Jean François Millet, Le printemps

Jean François Millet, Le printemps

Knyga; kad pasentum

 

Dangumi varomos žvaigždės, ir piemuo
Palinkęs virš žemiškos laimės; ir kokia ramybė
Lyg vabzdžio svirpimas, protarpiais,
Sumeistrautas neturtingo dievo. Tyla
Iš knygos persimetė tavo širdin.
Vėjas be garso keliauja per šio pasaulio triukšmą.
Tolumoj šypsosi laikas, nustojęs buvimo.
Tokie paprasti vaisiai, soduos prinokę.

 

Tu pasensi.
Ir prarasdamas spalvą lyg medžiai,
Vis lėčiau mesdamas ant sienos šešėlį,
Būdamas, pagaliau visa siela, pavojaus ištikta žemė,
Tu paimsi knygą ir tęsi nuo ten, kur sustojai skaityti,
Pasakysi: Tai buvo paskutiniai blėstantys žodžiai.

 

 

Sniegas

 

Atėjęs iš toliau nei visi keliai,
Palietęs pievą, gėlių raudonį,
Ranka, rašančia dūmais,
Nugalėjęs laiką tyla.

 

Kiek šviesos šįvakar
pasnigus.
Sakytum, suliepsnojo lapai, prie durų
Ir vandens yra medyje, kurį liečiame.

 

 

Žaibas

 

Lijo, šiąnakt.
Lyg šlapia žolė kvepia kelias.
Po to vėl šiluma deda ranką
Ant mūsų peties tarsi
Sakytų, kad laikas nieko nenori atimti.

 

Bet ten,
Kur laukymės gale stūkso migdolo medis,
Žvilgtelėk, žvėris liuoktelėjo
Iš vakar į šiandien per lapus.

 

Ir mes stabtelime, iš kito pasaulio,

 

Ir einu prie tavęs,
Ištraukiu iš pajuodusio kamieno,
Šaką, trenktą žaibo,
Iš kurios vakar dienos syvai, dieviški, dar sunkias.

 

 

***

Paimi lempą ir duris atdarai,
Ką su ta šviesa veikti, lyja, brėkšta diena

 

 

***

Pagaliau
Tu išgirsi šį paukščio riksmą, tarsi nuogą geležtę
Tolumoje, ant kalno keteros,
Ir suprasi, kad ženklas jau duotas
Sargybai, saugančiai viltį ir šviesą.
Ateisi
Prie virpančio paukščio riksmo šventovės,
Čia baigias laukimas, suprasi,
Čia, nuvytusioj žolėj pamatysi
Spindint kalaviją, laukiantį tavo rankų.

 

 

Šventajam Pranciškui, vakaras

 

…O grindys buvo marmurinės kambary
Tamsiam, kur tave atvedė nepagydoma viltis.
Sakytum, kad vanduo ramus ir dviguba šviesa
Tolyn nusinešė žvakių ir vakaro visus garsus.

 

Ir vis tik laivas joks čia kranto neieškojo,
Joks judesys nesudrumstė ramaus vandens.
Kaip, tau sakau, kaip ir kitų miražų mūsų,
O šventė mūsų širdyse, o ilgai liepsnojantys deglai!

 

 

***

Dažnai tyloj tarpeklio
Išgirstu (arba išgirsti trokštu, nežinau)
Kaip kūnas krenta per šakas. Ilgai, lėtai,
Aklai šis kūnas krenta; ir šauksmas
Joks kritimo nenutraukia, neužbaigia.

 

Tada mąstau aš apie eisenas šviesos
Krašte, kur nei gimimo, nei mirties

 

 

Gailestingumo mergelė

 

Viskas dabar
Susupta
Į tavo lengvą skraistę,
Vien tik iš rūko ir nėrinių, perregimą,
Sniego gailestingumo motina.

 

Prie tavo kūno
Miega nuogybėj,
Kas gyva ir daiktiška, o tavo pirštai
Gaubia savo šviesa jų vokus užmerktus.

 

Iš Y. Bonnefoy rinktinės „Eilėraščiai“ vertė Tomas Taškauskas