Anastasis Vistonitis
METŲ PABAIGA

Tūkstančiai tonų sudeginto kuro
knygoms, statistikai ir Klio,
paniurusiai papirusų valdovei.
Dar keli amžiai – ir būsime pripildę galaktiką
nematomų atvaizdų ir negirdimų bum bum.

Galbūt vieną dieną laikas
nebebus tik hipotezė
ir kas nors išspausdins jo apibrėžimą,
nušluostys dulkes nuo užmirštų teoremų
ir taip pusę Istorijos pasiųs į Priešistorę,
nes iš naujo atsiras gamta
ir sukurs keistą gyvūniją –
įmagnetintus plėšrūnus ir fosforinius gyvūnėlius,
nubrėš naują Zodiaką
su antenomis, varpeliais ir sparnuotais erdvėlaiviais,
taip numatydama pabaigos pabaigą, arba paprasčiausiai
kas nors matematiškai apskaičiuos atmintį ir užmarštį,
tėkmė suakmenės,
bus galima matyti ketvirtąją dimensiją.

Man pakanka pakrantės;
debesies, kuris perskrodžia mėnulį;
jo rūbo ant vandens;
dangaus kupolo – jis šiandien pilnas
sidabrinių rašmenų;
žvaigždžių katapultos.


Janis Varveris

NATIURMORTAS SODE

Kaip ir mes visi, esu atsidūręs
daugybėje viešbučių.
Įžengęs į kambarį
iškart einu link balkono
patikrinti, kur vaizdas:
į namus, į stotį ar į jūrą,
galų gale, į kaminą
ar į kalną,
paskutinį pretekstą eilėraščiui.

Bet šįvakar vaizdas buvo
į sodą. Pilną gėlių,
mėlynų, violetinių, baltų ir geltonų,
o už jų medžiai,
tvarkingi tamsiai žali medžiai.
Pasilenkiau – gal išvysiu
ką nors kito – tačiau visur
gėlės, medžiai ir gėlės.

Ir mane nukrėtė
drebulys iš džiaugsmo
arba siaubo:
lyg būčiau atsidūręs kažkieno kito
eilėraštyje.


Kiki Dimoula

DAUGISKAITA

Meilė:
daiktavardis,
labai daiktavardiškas,
skaičius – vienaskaita,
nei moteriškosios, nei vyriškosios giminės,
beginklės giminės.
Daugiskaita:
beginklės meilės.

Baimė:
daiktavardis,
iš pradžių vienaskaita,
o po to daugiskaita:
baimės.
Baimės
nuo šiol dėl visko.

Atmintis:
pagrindinis graužaties pavadinimas,
vienaskaita,
tik vienaskaita,
nelinksniuojamas.
Atmintis, atmintis, atmintis.

Naktis:
daiktavardis,
moteriškosios giminės,
vienaskaita.

Daugiskaita:
naktys.
Beginklės naktys.

 

Manolis Anagnostakis
***

Senos gatvės, kurias neblėstamai mylėjau ir neapkenčiau,
praeičiau jumis po namų šešėliais, 
pro sugrįžimų naktis ir išmirusį miestą.
Nereikšmingoji egzistencija, kurią randu pakampėse,
pasirūpink, kad laukčiau tavęs, manųjų vietų šmėklos,
o pats vaikštinėčiau, užsimiršęs ir beaistris,
laikydamas užpūstą degtuką sudrėkusiuose delnuose,
ir kad eičiau naktimi nieko nepažindamas,
ir kad niekas, kad niekas manęs nepažintų.


Anastasios Vistonitis

ADAGIO

Dingo metai, nors maži ir tikėjome,
kad laikas nejuda,
kad viskas lieka pakabinta
tarp praėjusios ir ateinančios vasaros
kaip marmuriniai to nesibaigiančio lygiadienio medžiai,
kurie kyšo virš šerkšnotos lygumos
ir lieka nejudantys ir vieni per amžius amžinuosius.

Daug vandens ir tamsos turėjo nutekėti,
kad suprastume,
koks prakeiksmas yra amžinybė,
kokius aklus vaizdinius tampomės kiekvienas,
kiek laiko praleista vis išvykstant ir sugrįžtant,
kol atminties pakrašty pasirodo prietemos pėdsakas,
įtarimas, kad taip, tai tiesa –
kažkas jau iki mūsų buvo perkirtę ribas
kaip mintis, kuri perskrodžia vaizdą,
o vėliau nueina ir užsirakina pasąmonėje.

Net ir tai, kas mums regisi nepakartojama –
švelnumo skarmalai, mylimųjų šypsenos,
pasprunkančios sėkmės minutės
arba visiškos tylos ir gilios neapykantos akimirkos –
buvo tik skeveldros
iš nuotraukose senstančio gyvenimo.

Senas veidrodis, kurį laikai,
šiandien pilnas įtrūkių,
nors visus tuos metus nedužo;
taigi atspindys iš gabaliukų, tamsi gelmė,
kurioje kitados manei atrasiąs
imperatoriškuosius sodus ir rausvus deimantus
virš liepsnojančių medžių ir paauksuotų rožių.

Dabar medžius surijo vėjas
kaip surijo ir šautuvų buožes,
mirusiųjų kaulus ir įkapes Estremadūroje,
Afjonkarahisare ir Sakarijoje.

Tu, žinoma, šito neišgyvenai,
tačiau matei įspausta senių veiduose,
šiaip ar taip, negyvėlių veiduose,
lemties numatytųjų kaukėse.
Taigi neklausk, kodėl mūsų paveldėta ateitis
buvo jų praeitis.

Šiuose laiko spąstuose užaugome
padalinti tarp gėdos ir švelnumo,
todėl ir vienintelė mūsų vaikystės mintis –
kaip išeisime į kelią,
kaip pasiklysime karų lietuje;
žaisdavome kauliukais su Minotauru
po nužudyto Sido statula –
tiesaus ant savo žirgo,
kad išgąsdintų mūsų laikų maurus, –
arba vaikštinėdavome su Oidipo šmėkla
nutilusiose stotyse, ištuštėjusiose aikštėse,
tamsiose bažnyčiose
už langų su pinučiais,
prie šventenybių ir jų kopijų,
prie medinių Kristų ir porcelianinių Madonų,
tarp nežemiškų freskų
su nužudytais drakonais ir sparnuotais liūtais.

Kas gi mums pasakys, kur glūdi tiesa:
taikingoje nukryžiuoto Kristaus figūroje
ar įniršusiame apaštalo Petro veide
tą minutę, kai užsideda savo kryžių
ir patraukia link Ketvirtosios Romos vartų?

Ne išpažintis, o aistra
pakelia žmogų nuo žemės –
ne pati forma,
o molis, kuris ją sugeria ir sukietina,
tačiau tau šitai netinka:
tu priklausai ne pelenams ir ugniai,
nors tiek kartų juos buvai sutikęs;
tu priklausai akmeniui ir marmurui,
vardams ir kenotafams,
kur jau turėtum po truputį dėlioti
prisiminimus, šventas aukas ir melsvus savo gyvenimo šešėlius.

Nikiforos Vrettakos
ŽALIUOJANTIS SODAS

Turiu tris pasaulius. Jūrą,
dangų ir žaliuojantį sodą – tavo akis.
Galėčiau visus tris perėjęs jums pasakyti,
kur kiekvienas jų nuveda. Kur jūra, žinau.
Kur dangus, numanau. Kur mano žaliuojantis sodas –
neklauskit.

ŽMOGUS, PASAULIS IR POEZIJA

Perkasiau visą žemę, kad tave surasčiau.
Savo širdyje persijojau dykumą: žinojau,
kad be žmogaus daug blankesnė net
saulės šviesa. Tačiau dabar,
pro tokį skaidrumą žvelgdamas į pasaulį,
pro tave, – daiktai priartėja,
išryškėja, nuskaidrėja, –
dabar
                      galiu
 jo tvarką sudėti į savo eilėraštį.
Paimsiu puslapį ir padėsiu
                      tiesiai prieš šviesą.

SKAIČIAI MUZIKOJE

Be matematinės tvarkos nesilaiko
niekas: nei žvaigždėtas dangus,
nei rožė. O ypač eilėraštis.
Laimei, kad lemtis mane
supažindino su skaičiais muzikoje
ir dar – kad pakabino spindulį,
žvaigždę vidury dienos taip, kad matyčiau,
tad savo kelius naudoju kaip stalą ­–
dirbu taip, tarsi kurčiau
žvaigždėtą dangų arba rožę.

 

Vertė Elžbieta Banytė