Janis Ritsas (1909–1990) dukart buvo nominuotas Nobelio literatūros premijai, bet jos negavo; vietoj jos buvo apdovanotas Lenino premija, aukščiausiu sovietiniu apdovanojimu. Šis faktas iškart daug pasako apie jo politinę orientaciją, o bent kiek susipažinusiems su Graikijos XX a. istorija leidžia bent pabandyti nuspėti kai kuriuos likimo pasūkius. 1936 m., Joanio Metakso diktatūros laikais, Ritso poema „Epitafija“, poetinis žuvusių darbininkų apraudojimas, buvo viešai deginama. Po Antrojo pasaulinio karo komunistai buvo persekiojami, tad Ritsas ketveriems metams buvo ištremtas į įvairias atkampias Graikijos salas. Iki 1954 m. jo knygos buvo draudžiamos. Kai 1967 m. Graikijoje įvyko perversmas ir vėl atėjo diktatūra, Ritsui pritaikė namų areštą iki 1970 m. ir vėl uždraudė jo knygas. Nuo vaikystės poetas buvo silpnos sveikatos dėl paveldimumo (tėvas ir sesuo išprotėjo ir buvo priverstinai gydomi, motina netrukus po to mirė nuo tuberkuliozės, būsimajam poetui irgi teko kovoti su šia liga) ir skurdaus gyvenimo, tad veikla Graikijos komunistų partijoje ir poezija jam buvo du pagrindiniai būdai kabintis į gyvenimą.

Ritso poezijos spektras platus: nuo plakatiškų politinių pareiškimų iki itin asmeniškos ir jautrios lyrikos. Dauguma kritikų sutinka, kad stipriausi tekstai yra mažiausiai politiški. Čia išversti keli trumpieji Ritso tekstai, kurie išties stebina žodžio talpumu ir, kaip sakė graikų kilmės amerikiečių literatūros kritikas ir vertėjas George‘as Economou, tuo, kaip geba fiksuoti iracionalias, paslaptingas, nematomas patirčių puses. Iš tiesų čia matyti kasdienės detalės, smulkmenos, aplinkos daiktai, kurių iš pirmo žvilgsnio nesudėtingą semantiką poetinis žodis praplečia ir suteikia jiems pakylėto ar išskirtinio momento svarbos atspalvį. Tikiuosi, kad skaitytojas leis sau nustebti: dideli menininkai priverčia į kasdienybę pažvelgti kitaip, įdomiau, su intriga. Toks ir Ritso poetinis pasaulis – tūkstantmečių senumo dėl universalių situacijų ir itin dažnai pasitelkiamos Antikos mitologijos, bet labai naujas ir šviežias dėl neįprastos poetinės žiūros.

Eiles iš graikų kalbos vertė ir įvadą parašė Elžbieta Banytė

 

Nuotr. aut. Ignė Grikevičiūtė

Nuotr. aut. Ignė Grikevičiūtė

 

Popietė

Palaistė gėles. Girdėjo nuo balkono teškant vandenį.
Lentos drėksta ir sensta. Poryt,
kai balkonas nukris, ji liks kyboti ore,
rami, graži, rankose laikydama
du didelius geranijų vazonus ir savo šypseną.

 

Meno prasmė

Valandas laikė nukirstą statulos ranką – tik vieną ranką,
sustingusią ramiame judesyje restauruojant
visą kūną. Šitaip galbūt suprato
gilią paslaptį, kurios negalėjo išduoti. Bet išties,
kas ir kaip ją galėtų išduoti? Poezija – ištarė –
visada prasideda prieš žodžius arba po žodžių. Tada
pamatėme, kaip iš nukirstos rankos išlėkė paukštis ir nutūpė ant duonos.

 

Įkeitimas

Tarė: Tikiu į poeziją, į meilę, į mirtį –
būtent todėl tikiu į nemirtingumą. Rašau eilutę,
rašau pasaulį: esu: egzistuoja pasaulis.
Iš mažojo piršto galiuko man išteka upė.
Dangus septyniskart žydras. Šis vaiskumas
ir vėl yra pirmoji tiesa, paskutinysis mano noras.

 

***

Žodis mane turėjo
mane rado
mane ištarė.
O aš
vos „dėkoju“.
Žodyje
žodis.
Pasaulis.

 

***

O marmuras
toks nuogas
toks baltas
nelaukiantis statulos.

 

***

Šitaip geriau.
Viskas: šitaip geriau.
Juk ne blogiau, Viešpatie.
Leisk sykį įkvėpti
tarp dviejų kavos puodelių
ir trijų karų.

 

***

Žodžiai turi dar vieną žievę
viduje
kaip migdolai
arba kantrybė.

 

***

Nesakyk to garsiai
nesakyk to visai.
Ant tavo odos raudonos dėmės
kaip kraujo lašai
ant laiku nepasakytų žodžių
nutylėtų
kraujuojančių
neištartų.

 

***

Tą pačią naktį
šiek tiek po gaisro
medinis arklys
didžiulis tuščiaviduris
be hoplitų pilve
pravėrė nasrus
be dantų
prakalbo:
Lyg ir trojiečius apgavote,
o gal save?
Kraujas bangavo ligi pat pakrantės.

 

Šviesa

Viena migdolo šakelė
priešais langą
viena vienintelė šakelė
užstoja tau pusę kaimo.

 

Meilė savo delnu
užstoja tau visą pasaulį.

 

Lieka tik šviesa.

 

Maža vienatvė

Kiemo kampe, tarp pamuilių,
kelios rožės nuvyto nuo savo kvapo.
Tų rožių niekas nepauostė.

 

Nebūna mažos vienatvės.

 

Apytikriai

Į rankas ima atsitiktinius daiktus – akmenį,
sudužusią čerpę, du apsvilusius degtukus,
surūdijusį vinį nuo sienos priešais,
pro langą įskridusį lapą, lašus,
iškrentančius iš laistomų vazonų, tą šiaudą,
kurį vėjas vakar tau įpūtė į plaukus, – tai ima
ir ten vidury kiemo sukuria apytikriai medį.
Šiame „apytikriai“ slypi poezija. Matai ją?

 

Helenės namas

Medžiai slepia vaizdą pro langą.
Lapai platūs, ploni, susisukę, ištįsę.
Balta lėkštė su vaisiais ant stalo.
Vaikiškas dviratis, medinis arkliukas
pramaišiui su cikadų balsais.

Kokia slapta
seka pakylėjo šitą nereikšmingą vietą
į tą nepažeidžiamą erdvę, kurią nulaiko tik
žalia šakelė tartum gražaus
ir jauno Dievo pirštas virš chaoso?

 

Trukmė

Naktis į mus žvelgia pro žvaigždžių lapiją.
Graži naktis, tyli. Ateis dar viena naktis
ir mūsų nebus. Ir tada vėl
kukurūzai dainuos savo amžiną dainą,
pjovėjos įsimylės prie kupetų,
o tarp užmirštų mūsų eilių
tartum tarp geltonų burbuolių
jaunas mėnulio apšviestas veidas
žiūrės, visai kaip šįvakar,
į tą mažą sidabrišką debesį,
kuris pasisuka ir įremia kaktą kalvai į petį.

 

Nepalaužiamoji

Ne mėlynas, – sako, – dangus yra raudonas
su geltonais taškeliais. Šitai sako. Pakelia ranką,
paima nuo lentynos raudoną lėkštę, perpjauna obuolį,
pro langą išmeta obuolį su lėkšte,
stovi prieš veidrodį ir šukuojasi,
ji su raudonais bateliais, žaliais plaukais, mėlyna krūtine,
su peiliu tarp dantų it pakamanota,
pasirengusi įspirti savo atvaizdui, su raudonu žirgu –
ir žybtelėjo karčiai veidrodžio gelmės ribuliuose.

 

Atpažinimas

Vienas.
Žvaigždė ir tamsus nakties kūnas,
prilipęs prie jo kūno.
Jis yra? Jo nėra? Namuose kėdės
turi keturias kojas.
Toks paprastas pasaulis.
Toks sudėtingas.

 

Pamirštas menininkas

Kažkoks dailininkas popiet nupiešė traukinį.
Paskutinis vagonas atitrūko nuo popieriaus
Ir sugrįžo pats sau vienas į spintelę.

 

Būtent šitame vagone sėdėjo dailininkas.

 

Persergėjimai

Gal suvaldytum savo balsą –
rytoj, poryt, kažkada,
valandą, kai kiti rėks iš po vėliavų,
surik ir tu,
tik žiūrėk, kad nuleistum šalmo antveidį
žemai, labai žemai,
kad nematytų tavo akys ten, kur žiūri,
ir kad žinotum, jog ir tie, kur rėkia,
nemato nieko.

 

Tikros rankos

Tas, kur vieną popietę pradingo (galbūt
jį ir išsivedė), paliko ant virtuvės stalo
vilnones pirštines tarytum dvi nukirstas rankas –
nesumaitotas, neiškankintas, ramias, ar gal
kaip savo paties rankas, šiek tiek ištinusias, pilnas
senos kantrybės šilto oro. Ten,
tarp ramių vilnonių pirštų,
retsykiais įspaudžiame riekelę duonos, gėlę
arba vyno taurę, raminamai žinodami,
kad bent jau pirštinės nedėvi antrankių.

Kalamas, 1972 m. spalio 15 d.

 

Mandagumas

Vėl grįšime su kitais rūbais, kitomis akimis,
pražilusiais plaukais. Žiūrėsime į ramų uostą,
takelažą, bures, aušrinę žvaigždę. Kalbėsime
norėdami paguosti kažką, ko trūksta,
kažką visai mums nepažįstamą, žiūrėsime į žuvį,
besiblaškančią tinkle. Kalbėsime
apie rausvus jos atspindžius. Mėgdžiosime
abiem rankomis jos judesius – gražius judesius –
paskubomis šnekėdami, nutildami, visai nežvilgtelėdami
į sulaužytą irklą, palaidotą pakrantėje tarp homerinių
žirgų kaulų ir aptrūnijusių moteriškų batų.

 

Iš rinkinio „Užuominos“

***

Meno prasmė – tarė – galbūt yra
tame, ką pražiūrime, norėdami ar nenorėdami, kaip kad
aną gilumoje blizgantį peilį, visiškai paslėptą krepšyje
po raudonomis, auksinėmis, violetinėmis vynuogėmis.

 

***

Medis, skulptūra, sodas, senutė –
permąstyk žodžių trukmę, išeik
už laiko, už eilėraščio vartų.

 

Perdavimas

(poetas kalbasi su poetu iš ateities)
Jei nežinočiau, kad tu mane vieną dieną išgirsi,
neturėčiau, ką daugiau pasakyti, negalėčiau kalbėti,
ir voras, kuris mus išmokė statmenai pakilti
lygia siena, sustotų man ant burnos
ir įspaustų į kaklą
tris juodas sagas iš mano švarko,
o kitas baltas iš numirėlių įkapių.

 

Kita valstybė

Sako, yra daug susikryžiuojančių vienatvių, aukštai ir žemai,
ir dar vidury: skirtingų ir panašių, priverstinių, priskirtų
arba lyg ir laisvai pasirinktų – visada susikryžiuojančių.
Bet giliai centre, sako, tėra vienintelė vienatvė:
tuščiavidurė beveik rutuliška valstybė visai be jokių
spalvotų šviečiančių reklamų, parduotuvių, motociklų,
tik su baltu tuščiu miglotu švytėjimu, pertraukiamu
neatpažįstamo ženklo žiežirbos. Šiame mieste
jau seniai gyvena poetai. Be aido praeina sukryžiavę rankas,
prisimena neapibrėžtus liūdnus įvykius, žodžius, vietas, –
šie niekad nepaguodžiami pasaulį guodžiantys, medžiojami
šunų, žmonių, kandžių, pelių, žvaigždžių,
medžiojami ir jų pačių ištartų arba nepasakytų žodžių.

 

Versta iš: Ανθολογία Γιάννη Ρίτσου, επιλογή Χρύσα Πποκοπάκη, Αθήνα: Εκδόσεις Κέδρος, 2000.