François Jullien – prancūzų filosofas, sinologas ir helenistas. Savo darbuose sujungia Rytų ir Vakarų mąstymą, iš išorės dekonstruodamas europietiškąją pažiūrų ir idėjų sistemą, permąstydamas etikos ir estetikos klausimus. Jullien yra tarpkultūrinių mainų šalininkas, o ne universalizmo šauklys; vaisingų įtampų tarp kultūrų palaikytojas, o ne apibrėžiančių skirtumų braižytojas – šioji nuostata puikiai matyti ir filosofo pamąstymuose, kuriais jis dalijasi kalbinamas Algirdo Acaus. Pokalbis apie europietiškąją tapatybę, atstumą tarp Rytų ir Vakarų, takią kultūrų tapatybę ir vaisingus būdus dialogams megzti.

Nuotr. aut. Claude Truong-Ngoc

Nuotr. aut. Claude Truong-Ngoc

Algirdas Acus: Labai įdomu, kokie klausimai jums taip nedavė ramybės, kad iš pradžių pasukote į filosofiją, o paskui ir į Kiniją nuvažiavote. Ką netikėto atradote, ieškodamas atsakymo į tuos klausimus?

François Jullien: Į Kiniją vykau ne trokšdamas atrasti kinų mąstymą ar pabėgti nuo europietiškojo. Priešingai – man tai buvo būdas į europietiškąją filosofiją pažvelgti kitaip. Tai buvo būdas dekonstruoti europietiškąjį mąstymą iš išorės. Žinome, ką reiškia save dekonstruoti iš vidaus. Moderniosios Europos tradicijai būdingas didysis judėjimas tarp Atėnų ir Jeruzalės, graikų ir žydų, Sokrato ir Abraomo. Man tai buvo kitokia filosofinė strategija prieiti prie kitais žodžiais nusakomo kilmės klausimo, kad galėčiau išeiti už graikų mąstymo ribų ir pasižiūrėti į jį iš išorės.

Taigi kelias per Kiniją padėjo rasti kitą vietą, kitą kalbą, išeiti iš to, kas europietiška ar indoeuropietiška, išeiti už rašto ribų ir tuo pačiu – išeiti iš istorijos. Ką reiškia mąstymą išvežti svetur? Ką reiškia išeiti už didžiųjų mūsų filosofemų lauko? Būtis, Dievas, tiesa, laisvė… Kaip mąstoma neturint viso šito? Jei išeinama už didžiosios nacionalinės apibrėžties? Ir kaip mąstoma išėjus iš europietiškos kalbos, kuria šios sąvokos artikuliuojamos? Kaip mąstoma, kai išeinama iš filosofijos istorijos lauko?

Išsikėlimas į kitą vietą tuo pat metu man reiškė grįžimą į europietišką mąstymą, kad užklausčiau jį iš kiniškos išorės. Sakau „tuo pat metu“, o ne „vėliau“. Jei tam, kad pradėtume grįžinėti, lauksime, kol pakankamai gerai išmoksime kinų kalbą, perskaitysime tekstus, milžinišką galybę kiniškų tekstų, negrįšime niekada, nes tapsime kiniški.

Čia ir sunkumas, gal net prieštaravimas: gyvenant ten tuo pat metu grįžti, kad iš naujo iš išorės užklausčiau tai, kas neužklausiama iš vidaus. Kitaip tariant, mums akivaizdžiuose dalykuose aptikti naujus kampus. Akivaizdumu vadinu tai, kas mums yra tarsi savaime – tai, ką klasikiniai švietėjai vadino natūraliąja šviesa, tai yra, mąstymu. Užėmiau poziciją, iš kurios buvo galima pasprukti iš mūsų nepamąstomybės. „Nepamąstomybe“ vadinu tai, kuo mintiju ir kuo nemintiju. Tai, į ką šliejasi mūsų mąstymas.

Viename jūsų interviu skaičiau, jog paklaustas apie ginčus dėl Europos Sąjungos konstitucijos ir varžybų tarp sekuliarios ir krikščioniškos vizijos, suabejojote, kodėl europiečiams taip reikia apsibrėžti. Norėčiau paklausti, ar iš tikrųjų tapatybės paieškos mums yra tokios svarbios?

Pirmiausia norėčiau padėkoti jums, kad čia esate, ir atkreipti dėmesį į kalbos sunkumą. Manau, kad šis sunkumas yra Europos galimybė. Europietiškasis mąstymas vystėsi per kalbas, todėl ir pasisakau už kalbų daugį Europoje. Nesu prancūzų kalbos gynėjas – ginu vokiečių, lietuvių, italų ar bet kurią kitą kalbą. Būtų apmaudu, jei įsigalėtų viena globali kalba, anglų ar kuri kita, priversianti išnykti šią kalbų įvairovę. Kalba mąsto per savo įvairovę. Arba per atstumus – labai mėgstu atstumo sąvoką. Egzistuoja atstumas tarp kalbų ir vertimo sunkumas. Mąstymui įsivėlus į šį sunkumą, šį atstumą, randasi galimybė mąstyti.

Tokiame kontekste suvokiu Europos projektą ir kultūrinę Europos pseudo-tapatybę. Nemanau, kad egzistuoja kultūrinė tapatybė, nes kultūrai būdinga keistis, transformuotis. Primesti kultūrai tapatybės mąstymą reiškia uždaryti ją į muziejų ir taip ją nužudyti. Tai, kas kultūriška, nesiliauja keistis ir tokiu būdu augti. Be to, tapatybė veikia per skirtumą. Manau, kad nereikėtų apie kultūrą mąstyti per kultūrinius skirtumus. Pavyzdžiui, nereikėtų kalbėti apie skirtumus tarp prancūzų ir lietuvių kultūrų. Manau, kad skirtumas susijęs su tuo, kas dalyką apibrėžia, kas jam specifiška. Skirtumas būdingas apibrėžimui. Skirtumas naudojamas apibrėžti. Kaip sako Aristotelis, judėdami nuo skirtumo prie skirtumo galime pasiekti dalyko esmę. Nebūčiau linkęs kalbėti apie kultūrinius skirtumus, veikiau kalbėčiau apie atstumus tarp kultūrų.

Kultūros negalime surūšiuoti pagal atskirus apibrėžiamus bruožus. Tai daryta ne sykį. Tačiau puikiai žinome, kad tai, kas nepatenka į surūšiavimus, ir yra įdomiausia. Tai, kas yra išimtis. Negalime tokiu įprastiniu būdu surūšiuoti kultūrų. Pavyzdžiui, koks yra išskirtinis prancūzų kultūros bruožas? La Fontaine? Ar Rimbaud? Abu. Įtampa tarp jų abiejų. Ir vienas, ir kitas. Kultūra gauna apibrėžimą per įtampą tarp La Fontaine ir Rimbaud. Lygiai taip pat, ar prancūzų kultūra yra Descartes ir kartezianizmas. O gal André Breton ir siurrealizmas? Abu. Įtampa tarp abiejų, kuri įdarbina jų idėjas. Bretono siurrealizmas iškilo dėl įtampos su kartezianizmu, o taip pat, žiūrint retrospektyviai iš siurrealizmo perspektyvos, galima suprasti, koks kūrybingas, skatinantis tyrinėjimus ir nuotykius, koks rizikingas yra karteziškasis racionalizmas.

Pritaikykime visa tai Europai. Juk tai mus vienija. Užtenka prisiminti keliolikos metų senumo projektą, kuriuo siekta parengti Europos Konstituciją. Konstitucijos preambulėje norėta apibrėžti, kas yra Europa. To akivaizdžiai nepavyko pasiekti. Kai kurie sakė, kad Europa yra krikščioniška, kad jos šaknys yra krikščionybėje, kiti – kad Europa yra sekuliari, švietėjiška. Susitarti nepavyko, Europos kultūros apibrėžimas nenusisekė, nes negalima apibrėžti Europos kultūros. Europą kuria atstumas tarp krikščioniškos religijos ir švietėjų mąstymo. Tai yra dinamiška. Tai yra Europai būdingas bruožas. Tai nėra tapatybė per apibrėžimą. Tai veikiau perteklius.

Apibendrindamas pasakyčiau, kad Europos kultūra negali būti apibrėžta per jokią tapatybę. Ji suvoktina per savo išteklius, savo vaisingumą. Išteklius suprantu ne kaip tapatybę ir vertybes. Daug kalbama apie vertybes. Tačiau vertybės visuomet susijusios su galia – tai žinome nuo Nietzsches. Vertybės išpažįstamos, apie jas pamokslaujama. Tuo tarpu ištekliai nėra išpažįstami, apie juos nepamokslaujama. Ištekliais naudojamasi arba ne. Jie niekam nepriklauso. Bet kuris, išmokęs prancūzų kalbą, skaitantis prancūziškai, besilankantis muziejuose ir žiūrintis į prancūzų  dailininkų paveikslus, naudojasi prancūzų kultūros ištekliais. Ir neretai tai daro žymiai geriau nei patys prancūzai. Nėra kultūrinės nuosavybės. Nėra prasmės sakyti „mano kultūra“.

Naudotis Europos kultūros ištekliais reiškia išlaikyti juos gyvybingus. Štai kokios Europos norėčiau. Kalbų Europos, kur kalbama savo kalba, nes kalba mąstome, ir kur klausomasi kitų kalbos. Vertimas yra sudėtinga procedūra, kuri negali sumažinti atstumo, tačiau gali suaktyvinti įtampą tarp kalbų, taigi ir paskatinti refleksiją.

Nuotr. aut. Fusion of Horizons

Nuotr. aut. Fusion of Horizons

Ar Europoje šiandien matote kokių nors įtakingų religinių, filosofinių ar kultūrinių sąjūdžių, kurie būtų susiję su Rytų tradicija? Ar Rytai daro įtaką europiečiams plečiant mąstymo ribas?

Europoje justi vadinamojo Rytų mąstymo, tam tikros išminties įtaka. Skirtingai nuo europietiškojo mąstymo, kuriam rūpi prieiga prie pažinimo, Rytų išmintis domisi gyvenimu. Ne tiesa, o gyvenimu, jei taikytume gan grubią perskyrą.

Europoje pastebima zen mada. Reklamų stenduose galime matyti tokius užrašus kaip „būkite zen“. Tai absurdiška. Zen nėra imperatyvus. Iš jo padaroma pakaitinė moralė, tam tikro spontaniškumo ir lankstumo moralė, priešinga moralei, kuri nurodo, kaip elgtis. „Būkite zen“ spontaniškumas yra absurdiškas, kadangi zen nėra imperatyvus. Tai toks dalykas, kuris iškyla palaipsniui ir kuriam yra ruošiamasi, kuriam reikalingas nuovokumas ir kas negali būti suvesta į išminties, gero gyvenimo ar asmeninio tobulėjimo formulę. Tačiau būtent taip šiandien elgiamasi Europoje, ir, manau, pas jus tai vyksta lygiai taip pat, kaip Prancūzijoje. Klesti asmeninio tobulėjimo lengvumas ir tingumas.

Iš tikro esama didelio kertinio posūkio, kuriam nėra atitikmens Tolimuosiuose Rytuose: Europoje filosofija vystėsi kaip vienintelė išminties forma trokštant pažinti. Tai europietiškasis logos. Mokslo logos. Ką tai reiškia? Manau, kad filosofijos tradicijoje kaip prieiga prie pažinimo lieka tai, kas yra religiška. Tai, kas moko, kaip gyventi. Evangelijoje rašoma: „Aš esu tiesa, kelias ir gyvenimas.“ Religingumas perėmė klausimą, kaip gyventi, kurį filosofija apleido. Manau, kad šiandien, atsitraukiant dogmatiškai religijai, atsiveria erdvė gyventi ir mąstyti. Reikia, kad filosofija užsiimtų gyvenimo klausimu ir kad tai darytų remdamasi literatūra. Juk Europoje gyvenimo klausimą kelia ne tik religija, bet ir literatūra, romanai. Iškyla naujas filosofijos etapas: bendradarbiavimas tarp filosofijos ir literatūros, literatūrinių aprašymų ir filosofinės konceptualizacijos. Filosofija yra įrankiai, sąvokos, klausimai. Reikia, kad literatūriniai aprašymai ir filosofinės konstrukcijos imtų bendradarbiauti, kad skatintų mąstyti apie gyvenimą, nesidangstant religingumu ir neišvirstant į tarsi kokį šuolį asmeniniame tobulėjime.

Kalbu gana aštriai, nes neturime daug laiko ir matau, kad jau šiandien turime rasti pozicijas. Tokią situaciją atpažįstu ne tik Prancūzijoje, bet ir Vokietijoje, Italijoje ir kituose kraštuose, kur nuvykstu. Knygynų skyriai, skirti filosofijai, mažinami, į jų vietą statant tekstus apie išmintį, asmeninį tobulėjimą ir pan. Visa tai nustumia filosofiją į šalį. Tai nėra knygos. Jose nemąstoma. Tai tėra receptai, turgus, marketingas. Tai skirta malonumui, o ne mąstymui. Reikia skatinti mąstymą apie gyvenimą per filosofiją. Tai numato mąstymą apie kaip, kuriam reikalinga „egzistencijos“ sąvoka. Čia glūdi sunkumas, mat egzistencija nesugula į sąvokas taip pat, kaip tai padaro esmė. Egzistenciją galima apmąstyti sąvokomis tik kaip tai, kas yra už pažinimo ribų. Manau, kad reikia skatinti filosofiją, kuri egzistenciją ne tik užklaustų, bet ir ją apmąstytų. Besitraukianti religija neturėtų būti pakeista kuo nors kitu – asmeniniu tobulėjimu ar tariama Rytų išmintimi.

Norėčiau pasukti į Kiniją. Kinija, kaip pati sako, įvykdė socialistinę revoliuciją, ir dabar nežinia, ar ji yra kapitalistinė ar marksistinė valstybė, tačiau kažkokiu būdu imituoja Vakarus. Kiek smarkiai Vakarų kolonializmas palaužė Kiniją? Kaip šiandien turėtume elgtis su Kinija: kaip su savimi ar kaip su kitokiu?

Šiuos klausimus reikia svarstyti istoriškai. Kinijos santykyje su Europa įdomu tai, kad Kinija vystėsi atskirai nuo Europos, nepriklausomai nuo jos. Kai mes, europiečiai, išsilaipinome Naujajame Pasaulyje, Amerikose, mus pasitiko tuščias pasaulis arba pasaulis, kurį padarėme tuščiu, kuris nesipriešino apverčiamas ar išnaikinamas. Žmonijai atradus ten – Ameriką – iškilo klausimas, ar tie, kuriuos sutikome, yra tokie, kaip mes dar iki kultūros, ar tokie, kaip mes iki kultūrai mus sugadinus. Tačiau tas pats laivas, prisišvartavęs priešingoje pusėje, pietų Kinijos pakrantėje, atranda pilną pasaulį. Kinijoje išsilaipinę misionieriai greitai supranta, jog jiems teks išmokti kinų kalbą, jog čia esama imperatoriaus ir klasikos. Kad reikia prisitaikyti prie Kinijos. XVI amžiuje Kantonas jau buvo didesnis nei Paryžius. Turime suprasti, koks tai buvo sukrėtimas europietiškam mąstymui.

Pirmasis Europos intelektualas, atkreipęs dėmesį į tai, buvo Montaigne‘is. Paskutinėje savo esė strofoje Montaigne‘is sako, kad atrastasis pasaulis buvo žymiai įvairesnis nei įsivaizduota, kad būdamas ten, jis buvo lygiai tiek pat kultūriškai išsivystęs kaip ir mes Europoje. Tai nėra gerieji laukiniai – jie tiek pat išsivystę, kiek ir mes. Mėgstu cituoti Pascalio frazę iš „Apmąstymų“: „Kas iš dviejų tikėtina labiau: Mozė ar Kinija?“ Alternatyva tarp Mozės ir Kinijos atrodo iškreipta: Mozę regime kaip monoteizmo figūrą, nešančią įsakymus, susijusią su Dievo klausimu, o su juo supriešinamas ne Konfucijus, Lao Dze ar kuris nors kinų mąstytojas, o Kinija.

Tai ne šiaip sau. Taip priešinamasi priešpriešai tarp europietiškojo ir kiniškojo mąstymų. Montesquieu veikalo „Apie įstatymų dvasią“ pirmosios knygos pabaigoje suskirsto politinius režimus, kaip tai darė Platonas ir Aristotelis: monarchija, aristokratija, demokratija, geri ir blogi režimai. O Kinija? Kur ją padėti? Jis suvokia, kad niekur negali jos priskirti. Galiausiai randa jai vietą. Iškart po to Montesquieu rašo, kad Kinija nėra išverčiama į kažką kitą. Jau 19 amžiaus pradžioje suprasta, kad Kinijos neįmanoma konvertuoti dėl kultūrinių priežasčių. Nepaisant to, kad budizmas į Kiniją įžengė tūkstantmečiu anksčiau, suvokta, kad krikščionybė ten neįsiskverbs dėl kultūrinių priežasčių – būtent todėl, kad krikščioniška žinia nedomina kinų.

Iki XIV–XV amžių Kinija buvo tiek pat, jei ne daugiau, techniškai išsivysčiusi kaip Europa. Spauda, parakas, kompasas, vandentiekis… Tad kas nutiko, kad XVI amžiuje Europoje, o ne Kinijoje, išrandamas naujas mokslas – klasikinė fizika. Matematinė fizika, Galilėjaus, Dekarto, Niutono fizika. Universalių gamtos dėsnių fizika. Kinijoje randame atitikmenų vadinamajam inžineriniam mąstymui kaip, pavyzdžiui, Leondardo de Vincio Europoje. Tačiau nerandame atitikmens Galilėjui – tam naujajam mokslui, mechanicistinei, priežastinei fizikai, pagrįstai beprotiška, bet vaisinga idėja, cituojant Galilėjaus frazę, jog Dievas sukūrė pasaulį lygtimis ir geometrinėmis figūromis. Europa neįtikėtinai išsiveržė į priekį. Pavyzdžiui, mokslo istorija. Mokslas egzistavo senovės Kinijoje, senovės Indijoje, arabų kraštuose. Kas nutiko, kad nuo XVI a. mokslas beliko tik Europoje? Taigi būta išsiveržimo ir svaiginamo galios išaugimo Europoje, kuriuos lėmė naujas žinojimas, gimęs dėl modeliavimo vaisingumo, iš jos išteklių. Kitaip tariant, dėl matematizacijos.

Taip nutiko, kad, atvykusi į Kiniją XVI–XVIII amžiuje, Europa pirmiausia ėmė prekiauti su ja. Misijos patyrė nesėkmę. XVIII amžiaus pabaigoje europietiškosios misijos išsisemia dėl kinų pasipriešinimo. XIX amžiuje į Kiniją grįžtama jėga, siekiant paimti ją prievarta, gauti opiumo, pradėti ūkinę veiklą. Koncesijos reiškė užimtą teritoriją ir nelygybę. Kinija nuslopo spaudžiama Europos. Kinija, kuri savo kultūrą laikė seniausia, svarbiausia, kuri didžiavosi savimi, staigia pasijunta nuoga, vargšė, vėluojanti. Taigi ji ima skolintis. Ką? Mokslinį ir politinį modelius. Ji atranda, kad jos nepastebėta liko progreso idėja. Didžioji kinų idėja yra procesas, jokiu būdu ne progresas. Reikia skirti šias idėjas. Progresas reiškia, kad žygiuojama kažko link. Iš tikro tai – religinė idėja. Ne graikiška, o kylanti iš hebrajiškos ir krikščioniškos tradicijos. Europa mėgino ją supasaulietinti, bet jai tai nepavyko iki galo. Tai laimės siekis XVIII amžiuje arba marksizmas XIX amžiuje. XIX amžiaus pabaigoje grįžusi į Kiniją, Europa su savimi džiugiai atsineša progreso idėją.

Nuotr. aut. melenama

Nuotr. aut. melenama

Taigi Kinija atranda, kad esama neišvystytos progreso idėjos, o taip pat ir mokslo. Klasikinio europietiško mokslo, klasikinės fizikos, kurių reikia išmokti. Ji taip pat atranda politinį mąstymą. Kinijoje būdavo mąstoma taip: yra geras princas arba blogas princas; tvarka arba netvarka. Tuo tarpu graikų politinį mąstymą sudaro manymas, jog esama politinių formų, režimų, kaip sako Platonas, politikos idėjų: anarchijos, oligarchijos, demokratijos ir t. t. Geros, blogos formos ir pan. Tuo tarpu Kinija niekuomet nemąstė apie kitokius nei monarchija režimus: tik apie gerą arba blogą princą. Taigi jai reikia mokytis, skolintis. Japonija tai padarė, bet jai buvo lengviau. Japonija turėjo imperatorių, kuris nutarė, kad šalis tokia maža, kad jai reikia modernizuotis, daug ką perimti iš Vakarų. Japonija moka skolintis, nes tūkstančius metų skolinosi iš Kinijos. Jie moka tai daryti, moka skolintis iš kitos kultūros.

Kinija nemokėjo skolintis, jos teritorija žymiai didesnė, šalis politiškai labiau susiskaldžiusi ir taip toliau. Nepaisant to, ji išmoko vakarietiškų politikos formų. Pirmiausia – Huxley tipo revoliucionizmo, o vėliau – ir marksizmo. Kinų komunistų partijos sukūrimas yra vakarietiškos politikos modelio imitacija. Reiškinius reikia įkontekstinti istorijoje ir tuomet matyti, kad Kinija šiuo metu baigia prisivyti ir pranokti didžiąsias XX amžiaus formuluotes, didžiuosius amžiaus pradžios šūkius. Kinija pasimokė iš Europos, jos ekonominė ir politinė galia išaugo. Trokštama galios, revanšo, naujo pavidalo hegemonijos, naujo imperializmo.

Sakyčiau, kad Kinija, perimdama komunizmą, pirmiausia jį mėgdžiojo. Ji pasiskolino modelį, tačiau jis netiko. Svarbu tai, kad pasiskolintasis modelis gimė iš sovietinės revoliucijos, kai septynioliktaisiais Rusija virto SSRS. Tačiau sovietų revoliucija buvo darbininkų revoliucija, o Kinija yra valstiečių kraštas. Vienintelė Kinijos sritis, kur buvo darbininkų – Šanchajus. Taikomas Kinijai, sovietinis modelis neveikė. Šią pamoką išmoko Mao. Vos įgijęs galios partijoje, Mao pasakė, kad modelį reikia pritaikyti valstietiškai Kinijos tikrovei.

Taip pat perimta ir autoritarinė-totalitarinė senosios Kinijos tradicija, gimusi XIII–XIV amžiuje prieš mūsų erą. Ji vadinama legizmu, tačiau ne teisine prasme. Tai – politinė teorija apie totalitarizmą. Viena jos idėjų yra, pavyzdžiui, kad, norint įtvirtinti suvereno galią, reikia pašalinti liaudies žinojimą. Arba kariauti, kad nuskurdintum žmones, kad valstybėje išlaikytum stabilią valstiečių ir karių padėtį, neleidžiančią užsiimti prekyba ar mokslu – veiklomis, kurios sukelia problemų valdžiai. Atsakyčiau į jūsų klausimą, kad buvo ne tik pritaikytas pasiskolintas modelis, bet ir atgaivinta totalitarizmo tradicija. Tai, kas šią situaciją šiandien išskiria, yra faktas, kad Kinijoje – itin kapitalistinėje šalyje – valdo komunistų partija. Tai unikalu, kadangi kitos komunistinės partijos arba žlugo, arba buvo užkonservuotos kaip Šiaurės Korėjoje. Tuo tarpu Kinijoje komunistų partija transformavosi, kartu išlikdama komunistine, t. y. su visomis to pasekmėmis – galios troškimu ir pan.

Minėjote, kad krikščionybei buvo labai sunku prasiskverbti į Rytus. Gal galėtumėte plačiau pakomentuoti, kodėl? Dabar Pietų Korėjoje, Japonijoje esama šiek tiek krikščioniškų bendruomenių – kokia jų perspektyva?

Tai, kas, mano galva, sunkina krikščionybės skverbimąsi į Kiniją, yra didysis krikščioniškasis pasakojimas. Tai – pasakojimas, reikalaujantis tam tikros beprotybės. Tikėjimo beprotybės. Moria priešais sofia. Krikščioniška beprotybė priešais graikiškąją sofia. Štai kad ir mintis apie Dievą, kuris miršta ant kryžiaus kaip žmogus, dar blogiau – kaip vergas. Koks hierarchijos apvertimas! Kinų pasauliui, kuriam hierarchija duota tokia, kokia ji yra, tai atrodo net daugiau nei beprotiška. Maža to, krikščionybė yra įvykio religija. Kažkas nutinka. Evangelijoje žmonijos pradžia yra genezė. Kažkas nutinka: yra sukuriama, gimsta, atsitinka. Po šiai dienai nežinau, kaip į kinų kalbą versti žodį „įvykis“. Kiniškai tai reiškia „reikalai“, „dalykai“. Įvykiai reiškia darytinus dalykus. Įvykis nemąstomas kaip pertrūkis ar atsiradimas.

Kiniškasis mąstymas yra mąstymas apie reguliuojamą procesą, vykstantį per in ir jang pasikeitimą. Kinų kultūroje rūpinamasi reguliuoti savo veiksmus pagal tai, kaip sutvarkytas pasaulis. Taip išsidėstoma tarp žiemos ir vasaros, dienos ir nakties. Kinija nesirūpina pasaulio pradžios ar jo pabaigos klausimu. Labai nedaug jai terūpi sukūrimo pasakojimai, tėra vos kelios atplaišos. Didžiosios pradžios klausimai, Big Bang – visa tai nėra kiniški klausimai. Esama kelių smulkių kosmogonijos elementų, tačiau tai niekis, palyginti su graikiškąja ar kuria kita kosmogonija. Taigi manau, kad krikščionybės kaip įvykio ir pasakojimo, didžiojo gyvojo siužeto mąstymas neįsijungė į kinų mąstymo visumą. Tai – tas pats kultūrinis pasipriešinimas, kurį suvokė dar Montesquieu.

O kas vyksta šiandien, kodėl Biblija arba krikščionybė ima aktyviau sklisti po Kiniją? Būtent dėl to, kad krikščionybė yra tam tikras pasipriešinimas komunizmui. Kinijoje, kuri kartu ir imperialistinė, ir besirūpinanti praturtėjimu, krikščionybė atstovauja ar įkūnija kitokį siekį, kuris nėra orientuotas tik į galią ar pinigus. Krikščioniška žinia yra ne šio pasaulio. Prisiminkime Kristaus atsakymą Poncijui Pilotui: mano karalystė yra ne šio pasaulio. Visa tai šiandien yra tarsi būdas atverti spragą kinų apsėstume dėl galios ir turtų.

Iš prancūzų kalbos vertė Daina Habdankaitė

Parengta bendradarbiaujant su LRT kultūros laida „Anapus čia ir dabar“