Andrėjas Embirikas

Jubiliejus

Šimtas metų praplaukė ir vienas laivas
Su nostalgijos deniais ir valtimis
Su palaidomis burėmis ir virvėmis.

Kapitono žmona sausumoje
O kapitonas laive
Niekados neapleido jūros
Jų dukters Jūros
Ilgaplaukės ir dumbluotos.
Ir dabar iškeliaus jai panorus
O paštininkai išdalins
Sukrėstas ir virpančias rožes
Netoli nuo ten kur žuvo sužadėtinis
Ir suspausta širdimi klausysis
Kaimynai apie kapitono
Ir jo dukters nuotykius
Nes pasakose visada yra tiesos
Ypač tose kurios šniokščia kriauklėse
Ir pakeri vaikus jaunuolius ir senius
Jautriasielius bet geležinių rankų.

Žavioji dukra
Bokšte tavęs jau laukia
Tau paruošė du kambarius
Vidury fontanas iš aukso gijų ir sidabro karoliukų
Kad nusipraustum kai atvyksi
Nepamirški nepamirški
Šimtas metų praplaukė ir vienas laivas
Kad atšvęstum.

Nuotr. aut. Milo McDowell

Nuotr. aut. Milo McDowell

Nikos Engonopoulos

Poezija 1948

šitas pilietinių
skerdynių metas
netinkamas poezijai
ar kažkam tokio;
kai tuojau pat
kažkas pasirašys
atrodo
tarsi
rašytum ant kitos
mirimo liudijimo
pusės

dėl to ir
mano eilėraščiai
tokie sielvartingi
(nors kada, tiesą sakant, nebuvo?)
ir jų
– svarbiausia –
labai
nedaug

 

Manolis Anagnostakis

Nikui E… 1949

Draugai
Kurie išeina
Ir vieną dieną dingsta
Šūksniai
Naktį
Tolimi išprotėjusios
Motinos šūksniai tuščiam kely
Neguodžiamo vaiko verksmas
Griuvėsiai
Kaip skylėtos sutrešusios vėliavos

Išdavikai
Geležinėse lovose
Kai šviesos vis mąžta
Vakarėjant.

(Bet kas kentėdamas nuspręs apie tai kalbėt?)

 

Janis Ritsas

Trumpiausia meilės kronika

Labai skubėjo pasibučiuoti. Įėjo į namą. Užsirakino.
Abi kėdes paliko sode. Kol jų nebuvo,
paukščiai kėdes užėmė ir pasidarė
laiptus į jų kambarius. Kai sutemo,
visa tai prarijo lapai, ramiai šlamėdami liežuviais.
Dvi kėdės vis dar laukė kaip dvejos kopėtėlės –
lūpos link mėnulio ant žalios vienatvės.

Nuotr. aut. Patrycja Polechonska

Nuotr. aut. Patrycja Polechonska

Jorgas Seferis

SENIS ANT UPĖS KRANTO
(Naniui Panajotopului)

Ir vis dėlto reikia mąstyti, kaip einame į priekį.
Kad jaustum, nepakanka nei galvoti, nei judėti,
Nei gyvybe rizikuoti priešais seną šaudymo angą,
kai įkaitintas aliejus ir skystas švinas sienom liejas.

Ir vis dėlto reikia mąstyti, link ko einame į priekį;
ne todėl, kad mūsų kūnas ar mūsų alkani vaikai to trokšta
ar praraja tarp mūsų ir mus kviečiančių draugų kitam krante;
nei todėl, kad mums taip šnabžda pamėlusi šviesa lauko ligoninėj,
farmaciškas švytėjimas ant vidurdienį išoperuoto vaikino pagalvės, –
tačiau kitaip, galbūt netgi sakyčiau kaip
ilga upė, ištekanti iš uždarų ežerų Afrikos gilumoje
ir buvusi seniai dievu, kol nepavirto keliu ir geradariu, teisėju ir delta;
kuri nebūna niekad ta pati, kaip mokė senovės išminčiai,
bet visad išlaiko tą patį kūną, tą pačią vagą ir tą patį Ženklą,
tą pačią kryptį.

Nieko kito nenoriu, tik kalbėt paprastai,
kad man duotų šį džiaugsmą,
nes dainas tiek perkrovėm muzika, kad iš lėto skęsta,
ir meną taip išpuošėm, kad paauksavimai surijo esmę,
ir jau laikas ištarti savo keletą žodžių,
nes mūsų siela rytoj kelia bures.

Jei kančia yra žmogiška, nesame žmonės vien tam, kad kentėtume,
ir todėl tiek daug šiom dienom mąstau apie didžiąją upę,
tą prasmę, kuri teka tarp dumblių ir tarp žolių,
tarp gyvulių, kur ganosi ir geria, ir tarp žmonių, kur sėja ir kur pjauna,
tarp didelių kapų ir tarp mažučių mirusiųjų būstų.
Šita srovė, kuri savo keliu eina ir mažai kuo skiriasi nuo žmonių kraujo
ir nuo žmonių akių, kur tiesiai priešais žvelgia be baimės širdyse,
be kasdienybės virpulio ne tik dėl smulkmenų, bet ir dėl svarbių dalykų,
kai žvelgia tiesiai priešais kaip keleivis, kuris įprato kryptį nustatyt pagal žvaigždes;
ne taip, kaip mes, anądien žvelgdami į uždarą apsimiegojusio arabiško namelio kiemą,
kai už pinučių drėgnas sodas keitė formą, plėtėsi ir traukės;
mes irgi keitėmės žiūrėdami, mūsų aistrų ir mūsų širdies forma,
vidurdienio laše mes, kantri tešla pasaulio, kuris kočioja mus ir minko,
įkliuvę išsiuvinėtuose tinkluos gyvenimo teisingo, kuris pavirto dulkėm ir paskendo smėly,
po savęs palikdamas tik kvaitulingai miglotą aukštos palmės siūbavimą.

Kairas, 1942 m. birželio 20 d.

 

Manolis Anagnostakis

***

Meilė yra ta baimė, kuri vienija mus su kitais,
Kai jie pavergė mūsų dienas ir pakabino kaip ašaras,
Kai su jomis mirė ir  iškraipytos
Paskutinės mūsų vaikiškų jausmų apybraižos.
Ir kas gi sulaiko ranką, kurią žmonės tau tiesia?
Ar pavyksta ją stipriai paspausti, kai protas neveikia,
Kai laikas sustojo ir išrovė atmintį
It absurdišką spektaklį be jokios prasmės?
(Ir vieną dieną jie sugrįžta, jų smegenyse anei vienos raukšlės,
Pamato, kad jų žmonos senstelėjo, o vaikai suaugo,
Ir vaikšto į kvartalo kavines arba krautuvėles,
Ir ten kas rytą skaito kasdienybės epopėją.)
Gal mirštam dėl kitų, gal šitaip nugalim gyvenimą,
O gal nusimetam niekingą savo apvalkalą –
Ir akimirką išdžiūvusiam jų prote blyksteli šviesa
Kaip koks blausus priešistorinių fosilijų prisiminimas.
Gana dienų, kai nebėra net ko skaičiuoti –
Erotinių patirčių ar piniginių reikaliukų,
Ir nerandi veidrodžio savo vardui išrėkti;
Paprasčiausi gyvenimo planai ir sukuria aktualijas:
Nežinojimas, aistros, svajonės, mainai, apgaulės –
Kai pagalvoju, todėl, kad įprotis pigesnis už graužatį.
Tačiau kas ateis  ištverti ateinančios audros rūstybę?
Kas suskaičiuos kiekvieną lašą, kol jie į žemę dar nesusigėrė,
Kol nepavirto purvu it poetų balsai?
Kito gyvenimo elgetos, šios Akimirkos dezertyrai, –
Jų supuvę sapnai ieško neliečiamybės naktyje,
Nes mūsų tyla yra abejojimas gyvenimu ir mirtimi.

Nuotr. aut. John Silliman

Nuotr. aut. John Silliman

Nikos Engonopoulos

Žinia apie ispanų poeto Federiko Garsijos Lorkos mirtį 1936 m. rugpjūčio 19 d. Camino de la Fuente griovyje

…una acciόn vil y disgraciado

Menas ir poezija mums nepadeda gyventi:
menas ir poezija mums padeda
numirti

tik visiška panieka
pritinka
visiems šitiems gandams
tyrimams
komentarų komentarams
kurių vis iškepa
apsnūdę nuo tuštybės grafomanai
apie neaiškias ir nemalonias aplinkybes
kai vargšą Lorką pribaigė
fašistai

tačiau galų gale! dabar kiekvienas žino kad
jau kurį laiką
– o ypač mūsų suluošintu metu –
taip įprasta
žudyti poetus

 

Nikiforos Vrettakos

Spartos apelsinmedžiai

Spartos apelsinmedžiai, sniegas, meilės žiedai
nuo tavo žodžių pabalo, palenkė šakas
jų pripildžiau savo mažą krūtinę ir nubėgau pas mamą.

Sėdėjo mėnesienoj ir dėl manęs jaudinosi,
sėdėjo mėnesienoj ir mane barė:
Vakar tave išprausiau, vakar tave perrengiau, kur basteisi –
kas tau rūbus pribėrė ašarų
ir apelsinų žiedų?

Iš graikų kalbos vertė Elžbieta Banytė