Kritikuoti – griežtai, piktdžiugiškai, linkint gero ar tiesiog nuobodžiaujant – veikiausiai yra vienas pagrindinių demokratinės visuomenės kalbėjimosi būdų. Turbūt nereikia vardyti, kiek ir kokių kritikos strėlių pastaruoju metu Lietuvoje (bet toli gražu ne tik) lekia švietimo sistemos pusėn. Kol mokytojai rengia dar vieną streiką, o viešuma kaista nuo komentarų, DOXOJE kalbamės apie tai, kaip nedidelių grupių iniciatyva gali pakeisti švietimo sistemą.

Kai praktinių projektų įgyvendinimu paremtos verslo ir dizaino mokyklos Kaospilot absolventas Aurimas Ražanauskas pradėjo savo startup‘ą Lietuvoje, dar buvo sunku patikėti, kiek naujų vėjų ši iniciatyva atneš į švietimo sistemą per ateinančius porą metų. Šiandien „Kuriančios bendruomenės“, kurių vienas iš įkūrėjų yra Aurimas, užsiima mokymų ir seminarų rengimu, kuriuose dalyvauja šalies mokyklų atstovai, siekdami įminti, rodos, visai paprastą uždavinį – kaip kalbėtis, kad būtum išgirstas, suprastas ir pradėtum veikti komandoje. Apie pokalbio meną, švietimo sistemos pokyčius iš apačios ir ateities ugdymą su Aurimu Ražanausku kalbėjosi Daina Habdankaitė ir Vaiva Lialytė.

Nuotr. Roman Mager

Nuotr. Roman Mager

 

Daina: Kas yra Art of Hosting ir kuo tai susiję su ugdymu?

Aurimas: Visas pavadinimas yra Art of Hosting The Conversation That Really Matters, į lietuvių kalbą mes jį grubiai verčiame kaip Pokalbio menas. Dar kitas pavadinimas – Art of Participatory Leadership, lietuviškai – Dalyvaujančioji lyderystė. Dalyvaujančioji lyderystė ugdo daug XXI amžiuje reikalingų savybių, tokių kaip bendradarbiavimas, mokymasis iš klaidų, mokymasis per darymą ir prototipų kūrimą. Kaip jūs „Doxoje“ bandote sujungti disciplinas, kūrėjus, rašytojus ir skaitytojus, taip ir mes manome, kad ateities žmogus turi galvoti apie tvarumą ir mąstyti sistemiškai. Geriausias būdas pamatyti šiuos ryšius yra pradėti kalbėtis. Kalbantis išmokstama įsiklausymo, empatijos, bendradarbiavimo, veikimo kartu ir daugybės kitų dalykų. Galbūt šie įgūdžiai atrodo pernelyg neapčiuopiami, tačiau mes manome, kad pirma žmonės turi rasti, kas tarp jų yra bendra, ir iš to išsikelti bendrus tikslus, kurių kartu sieks. Dažnai švietimo sistemoje tiesiog nebendraujama. Moksleiviai nuolat atsisukę į mokytoją, mokytojai mažai bendrauja tarpusavyje, nes neturi laiko pildydami ataskaitas, nebendrauja ir mokyklų direktoriai, nes dirba po vieną. Mes siekiame skatinti bendravimą tiek tuo pačiu lygmeniu – moksleivių su moksleiviais, mokytojų su mokytojais, administracijos tarpusavyje – tiek tarp lygmenų, kur bendravimas išties sudėtingas, nes įtraukia moksleivius, mokytojus, tėvus, savivaldybes ir taip toliau.

Pagal Manfred Max-Neef Fundamental Human Needs schemą, primenančią Maslow poreikių piramidę, pirmiausia kiekvienas nori jaustis saugus, pavalgęs, išsimiegojęs. Tuomet jis nori jaustis išgirstas, suprastas ir suprasti, kas vyksta, dar paskui atsiranda poreikis dalyvauti, burtis, prisidėti prie veiklos ir realizuoti savo aukščiausią potencialą. Mūsų užduotis – sukurti tokią aplinką kolektyve ar organizacijoje, kur kiekvienas išdrįstų bendrauti, kad žinotų, kad jo neprimuš klasiokas ar nesubars ministerija.

Daina: Kaip kilo idėja dalyvaujančios lyderystės principus taikyti mokyklose?

Aurimas: Kažkada vieną mėnesį dirbau Didžiosios Britanijos Thomas Tallis mokykloje, kur, taikydamas vadinamąjį appreciative inquiry, klausinėjau moksleivių, tėvų, mokytojų, pavaduotojų ir direktoriaus, kokia jų svajonių mokykla. Pastebėjau, kad visų svajonė yra ta pati: didžiajai daliai svarbu draugiška aplinka, jie nori bendrauti, kurti, mokytojai nori, kad mokiniai būtų aktyvesni. Tuomet susimąsčiau – jei 99 procentai žmonių nori to paties gero, kodėl mes vis tiek gyvename jovale? Ko trūksta? Nuo ko pradėti? Taip Art of hosting man tapo atspirties tašku – metodu, padedančiu žmonėms išsikalbėti, pamatyti visumą ir dalykų tarpusavio sąsajas.

Daina: Ar vienos didesnio ar mažesnio masto intervencijos iš išorės tikrai užteka padėti bendruomenei išsikalbėti ir susibūti tiek, kad ji ir toliau galėtų veikti kaip gerai sutepta mašina? Kaip užtikrinti, kad ši bendruomeniškumo dvasia neišgaruotų?

Aurimas: Priklauso nuo to, kas yra tas vienas kartas. Anksčiau organizuodavome dviejų valandų workshop‘us ketvirtadieniais pusę trijų. Mokytojai ateina po darbų jau neturėdami jėgų: pusantros valandos jie skundžiasi, kokie yra pavargę, o likusį laiką galvoja, kad dar vaiką iš darželio reikės paimti. Todėl stengiuosi vis labiau vengti tokių pribėgimų. Juk iš tiesų tik atveri žaizdą, bet jos neišgydai. Užtat jei jie pabūna kartu pakankamai ilgai, pavyzdžiui, keletą kartų išvyksta į kelių dienų mokymus, gali įvykti transformacija – susiklijuoti komanda, nes bendra patirtis ir kelionės sujungia.

Mokymuose mes suburiame mikrosistemas, atstovaujančias mokyklai ar švietimo sistemai apskritai: tai moksleiviai, tėvai, mokytojai, pavaduotojai… Pavyzdžiui, kartą iš Žemynos mokyklos atvažiavo moksleivė, mokytoja, pavaduotoja ir direktorė. Tai buvo ypač sėkmingas atvejis, nes jų komandoje buvo ir moksleivė, kuri galėdavo pasakyti: „Aš norėčiau to ar ano, gal pabandom.“ Tuomet pavaduotoja sako: „Tikrai, įdomu, reikia paklausti direktorės.“ Taip idėja pradeda cirkuliuoti skirtinguose lygmenyse.

Kitas dalykas tvarumui palaikyti – per keturių dienų mokymus dalyviai išmoksta metodologijos ir ją išbando. O toliau viskas priklauso nuo žmonių: vieniems iškart pavyksta pritaikyti tai, ko išmoko, nes jų bendruomenėje jau iki tol buvo atvira kultūra, kitiems reikia daugiau laiko. Žinoma, tobuliausia būtų, jei vienai mokyklai galėtume skirti dvejus metus. Rugsėjo pradžioje pravestume savaitės trukmės mokymus ir turėtume trumpus kelių valandų susitikimus, per kuriuos pati mokyklos bendruomenė galėtų padėti vieni kitiems su turimais iššūkiais ir pasidalinti gerosiomis patirtimis, kas jau veikia. Išdalintume viską į kokius penkis didelius ir daug mažų susitikimų – taip susiburtų palaikymo ratas.

Vaiva: Ar nenutinka taip, kad pasikalbėję žmonės nusprendžia, kad nenori nieko bendra turėti tarpusavyje? Kur yra riba tarp destrukcijos ir kūrimo?

Aurimas: Žinoma, visi vienu metu neišjudės. Kiekviena mokykla turi po pavargusį herojų – mokytoją, kuris daro visus projektus tol, kol nepervargs ir neatkris. Pakalbintas toks mokytojas dažniausiai skundžiasi, kad niekas su juo nedirba, mokykloje nėra daugiau jokių iniciatyvų ir panašiai. Tačiau, gerai paieškoję, mokykloje tokių mokytojų rastume tris–penkis. Galbūt jie daro mažiau ar veikia kitoje srityje. Mūsų užduotis – sujungti šią ašinę grupę, kad jie pamatytų, jog siekia to paties. Yra žmonių, kuriems tereikia paskatinimo – paklausti, kuo jie domisi ir ar norėtų prisidėti – ir jie mielai padės.

Vaiva: Tarkime, turi penkių žmonių grupę, iš kurių trys yra užsidarę. Kaip tuomet galima padaryti pokytį, pradėti dialogą?

Aurimas: Gerai, tarkime, turime penkių žmonių sistemą. Jei grupės narys Jonas yra uždaras, galbūt jis neatsiveria Petrui, bet atsiveria Onutei. Žinoma, kad ne visi su visais draugaus, tačiau ir šių individualių ryšių pakanka, kad prasidėtų bendra veikla, prie kurios vėliau norėtų prisijungti ir kiti. Reikia suprasti, kad visą laiką bus cinikų, kurie pakeis nuomonę tik pamatę rezultatą. Bandydamas pats sau atsakyti, kodėl man reikėjo Kuriančių bendruomenių, išvysčiau tokią metaforą.

Gamoje yra septynios natos, su pustoniais – dvylika. Tarkime, aš esu MI. Kad ir kokia graži nata būčiau, greitai nusibosiu žmonėms. Bet jei susirasiu žmonių, kurie nuo manęs nutolę per oktavą, terciją ar kvintą, kurie kalba panašiai ir tiki panašiomis svajonėmis, kaip ir aš, galime sudaryti akordą. Akordo klausyti yra linksmiau, akordais galima sukurti dainą, emociją. Taip kuriama grupelių muzika. Pastebiu, kad dažnai laikomasi principo, kad arba vienas žmogus veda grupę, arba visi eina kartu. Bet visi kartu niekada nederės.

O jei kas nors labai priešinasi, tai tiesiog nedirbi su tokiais žmonėmis, ir tiek. Mes nuolat kartojame, kad dalyvavimas mokymuose savanoriškas. Mokymų esmė – ne pasakyti žmonėms, ko jiems reikia, bet klausti jų pačių, kas jiems yra mokymasis, kada jis veikia, prašome pasidalinti savo gerąja patirtimi ir taip toliau. Kartais žmogus nenori dirbti, nes jo niekas iki šiol nesuprato. Jam reikia išsikalbėti.

Manau, kad pradžioje reikia padėti tiems, kurie nori veikti, juos suvedant kartu. Pusiau juokais yra sakoma, kad 30 procentų žmonių yra veiklūs, 30 – svarstantys ir 30 nenori jokiais būdais keistis. Kai sujungi veiklius, tuomet prisijungia ir svarstantys. Tačiau dažnai tie aktyvieji mano, kad jų ne trisdešimt procentų, bet kad jie kiekvienas yra po vieną. O štai nenorintys keistis dažnai tvirtai susiburia į grupes ir aiškiai žino, kodėl jie nesikeis. Mano tikslas yra padėti tiems, kas nori, ir įkvėpti tuos, kurie dvejoja. Šis procesas yra ilgas. Būna, kad mokyklų bendruomenės nežino paprastų principų. Tarkime, per susitikimą penkiolika mokytojų prie apvalaus stalo bando priimti bendrą sprendimą. Bet dažnai iš anksto aišku, kad nieko neišeis, nes prieiti prie bendro sprendimo grupėje, kuri didesnė nei 10-12 žmonių yra neįmanoma. Visai kitas reikalas, jei juos padalinsi į mažesnes grupeles, kurių kiekviena sugalvos po problemos sprendimą. Kai kurioms bendruomenėms tereikia parodyti, kad įmanomi kitokie susitikimai, kitokie mokymai – tai socialinė metodika.

Daina: Žinoma, kiekviena intervencija į konkrečią bendruomenę padeda jai sulipti ir užsikurti bendram veikimui. Tačiau šis pokytis yra mikrolygmens, liečiantis vieną mokyklą, vieną bendruomenę, žodžiu, ribotą žmonių grupę. Žiūrint plačiau, tebeturime visiems bendrą švietimo sistemą, kuri vystoma tiek ministerijų lygmeniu, tiek pasireiškia kaip įvairios nuostatos ir baimės. Kaip veikimas mikrolygmeniu keičia makrolygmenį? Juk stambiosios struktūros grindžia mikrolygmens veiklą, pavyzdžiui, finansuodamos vieną ar kitą iniciatyvą.

Aurimas: Jei mėgintume suskaičiuoti, tarp ministro iki moksleivio yra apie septynis laiptelius. Šioje piramidėje labai daug kas pasiklysta. Mes nekeičiame visos sistemos, tik mokyklos lygmeniu ištraukiame po vieną atstovaujantįjį – moksleivį, aktyvią pavaduotoją, aktyvią direktorę, mokytoją – ir sukuriame šiek tiek kitokią mikrosistemą – tinklą. Anksčiau pasitaikydavo, kad iš mokymų grįžusi vieną mokytoja paskęsta sistemoje, sakydama „aš viena negaliu“. Tačiau kai jau penki žmonės ką nors daro, į juos iškart žiūrima rimčiau. Be to, jie gali pasakyti, kad jų idėją palaiko dėdė Petras iš ministerijos, dėdė Jonas iš savivaldybės, dar parodo, kad idėja atitinka, tarkime, „Lietuva 2030“ strategiją, staiga ji nebėra tiesiog Onutės mintis, o tampa aštuonių rimtų žmonių palaikoma idėja.

Pagal Berkana instituto sistemos kaitos modelį, sistema gerėja tol, kol kažkas pradeda nebeveikti. Tuomet kas nors pradeda sakyti: „Chebra, pareina krizė.“ Į tokį žmogų žiūrima kaip į nevisprotį ir bandoma ir toliau veikti kaip ir seniau. Tas rėkiantis „psichas“ dar aiškiai nežino, ką reikėtų daryti kitaip, tačiau jis jau mato, kad yra kažkas negerai. Po kažkiek laiko atsiranda trys, keturi, penki „psichai“, kurie kartu pradeda siūlyti įvairius veikimo modelius. Pradžioje jiems nesiseka, nes jie dar tik išbando, kas veikia ir kas – ne. Likusieji kol kas nesijungia prie šitų „psichų“, nes čia nėra atlyginimo, čia dalykai irgi neveikia, ir čia nėra rezultato. Būti su inovatoriais skauda: čia degi, perdegi, kažkas nepavyksta. Tačiau po kažkurio laiko, išmokus bendros kalbos, kažkas ima pavykti. Tarkime, atsidaro Landsbergienės mokykla, Demokratinė mokykla, koks nors privatus darželis… Tuomet šias iniciatyvas galima jungti ir skatinti jų bendradarbiavimą. Besidalindami gerosiomis patirtimis ir iššūkiais, jie taps besimokančia bendruomene, ir tik tuomet, kai tokia bendruomenė pasieks gerų rezultatų ir sulauks pritarimo, bus galima integruoti kai kuriuos dalykus ir į bendrą sistemą. Būtent šiame etape ir likę panorės prisijungti.

Manau, kad mes Lietuvoje esame pirmųjų bandymų etape. Todėl ir Art of Hosting mums atrodė kaip metodologija, galinti išmokyti skirtingus žmones bendros kalbos, kartu dirbti, galiausiai, tiesiog susipažinti.

Daina: Bet žmonės iš skirtingų sferų dažnai kalba visiškai skirtingomis kalbomis.

Aurimas: Būtent. Kalbantis labai skirtingiems žmonėms, tarp kurių nė vienas nėra iš anksto teisus, gimsta kažkas visiems svarbaus. Tarkime, teisininkų pasaulyje galioja principas „dirbk, kol numirsi“, kitur galbūt galioja taisyklė „pletkink ir nesikeisk“ – visa tai atsiranda iš specializacijos. Mūsų kapitalistinė, ar kaip ją bepavadintume, visuomenė viską išskaido: panašūs žmonės susikaupia vienoje srityje. Tuomet išeina, kad enterprenerystėje pilna jaunų vyrų, tuo tarpu mokyklose daugiausia moterų, kurių amžiaus vidurkis – 57 metai. Jeigu norime, kad mokykloje būtų reprezentuojama visuomenė, pirmiausia reikia ją sukviesti į mokyklą.

Vaiva: Kodėl šie skirtingi žmonės neina į švietimą?

Aurimas: Todėl, kad švietime yra susiformavusi tam tikra terpė. Tarkime, aš, kaip jaunas vyras, nenoriu dirbti dešimt metų ten, kur yra vien moterys, kurioms apie penkiasdešimt–šešiasdešimt.

Vaiva: Bet jei ateisi tu, ateis tavo pažįstamas…

Aurimas: …bet kol tai nutiks! Kai jau yra įvairovės, tuomet dalykai lengviau išjuda. Kai sistema įvairi, nieko nereikia papildomai daryti – ji pati susireguliuoja. Jaunas žmogus inicijuoja naujas idėjas, o vyresnis gal neturi tiek idėjų ar jėgų naujiems projektams, bet mielai padės kitiems ar pasidalins patirtimi. Įvairovė reikalinga tam, kad susikurtų sistema, kurios nariai vienas iš kito mokosi. Tas pats veikia ir Art of Hosting.

Daina: Kodėl apskritai tau parūpo švietimas?

Aurimas: Švietime dalyvauja labai daug žmonių, bent trys šimtai tūkstančių moksleivių, trisdešimt tūkstančių mokytojų – tai didžiausias šalyje mechanizmas. Taigi per čia lengviausia paveikti visuomenę. Jeigu dirbi su penkiasdešimtmečiu įmonės vadovu, kuris jau pasiekė puikų rezultatų savais metodais, jis gali nematyti prasmės, kodėl jam reikėtų keistis. Bet vaikai yra žymiai imlesni mokymuisi. Jei padarai gerą poveikį vaikui, jis dar penkiasdešimt metų kažką ypatingo veiks.

Kita priežastis – daugiausia patirties turiu švietimo srityje, o ir mano amžius labai gražiai įsikomponuoja: dar atsimenu, ką reiškia mokytis, daug studijavau, tad mane moksleiviai priima kaip savą, o mokytojams esu kaip kolega. Ministerijoje neatrodome pavojingi, nes negrasome jų postams, o siūlomės savomis rankomis daryti mokyklose pokyčius. Dabar yra tobulas laikas veikti, nes net ir Lietuvos švietimo strategija, „Lietuva 2030“, kalba apie atsakingą, kūrybingą ir atvirą žmogų, sugebantį bendradarbiauti ir kartu kurti Lietuvos ir pasaulio gerovę.

Vaiva: Kaip, tavo manymu, Lietuvos švietimas atrodys po dešimties metų?

Aurimas: Kadangi žmonės bus priversti vis daugiau bendradarbiauti, švietimas artės prie tokių modelių, kur mokomasi per praktiką ir darbą grupėje. Mokytojas nebebus žinių tiekėjas, o po truputį pereis prie erdvių fasilitatoriaus vaidmens. Atskirų dalykų mokymą keis integruotas, kur moksleiviai dirbdami grupėse mokysis ne tik skirtingų dalykų, bet ir daugiau sužinos apie save pačius ir kaip veikti išvien su kitais.

Pavyzdžiui, užduotis perdažyti mokyklą reikalauja, kad apskaičiuotumėte plotą, sužinotumėte, kiek kainuoja dažai, gebėtumėte juos nupirkti, galbūt nusiderėti, kartu nutarti, kokia spalva dažyti, susiorganizuoti į talką. Arba, pavyzdžiui, patys darydami riedlenčių parką, moksleiviai gali išmokti fizikos dėsnius, daugiau sužinoti apie sportą, biomechaniką ir daugelį kitų dalykų. Į panašus pobūdžio projektą galima integruoti 4–5 dalykus. Vienas mokytojas paskiriamas proceso koordinatoriumi, o likę keli mokytojai dalyvauja kaip savo sričių ekspertai.

Prie tokių projektų bus pereita jau vien dėl to, kad tarpdiscipliniškumas atsiranda visur – projektinė veikla keičia net ir tai, kaip vystomas verslas. Iki šiol puikiai galiojo gamyklos principas, kurio pagrindė užduotis yra padaryti, kad tas pats procesas veiktų dvidešimt metų ir nieko nereikėtų keisti. Tačiau šiandien vis labiau pereinama prie trumpalaikių projektų vykdymo. Tarpdisciplininė ir projektinė veikla atveria taip pat ir veikimo nežinomybėje bei kintamume svarbą.

Vaiva: Tu daug kalbi apie trumpalaikius projektus. Ar tai reiškia, kad nebūtina turėti ilgalaikės vizijos ar didelio masto projekto, kuris apimtų mažuosius?

Aurimas: Tarkime, moksleivis savo gimtajame miestelyje sukuria riedlenčių parką. Šiaip vos baigęs mokyklą jis išvažiuotų į didesnį miestą arba į užsienį ir niekuomet nebegrįžtų, nes čia nėra nei veiklos, nei darbo. Bet jei jau sukūrei savo miestelyje riedlenčių parką, barą, laisvalaikio centrą, pasikeičia ir tavo santykis su ta vieta. Arba mes įtrauksime moksleivį į jo bendruomenę nuo vaikystės, arba jis išvažiuos ir niekada negrįš.

Bet jei manęs klausi apie dideles vertybes, tai reikia pasakyti, kad šiandien pasaulis labai keistai sudalintas. Akademija užstrigusi kažkur praeityje ir į ateitį šiek tiek išjuda nebent disertacijomis; menininkai ir visokie mąstytojai moka būti dabar, bet sunkiai gali suplanuoti ateitį, tuo tarpu verslininkai kuria ateitį, bet nemoka pasirūpinti dabartimi, prislopindami labai daug poreikių, pradedant šeima ir baigiant savišvieta. Visi trys pasauliai – praeities, dabarties ir ateities – turėtų kaip nors suartėti. Žmogus turėtų išmokti ramiai būti čia ir dabar, atsargiai kurti į ateitį, o iš praeities semtis išminties. Bet moksleiviai paprastai nori veikti iškart. Juos traukia ateitis. Sakydami, kad pirma reikia daug išmokti ir tik po to daryti, labai juos varžome: jeigu mokykla trukdys būti čia ir dabar bei kurti savo ateitį, praeities istorijos apie senovės Egiptą ar Žemaitę jiems nelabai rūpės.

Pavyzdžiui, yra toks D. Kolbo mokymosi ratas. Pirmiausia daromas eksperimentas, kurio metu vaikai supranta, kaip tiriamas reiškinys veikia, pasidaro įžvalgas apie save ir kitus. Proceso metu jie pamato, kokios jiems trūksta teorijos, ir tada patobulina eksperimentą. Įrodyta, kad šiuo ir jį panašiais metodais mokymosi proceso metu pasiekiama daugiau. Galbūt teorijos išmokstama ir mažiau, bet ta teorija, kurios jie išmoksta, gali būt pritaikoma praktiškai. O kas pritaikoma praktiškai, išlieka visam gyvenimui. Mokyklose yra labai daug moksleivių, kuriems toks metodas tinka labiau, nei vien teorinis. Y ir Z kartos yra kitokie – jie nori veikti. Užuot bandę pakeisti visą kartą, paimkime jau atrastus metodus ir pritaikykime jiems. Belieka tik paruošti mokytojus.