Šįkart DOXA kalbina du Albinus Plėšnius. Prof. Albinas Plėšnys – filosofas, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto katedros vedėjas, monografijų „Socialinės filosofijos pagrindai“, „Analitinės krypties filosofija“ ir „Metafizikos reikšmė gamtos mokslų plėtrai“ autorius. Albinas Plėšnys jaunesnysis pernai pravėrė Filosofijos fakulteto duris, prieš tai baigęs matematikos bakalauro studijas. Vienoje akademinėje disciplinoje susikirtus tėvo ir sūnaus keliams, DOXA nusprendė pakalbinti dviejų kartų atstovus ir pamatyti, kuo ir kaip skiriasi (ar nesiskiria) jų filosofinės pažiūros. Apie klasikinę filosofiją, logiką, prigimtinę teisę bei mokslo ir filosofijos santykį pašnekovus kalbina Ruslanas Baranovas.

Nuotr. Justino Rimeikio

Nuotr. Justino Rimeikio

Ruslanas Baranovas: Abu dirbate klasikinės ir analitinės filosofijų laukuose. Kas šias filosofines mąstymo linijas vienija, kas leidžia išlikti jų abiejų lauke?

Albinas Plėšnys vyresnysis: Šiek tiek šaržuojant galima sakyti, kad filosofija nuo pat seniausių laikų buvo analitinė ir tokia išliko iki pat Apšvietos pabaigos, t. y., klasikinė filosofija visuomet buvo analitinė. Argi ne Sokratas sistemiškai domėjosi sąvokų apibrėžimo problema, kartu ieškodamas tvirto ir tyrėją įpareigojančio metodo? Pagaliau jis nuolat aiškinosi, kaip kalboje vartojamos sąvokos, ir  siekė išpainioti konceptualines painiavas mūsų samprotavimuose. Kas gi buvo filosofija iki pat 13 amžiaus vidurio, jei ne septynių laisvųjų menų sistema? Ją dar Platonas, aiškindamas, ko reikia mokyti būsimuosius valdytojus, suformulavo savo „Valstybėje“. Tai, kad triviumas – gramatika, dialektika (logika) ir retorika – yra tipiškos analitinės filosofijos dalys, vargu ar kam gali kelti neaiškumų. Dėl kvadriviumo: aritmetikos, geometrijos, astronomijos ir muzikos (harmonijos teorijos) gali kilti nebent toks ginčas: ar tai analitinė filosofija, ar matematika? Ir vėliau, įsigalėjus tomistinei filosofijai, padėtis nepakito. Gal tik buvo pabandyta praplėsti analitinės filosofijos tyrimo lauką. Spręsta problema, kaip, kokiomis loginėmis priemonėmis pasirėmus, patirties sąlygotą kasdieninio kalbos vartojimo praktiką išplėsti patyrimą peržengiantiems apmąstymams ir ypač Apreiškimo turiniui atskleisti. Tam buvo išplėtota analogijos teorija kaip specialaus loginio tyrimo sritis. Filosofijos kaip analitinio tyrimo tvirtovę vienas iš pirmųjų ėmėsi griauti Descartes‘as, atsainiai žvelgęs į klasikinės logikos sistemą ir pasiūlęs savus abejotinus abejonių įveikimo būdus. Filosofija didvyriškai laikėsi iki pat Apšvietos pabaigos ir tik pokantiniu laikotarpiu ėmė užleisti savo pozicijas. Nauji vėjai pūstelėjo kartu su vokiečių romantikais, filosofiniais svaiguliais, kaip Fichte, Schellingas, Hegelis. Na, o toliau dar gražiau. Schopenhaueris, Kierkegaardas, Nietzsche – nuožulniąja plokštuma žemyn. Filosofai draugingi žmonės – neatstumia jokio perėjūno. Tas svaigulingas filosofo pakeleivis – vadinamoji kontinentinė filosofija. Bet yra taip, kaip yra. Analitinė filosofija – tiesiog klasikinės filosofijos atskirų problemų plėtra. Atsitokėjusi nuo romantinio svaigulio 19 a. pabaigoje, išaugusi iš kūdikiškų pozityvizmo sauskelnių, filosofija drąsiai tęsia tą tradiciją, kuri dabar įvardinama kaip analitinė filosofija.

Albinas Plėšnys jaunesnysis: Man regis, ši skirtis yra rūšiuotojų, o ne rašytojų. Sunkiai įsivaizduoju autorių, pirmiau galvojantį, kokios gi tradicijos darbą jam rašyti. Turbūt negalvota apie tai nė viduramžiais ar antikiniame laikotarpyje. Visuomet būta autorių, kurie nesilaikė kanoninio metodo; kiekvienas Avicena turėjo Rumi, kiekvienas Tomas turėjo Eckhartą. Tačiau neskausmingai galime mesti visus juos į vieną filosofijos katilą.

Pavojinga teigti, kad visa klasikinė filosofija, bent tokia prasme, kaip dabar vartojame šį žodį, buvo grynai analitinė. Sunku teigti net ir tai, kad analitinio pobūdžio tekstai buvo populiaresni ar sėkmingesni. Plačiojoje visuomenėje turbūt kur kas populiaresnės ir sėkmingesnės buvo liaudies pasakos, aforizmai, pamokymai, patarlės, kurie, mano manymu, neužgaunant širdies (aš labai vertinu liaudies pasakas!) galėtų būti prilyginti tam, kas 19-20 a. žemyninėje Europoje ima slėptis po visa grupe judėjimų, virš kurių šiandien lipiname kontinentinės filosofijos etiketę.

Visgi tenka pripažinti, kad pagrindinė klasikinės filosofijos linija – Aristotelio, stoikų filosofija ir tikras filosofijos sprogimas viduramžių scholastikoje – rėmėsi dialektiniu metodu (aristoteline prasme), taigi šiandien tai būtų suprasta kaip analitinė filosofija. Tad, panašu, būtent analitinė filosofija ir yra tiesioginė stipriausių klasikinės filosofijos krypčių įpėdinė.

Ilgą laiką laikytasi aristotelinio mokslinio pažinimo supratimo: reikia pažinti „dalyko priežastį, kad tai yra priežastis, ir kad negali būti kitaip“. Taigi, mokslas buvo suprantamas kaip priežasčių tyrimas, be to, tik tokių, kurių būtinumu galima įsitikinti. O šio įsitikimo neklaidingumui reikia neklystančio mąstymo – mąstymo, besiremiančio taisyklingų silogizmų struktūra. Taigi dialektika turbūt iki pat Bacono ar Boyle‘io buvo tuomečio mokslo pagrindas, ir analitinis metodas filosofijoje atstojo mokslinį metodą šiuolaikiniame moksle. Visa filosofija, kuri nesilaikė šio metodo, išsilavinusių žmonių nebuvo laikoma tikra filosofija (nes nepretendavo į mokslinį pažinimą).

Kalbant apie analitinės tradicijos apleidimą, labai panaši situacija nutikusi ir su muzika: klasikinė muzikos kryptis, užgimusi su bažnytiniais choralais, o vėliau išplėtota tiek bažnytinės, tiek pasaulietinės muzikos kryptimis, ilgus metus buvusi europinės muzikos pagrindas, ima transformuotis 20 a. įvairiausiomis eksperimentinės muzikos kryptimis. Galiausiai šiandien turime keistą situaciją – klasikinė kryptis smarkiai apmirusi, daugumos šių kūrinių paprastas klausytojas nepriima (jam negražu), siautėja mėgėjų kurta ir mėgėjams skirta populiarioji muzika. Turime situaciją, kai pasakęs esąs muzikantas, būsi pristatytas kaip „žmogus prie pulto“ arba tas, kuris gali „pačirškint balalaiką“. Nemaloni paralelė: pareiškęs esąs filosofas, sulauksi, „ai, tai pilstot jūs ten iš tuščio į kiaurą“, „kaip smagu, aš tai irgi mėgstu pafilosofuot“, ar frazės, ištartos rimčiausia veido išraiška: „mano galva, svarbiausia yra išlikti žmogumi“. Tokia štai nūdienos „žmonių filosofija“.

Populiarieji judėjimai smaugia tai, kas tiek muzikoje, tiek filosofijoje buvo rimta. Nematau kito šanso filosofijai neištirpti toje „žmonių filosofijoje“, kaip tik atsigrįžti į (ar pagaliau sukurti naujus) stabilius, minties higieną išlaikančius dialektinius pagrindus. O lengviausia, man rodos, jų ieškoti klasikinėje filosofijoje.

R.B. Ar metafizika šiandien turėtų būti konstruojama atsižvelgiant į mokslo laimėjimus, pavyzdžiui, kvantinę mechaniką, ar visgi pradėta turi būti nuo kasdienės patirties?

A.P. vyresnysis: Iki pat Newtono „Matematinių gamtos filosofijos pradų“ metafizika sąlygojo fiziką. Newtonas pakeičia metafizikos ir fizikos santykį. Būdas, kuriuo jis taiso Descartes‘o „Gamtos pradus“, keisdamas kūninės substancijos įvaizdį,  sudaro prielaidas tarti, kad fizika keičia metafizikos turinį. Bet tada metafizika tampa nebereikalinga – ją ima konstruoti fizika.  Metafizika tarsi išnyksta fizikoje. Tai metafizikos mirtis. Čia iš tikro sukurta iliuzija, kad jei pati fizika sukonstruoja savo metafizinį branduolį, tai ji konstruoja ir visą metafiziką kaip tokią. Iš tikro, tas branduolys tėra metafizinių principų projekcija į fizikos tiriamąjį objektą, o ne metafizika kaip tokia. Metafizika visų pirma tiria esatį, o ne esinius. Metafizikos ir fizikos santykio apvertimas yra netikusi praktika. Metafizika nepriklauso nuo fizikos laimėjimų. Todėl kvantinė mechanika formuoja tik fizikos metafizinius pagrindus (metafizikos projekciją, bet ne metafiziką). Metafizika nepriklauso nuo fizikos laimėjimų, lygiai kaip nuo fizikos nepriklauso tikimybių teorija ar aritmetika.

A.P. jaunesnysis: Sunku atsakyti į šį klausimą, nes nemanau, kad metafizinis tyrimas apskritai gali būti vaisingas tyrimas. Tačiau priimsiu išankstinę prielaidą, kad tokio tyrimo būtų imtasi.

Nemanau, kad metafizikai būtini šiuolaikiniai mokslo laimėjimai žiūrint idealistiškai. Tačiau praktiškai tai gali būti svarbu. Filosofas, mano galva, turi būti kiek galima labiau išsilavinęs žmogus vien jau dėl to, kad nesuklystų tame, kas dažnai laikoma trivialybėmis – savo mąstymo aksiomose.

Tarkime, filosofas Pranas mano, kad kvantinė fizika įrodė esą laiko nėra, o taip pat nėra ir objektų, yra tik dūmai. O gal ir tų dūmų nėra. Kas žino. Ir tuomet Pranas rašo traktatą apie tai, kad jis rašo, o jei rašo, tai turi sielą, o jei turi sielą, tai ji iš dūmų.

Filosofas Pranas nebūtų priėjęs šios išvados, jei nebūtų pasirinkęs klaidingos aksiomatikos, gimusios iš fizikos pasiekimų neišmanymo.

R.B. Sunkus klausimas, į kurį daug kas vengia atsakymo, bet visgi: kuriai filosofijos mokyklai save priskirtumėte, kuri jums yra artimiausia?

A.P. vyresnysis: Klausimas iš tikro keblus. Lengviau atsakyti, kokie filosofai žavi. Tokių galėčiau nurodyti du: Ludvigas Wittgensteinas ir Tomas Akvinietis. Tai tikri analitinės filosofijos klasikai.

A.P. jaunesnysis: Deja, kol kas nesijaučiu esąs filosofas, veikiau filosofijos vartotojas ar jos skaitytojas. Jei kalbant apie tai, ką vartoti (filosofine prasme) man maloniausia, tai veikiausiai Carnapo palikimą. Dar susižavėjimą kelia Frege, iš senesnių autorių – Tomas Akvinietis ir, be abejo, Aristotelis.


R.B. Jei svarstytume prigimtinės teisės doktriną (regis, abu gana palankiai žiūrite į ją), koks, jūsų manymu, yra didžiausias šios doktrinos privalumas ir trūkumas?

A.P. jaunesnysis: Nesu pakankamai išsilavinęs teisės filosofijoje, tad negaliu atsakyti į šį klausimą.

A.P. vyresnysis: Didžiausias prigimtinės teisės doktrinos privalumas yra tas, kad ji padeda aiškiai suformuluoti daugybę darniam socialiniam veikimui reikalingų normų ir principų, taip pat padeda pagrįsti jau funkcionuojančias normas. Ten, kur alternatyvios doktrinos susiduria su sunkiai sprendžiamomis teisinėmis problemomis, prigimtinės teisės doktrina duoda gerų rezultatų. Visa bėda, kad pozityvistiniai prigimtinės teisės doktrinos kritikai pateikia ydingą jos vaizdą, visiškai iškreipia jos aiškinimą, pristato ne klasikinį, o sąlygotą Locke‘o ir jo šalininkų interpretacijų prigimtinės teisės vaizdą, kuris neturi nieko bendra su klasikine prigimtinės teisės teorija. Dažnas netinkamos kritikos pavyzdys yra aiškinimas, kad prigimtinės teisės teorija teisinius principus išveda iš žmogiškosios prigimties. To, būtent, ji ir nedaro. Didžiausiais šios doktrinos trūkumas – jos sudėtingumas, loginio skaidrumo nepakankamumas ir tokių sąvokų, kaip „bendrasis gėris“, „praktinis supratingumas“ ar „teisingumas“ nepakankamas apibrėžtumas.