvilgsnius ir žodžius, kuriuos sakome mes, „tikrieji“, tikrame gyvenime.

Tas troškulys išspausti iš kino gyvenimą ir tiesą perdėtai tiesioginėmis priemonėmis galiausiai pabosta. Graikų režisieriaus Jorgo Lanthimio „Omaras“ kartais atrodo pernelyg teatrališkas, dialogai ir jų atlikimas dirbtinoki, o istorija kvaištelėjusi, tačiau režisierius pats nusistato tokias taisykles ir skatina žiūrovą veikti ir žaisti jose. Taisyklės yra kūrėjo, o ne tikrovės. Telieka priimti arba atmesti, tačiau svarbiausia, kad režisierius nepataikauja, o dar labiau – nekopijuoja ir nesiūlo žiūrėti dar vienos rumunų naujosios bangos arba dar vieno Audiard’o. Jau vien dėl to jis yra vertas dėmesio. Beje, keista, kad jo niekas nepatalpino į komedijų programą.

Ieškantiems pretenzingumo: „Frankofonija“ (Francofonia, 2015)

Naujausias Aleksandro Sokurovo filmas „Frankofonija“ pasakoja apie garsiausio pasaulyje muziejaus – Luvro – istoriją II-ojo pasaulinio karo metu.

Sokurovas niekada nesidrovėjo didžios tematikos filmų, todėl ir tai, kad naujausiasis „Frankofonija“ gauna įžūliai sunkiasvorę paantraštę „Elegija Europai“, neatrodo stebinantis žingsnis. Tačiau giedoti apie Vakarų civilizacijos mirtį nėra didelė naujovė. Žinant politinę situaciją Europoje ir Prancūzijoje, šio filmo atsiradimas galbūt irgi yra suprantamas, tačiau Sokurovas mąsto labai tiesioginėmis ir lėkštomis priemonėmis. Nuolatos kalba į kadrą, užduoda „gilius“ klausimus apie Europos likimą, meno prigimtį ar kreipiasi į savo filmo herojus, tarsi pats įsitrauktų į istorijos vyksmą. Didžiausia filmo problema ir glūdi tame, kad kine neužtenka ištarti žodžių tam, kad jie reikštų kažką svaraus. Kinas nėra literatūra ir klausimų, o juo labiau prastų filosofinių išvedžiojimų, jame nepakanka. Dar labiau iš vėžių išmuša saldus filmo tonas ir verksmingas patosas.

Pats Sokurovas turbūt nesąmoningai tampa įsikūnijusiu didybės manijos kankinamos šalies simboliu. Per visas filmo siūles sunkiasi rusiškas imperializmas ir pamokslavimas Europai, todėl juosta veikiau yra apie Rusiją, o ne apie Prancūziją, Luvrą ar merdėjančią Europos civilizaciją. Simptomiška.

Ieškantiems meilės ir jusliškumo: „Kerol“ (Carol, 2015)

Jeigu yra filmų, kuriuos būtina pamatyti tikrame kine, o ne nususiame kompiuterio ekranėlyje, vienas jų – Toddo Haynes’o „Kerol“. Nors daugelis priešoskariniame laikotarpyje piktinosi šio renginio politika, t. y. tuo, kad nebuvo nominuotas nei vienas mažumų aktorius geriausių aktorių kategorijose, tačiau piktintis buvo galima ir neįvertinta „Kerol“. Pastebėtos buvo tik pagrindinės aktorės – Cate Blachett ir Rooney Mara. Nepaisant to, šis jusliškas, jautrus, kartkartėmis išsprogstantis pasakojimas apie dviejų žmonių meilę neturėtų palikti abejingų. Neturėtų klaidinti ir kuklus šios juostos siužetas, nes daug svarbesnė čia – būsena. Tyli aistra.

Ieškantiems gyvenimo ir mirties poezijos: „Graži ir pamiršta“ (Bella e perduta, 2015)

Naujojoje „Kino pavasario“ programoje „Aš esu hibridas“ už Miguelio Gomeso gremėzdiško epo „Tūkstantis ir viena naktis“ slepiasi poetinis pasakojimas apie Italiją, grožį, nostalgiją, ryšį tarp žmogaus ir gamtos. Tai – jauno italų režisieriaus Pietro Marcello filmas „Graži ir pamiršta“. Marcello pasirodo kaip vienas įdomiausių jaunų Italijos režisierių. Jis kur kas jautresnis ir švelnesnis už pompastiškąjį Paolo Sorrentino. Nepaisant to, abu autoriai kalba panašiomis temomis, todėl šis filmas turėtų sudominti tuos, kurie norėtų palyginti kaip skirtingai ir kartu panašiai atrodo šiuolaikinis italų kinas.

Prieš keletą metų Pietro Marcello rengėsi filmuoti dokumentinį filmą apie Kampanijoje gyvenusį piemenį Tommasą Cestronę. Filmavimui įsibėgėjant herojus mirė. Režisieriui teko apsispręsti – nutraukti filmavimus ir ieškoti kokio nors kito projekto ar sugalvoti būdą, kaip papasakoti istoriją. Marcello prie jau nufilmuotų dokumentinių kadrų po truputį lipdė fikcinį pasakojimą, tikrąją istoriją vis labiau mitologizuodamas, paversdamas pasaka: tikrovė čia vos vos virpa tarsi būtų jau seniai pamiršto sapno dalis. Tobula dermė.

„Graži ir pamiršta“ vienu iš savo pagrindinių veikėjų pasirenka Pulcinellą – mitinį Kampanijos herojų, kuris dažnai pasirodo commedia dell’arte teatre. Jo tikslas – išpildyti paskutinį Tommaso Cestrones norą: išgelbėti nuo mirties mažą buivoliuką Sarchiaponę.

Ieškantiems ramybės ir sapnų: „Didybės kapinės“ (Rak ti Khon Kaen, 2015)

Tailando režisieriaus Apichatpongo Weerasethakulo filmas „Didybės kapinės“ tykiai pasakoja apie ant buvusių karalių kapinių pastatytą mokyklą, kurioje įrengiama ligoninė. Į ligoninę paguldomi keistos ligos kankinami Tailando kariai: jie beveik visą laiką miega. Tradicinių tepalų, vakarietiškos medicinos ir šamanių padedami kariūnai leidžia savo dienas slampinėdami po prarastą šalies istoriją ir kaudamiesi niekada nesibaigiančiose mirusių karalių kovose. Jie, žinoma, visą tą laiką miega.

Weerasethakului niekada nebuvo svetimi susidūrimai su cenzūra. Griežti Tailando įstatymai neleidžia šaipytis iš karaliaus ar karališkosios šeimos, o daugelis jo filmų buvo uždrausti šalyje, nes vaizdavo gitaromis skambinančius vienuolius arba alkoholį geriančius gydytojus. Visai neseniai interviu pats režisierius sakė, kad toks būdas, kuriuo jis nuolatos turi slėpti ir koduoti savo „žinutę“, jam atrodo gniuždantis ir dusinantis. Nepaisant to, ši režisieriaus nuotaika, virpanti už jo atidžiai dėliojamų kadrų, nė kiek nedrumsčia neįtikėtinos filmų ramybės.

„Didybės kapinėse“ susiliečia du pasauliai – „materialus“ ir „dvasinis“ arba „pirmykštis“ ir „sukultūrintas“. Tačiau jie susiliečia, o ne susiduria. Šiame Weerasethakulo filme nėra „versus“. Galbūt autoriaus sąmonėje jie vienas kitam prieštarauja, tačiau filmo tyla ir ramybė leidžia šiuos pasaulius matyti kaip egzistuojančius kartu ir taikiai sugyvenančius – kaip šamanė, leidžianti budriesiems bendrauti su sapnuojančiais ir technologija, padedanti kareiviams kvėpuoti tada, kai jie miega.

Ieškantiems paprastumo ir kasdienybės grožio: „Tada blogai, dabar gerai“ (Ji-geum-eun-mat-go-geu-ddae-neun-teul-li-da, 2015)

Pietų Korėjos režisieriaus Hong Sang-soo „Tada blogai, dabar gerai“ – šių metų Locarno kino festivalio filmas, laimėjęs „Auksinio leopardo“ apdovanojimą. Tai – dviejų dalių švelni kamerinė juosta apie garsų Pietų Korėjos režisierių, kuris atvyksta iš Seulo į vieną miestelį rodyti savo naujausio filmo ir atsakyti į kelis po seanso užduotus klausimus. Visas šis scenarijus įvyksta lygiai du kartus, tačiau kiek kitaip.

Interviu CinemaScope režisierius yra sakęs, kad daugelis dalykų jo gyvenime nutinka atsitiktinai: jis tapo kino kūrėju atsitiktinai, sutiko savo žmoną atsitiktinai, tačiau jo filmai labai tiksliai ir jautriai konstruojami – kiekvienas kadras juose apgalvotas, o dirbti su neprofesionaliais aktoriais Sang-soo atsisako, sakydamas, kad jie tiesiog nesugebės tiksliai išreikšti to, ko jis nori. Ši lengva įtampa tarp to, kaip režisierius įsivaizduoja savo gyvenimą ir kaip kuria filmus, atsispindi ir naujausiame darbe.

Kadangi pagrindiniai filmo herojai yra menininkai, o vienas iš jų dar ir kino filmo režisierius, neišvengiamai daugelis kalbės apie autobiografiškumą, narciziškumą ar autoreferentiškumą. Tačiau užduoti vieną ir patį klausimą arba rašyti vieną ir tą patį eilėraštį visą gyvenimą nebūtinai yra blogai. Regis, šis filmas nėra nei apie menininkus, nei apie režisierius, o veikiau apie veiksmus ir žodžius, apie būtinybes ir atsitiktinumus ir klausimą, kurie įvykiai ar veiksmai keičia kiekvieno iš mūsų gyvenimo tėkmę, o kurie, nepadarydami jokios įtakos, pasimeta istorijoje.

Ieškantiems Amazonės: „Gyvatės apkabinimas“ (El abrazo de la serpiente, 2015)

Kolumbiečio Ciro Guerros filmas „Gyvatės apkabinimas“ buvo nominuotas Oskarui geriausių filmų užsienio kalba kategorijoje. Šiuo metu Pietų Amerikos valstybės pagamina vienus įdomiausių filmų pasaulyje, keletą jų galima rasti ir „Kino pavasario“ programoje. Filmas pastatytas pagal dviejų keliautojų užrašus ir pasakoja apie šamaną Karamakatę ir du vakariečius mokslininkus, tyrinėjančius Amazonę ir ieškančius reto augalo, turinčio neįtikėtinai stiprių gydomųjų savybių.

Kadras iš filmo Gyvatės apkabinimas“ 

Kadras iš Ciro Guerros filmo „Gyvatės apkabinimas“

„Gyvatės apkabinimas“ pasakojamas iš Amazonės džiunglių šamano Karamakatės, vienintelio likusio gyvo iš savo genties ir saugančio Amazonės paslaptis, perspektyvos. Šio filmo stiprybės išnyra iš jo sąmoningo pasirinkimo įšaknyti jį lyg ir belaikėje erdvėje – pirmykštis Amazonės pasaulis nėra kokiame nors konkrečiame istoriniame laike. Atrodo, kad istorija ir istorinis laikas yra tik už Amazonės – iš Vakarų pasaulio atkeliavusiuose mokslininkuose, o ne pačiose džiunglėse. Dienos ir naktys maino viena kitą, tačiau koks tai amžius ar laikotarpis, visiškai nesvarbu, todėl džiunglės veikia kaip neistoriška vieta, atitrūkusi nuo viso pasaulio tėkmės, veikianti pagal savas taisykles.

Kai kuriais aspektais „Gyvatės apkabinimas“ yra panašus į „Didybės kapines“, nes abiejuose susiliečia dvi skirtingos kultūros – vakarietiškoji „racionali“ ir pirmykštė, kuri turėtų būti mistiška ir iracionali. Tačiau, kitaip nei „Didybės kapinėse“, Guerros filme tonas yra ne švelnus, o sunkus, užgriūnantis ir užgožiantis: scenos filme skausmingos, pilnos matomos arba numanomos prievartos, su kuria susidūrė Pietų Amerikos gyventojai į ją atvykus vakariečiams. Nepaisant to, tai nemenkina šio filmo stiprybės ir poveikio.

Ieškantiems siurrealizmo: „Čia visad šviečia saulė“ (V paprscích slunce, 2015)

Vitalijaus Manskio filmas apie Šiaurės Korėjos gyvenimą. Surežisuotas pačios Šiaurės Korėjos. Režisierius atvirai paprašė didžiojo Šiaurės Korėjos lyderio leidimo filmuoti jo šalyje: laukė beveik metus, o gavęs sutikimą taip pat gavo ir scenarijų filmui. Metus jis turėsiąs filmuoti tobulą tobulos Šiaurės Korėjos šeimos gyvenimą.

Tokias taisykles priimdamas Manskis tik laimi, nes įdomiausios filmo dalys ir yra būtent tos, kurios buvo pasiūlytos kaip filmo scenarijaus dalis kūrėjams. Jos tiksliai parodo, ką Šiaurės Korėjos valdžia įsivaizduoja kaip rodytiną medžiagą. Pavyzdžiui, beveik be pertrūkių filmuojama pamoka mokykloje, kurioje keletą kartų iš eilės pakartojamos svarbiausios šią valstybę grindžiančios tezės: didysis vadas yra nuostabus ir tai, kad japonai (ir amerikonai) yra šunsnukiai. Ši neįtikėtina scena parodo tai, kas Šiaurės Korėjos visuomenėje atrodo „normalu“ ir „sveikintina“ – juk tokius dalykus nėra baugu rodyti žmonėms.

Tiesa, tokių be pertrūkio surežisuotų ir nufilmuotų kadrų nėra tiek daug. Daugelis epizodų pakartojami, įsiveržiant Šiaurės Korėjos prižiūrėtojams. Manskis galėjo pasirinkti kitą būdą, t. y. įdėti vos kelis kadrus, kuriuose kažkas kišasi į filmavimą, tai galbūt būtų sukėlę dar didesnę siurrealumo būseną filme. Pamatinė filmo prielaida, kurią Manskis pasako pirmaisiais savo filmo kadrais – viskas čia surežisuota, todėl intarpai, kuriuose atsiranda reali iš Šiaurės Korėjos valdžios deleguotų prižiūrėtojų ranka, kartais atrodo kaip pertekliniai arba skirti tik prajuokinti.