Pasaulio dėmesio centre jau kelias savaites Graikija. Šalis, niekaip negalinti atsigauti po 2008 metais finansų pasaulį sukrėtusios krizės. Liepos 7–ąją Demos kritinės minties institutas surengė atvirą paskaitą pavadinimu „Būti ar nebūti: Graikija, Syriza ir Europos neoliberalizmas‟. Joje dalyvavo du Graikijos valdančiosios Syrizos partijos nariai: politikos filosofė Eleni Leontsini ir šiuolaikinių Graikijos studijų dėstytojas, kultūros tyrinėtojas Dimitris Papanikolaou. Šie du žmonės – akademinio pasaulio atstovai, tyrinėjantys idėjas, teoriją, o ne praktiką, todėl mūsų tikslas buvo išsiaiškinti, kokiomis idėjomis gyvena Syrizos partija, kokiai pozicijai atstovauja ir kam priešinasi. Prie mūsų pokalbio prisijungė ir Andrius Bielskis. Kalbino Milda Gardauskaitė ir Kristina Tamelytė.

 

Kristina: Jūsų šiandienos pranešimo pavadinime figūruoja žodis „neoliberalizmas‟. Kaip apibūdintumėte neoliberalizmą?

Andrius: Geriausiai neoliberalizmą apibūdina Davidas Harvey’us. Pagrindinė idėja, grindžianti neoliberalizmą, teigia, kad laisva rinka (aš lietuviškai pavadinčiau – turgus), yra atsakymas į visus probleminius klausimus. Kuo labiau įvairios gyvenimo sritys ir socialiniai ryšiai komercializuojami, tuo geriau. Neoliberalizmo siekiu laikyčiau vis mažinamas viešojo sektoriaus išlaidas, masinę privatizaciją. Toks mąstymas įsitvirtina kartu su Margaret Thatcher, Ronaldu Reaganu bei jų vykdyta politika.

Dimitris: Neoliberalizmas tampa vyriausybės vykdoma politika. Jis kaip politinė teorija teigia, kad pirkimu ir pardavimu paremti ryšiai pereina į visas žmogaus gyvenimo sferas. Individai veikia pagal ekonominius dėsnius. Mano nuomone, mes jau pasiekėme tokią būseną, kai šios idėjos darosi savaime suprantamos: kiekvienas individas yra priverstas mąstyti apie save kaip apie mažą įmonę ar verslininką. Netgi tada, kai įsimyli ar susilaukia vaikų. Kai išleidžia vaikus į universitetą, tuomet universitetinis išsilavinimas tampa ateities investicija. Mes jau dabar pradedame vadinti universitetų studentus klientais. Taip pat svarbi idėja, kuri verčia nuolatos mąstyti apie save kaip apie investuotoją, nuolatos save parduoti. Visos socialinės problemos vertinamos ekonomikos ir laisvos rinkos kriterijais. Kai tik pradedi mąstyti apie save kaip apie mažą kompaniją ar verslą, tuomet gali nebematyti prasmės palaikyti valstybės remiamą išsilavinimą ar sveikatos apsaugą. Kuo daugiau žmonės mąsto apie save kaip apie mažą įmonę, tuo mažiau mąsto apie save kaip apie žmogų.

Eleni: Tęsiant Dimitrio pateiktą universiteto pavyzdį, galima būtų sakyti, jog studentai dabar yra laikomi produktais, prekėmis, vien tik skaičiais. Toks mąstymas pakerta humanitarinius mokslus. Ši padėtis susiklostė ne tik Graikijoje, bet ir visoje Europoje. Humanitariniai mokslai nuo tokio mąstymo kenčia labiausiai, nes jie nėra produktyvūs rinkos prasme. Pavyzdžiui, filosofija yra neproduktyvi ir neteikianti jokios apčiuopiamos naudos. Kaip mes galime pasipelnyti iš filosofijos? Tokioje visuomenėje gimsta idėja, kad studijuoti filosofiją, klasikinę poeziją ar literatūrą yra laiko švaistymas. Tokio mąstymo pradžią galime matyti buvusio Didžiosios Britanijos ministro pirmininko Tony Blaire’o sprendime sujungti švietimo ministeriją su darbo ministerija. Tarsi švietimas ir mokslas būtų susiję su darbu. Humboldtiška universitetų sistema buvo pašalinta, o švietimas susietas su laisva rinka ir pirkimo–pardavimo santykiais. Grįžtant prie neoliberalizmo, reikėtų pasakyti, kad jis neturėtų būti siejamas su klasikine liberalizmo tradicija, kuri prasidėjo kartu su Johnu Locke’u ar John’u Stuartu  Milliu. Neoliberalizmas filosofiškai ar politinės teorijos požiūriu yra kur kas artimesnis libertarizmui, t. y., tokiems mąstytojams kaip Robertas Nozickas.

Dimitris: Norėčiau pateikti vieną pavyzdį, kuris iliustruoja, kodėl aš prieštarauju neoliberalistinei pasaulėžiūrai. Pakalbėkime apie sveikatos apsaugą. Neoliberalioje sistemoje individas turi pats pasirūpinti savo sveikatos apsauga, vadinasi, taupyti tam, kas fundamentaliai būtina. Mano įsitikinimu, tai esmiškai ydinga sistema, bet ne todėl, kad žmonės turi mokėti už savo sveikatos priežiūrą. Tai – ydinga sistema, nes į mūsų kasdienį mąstymą įperšama norma, kad kažkas, esantis greta mūsų, gali neįpirkti reikalingo gydymo, ir mes tai priimame kaip visiškai natūralų reiškinį. Žmogus gali mirti nuo ligos, kuriai išgydyti pakanka įpirkti reikiamus vaistus. Ar jūs sutiktumėte, kad jūsų kaimynas, kurį įmanoma pagydyti, mirtų nuo vėžio? Niekaip neįsivaizduoju, kad sveikatos apsauga nebūtų laikoma viešąja gėrybe ir būtų traktuojama vadovaujantis rinkos dėsniais. Nesutinku, kad kas nors mirtų nuo pagydomos ligos. Lygiai tas pat ir kalbant apie edukaciją, švietimą – manau, kad jis reikalingas ne tam, kad individai gautų kokį nors akademinį laipsnį, o tam, kad mes galėtume šviesti ir ugdyti visuomenę. Vargu, ar mokslas gali būti susietas su nauda ar pinigais. Nepritariu, kad kažkas gali „nupirkti‟ mokslą. Negalima mąstyti taip: esą investavę daugiau pinigų į mokslą, gausime geresnius rezultatus, o kuri nors mokslo šaka ar institucija taps labiau konkurencinga rinkoje. Mano nuomone, tai yra fundamentaliai blogas požiūris į mokslą. Nauji mokslai, nauji atradimai gimsta ne dėl to, kad mes investuojame pinigus, o todėl, kad keliame tam tikrus klausimus. Žinoma, yra praktinė pusė, ypač fiziniuose moksluose – pastatyti laboratoriją, kurioje galėsime kažką tirti, reikia pinigų, tačiau aš kalbu apie principinį mąstymą, mąstymą iš esmės. Klausimai kyla iš kitų klausimų, o ne iš finansavimo, t. y., klausimų kokybė nepriklauso nuo to, kiek pinigų investuoji į mokslą.

Kristina: Kaip finansavimas daro blogą įtaką mokslams ir jų vystymuisi?

Andrius: Galima būtų aiškinti taip: pavyzdžiui, aš asmeniškai turiu labai daug pinigų. Sugalvoju įkurti pradinę mokyklą, vėliau įkuriu vidurinę mokyklą, o tada galbūt ir universitetą. Ir aš esu krikščionis fundamentalistas. Tik dėl to, kad aš turiu pinigų ir įtakos, galiu įkurti mokyklą, kurioje mokysiu to, ko noriu.

Dimitris: Visas mokslas dabar pagrįstas ekonominiais ryšiais paremta pasaulėžiūra. Tokia situacija formuoja klausimus, kuriuos užduodame mokslui, taip pat lemia tai, kaip mąstome apie pasaulį. O svarbiausia – toks mąstymas keičia mūsų požiūrį į tai, kas yra žinojimas. Jeigu žinojimas tampa ekonominių ryšių subjektu, atsiranda daugybė problemų. Kada nors gali būti taip: bendruomenės, kurios turi pinigų, turi tam tikrą žinojimą. Taip pat tokios bendruomenės, kurios neturi pinigų, neturi jokio žinojimo. O iš šito seka daugybė dalykų: galbūt tokios bendruomenės neturės padorios sveikatos apsaugos, gyvens antisanitarinėmis sąlygomis – viskas tampa labai biopolitiška. Pernai lankydamas paskaitas vienoje privačioje Atėnų mokykloje išgirdau jaunus žmones kalbantis apie sveikatos apsaugą. Jie džiaugėsi, kad turtingieji turi gerą sveikatos apsaugą, gauna geresnį gydymą, nes vėliau jie gali šelpti neturtinguosius ir padėti jiems gauti tokį pat gerą gydymą. Aš užaugau pasaulyje, kuriame žmogus arba buvo sveikas, arba ligotas. Tačiau dabar mes suvokiame sveikatą kaip klasinę sistemą. Sveikatos apsauga turėtų būti viešasis gėris, tačiau toje mokykloje vaikai kalbėjo apie tai, kad dėl pinigų kai kurie žmonės gali turėti „super-sveikatą‟. Galbūt bus tokių, kurie turės prastesnę sveikatą, nes turės šiek tiek mažiau pinigų, o tie, kurie neturės pinigų, negalės gydytis visiškai.

Kristina: Visai neseniai Lietuvoje buvo skaitoma paskaita apie universiteto padėtį. Ją skaitęs profesorius, kurį galbūt galima priskirti prie konservatyvių pažiūrų atstovų, išsakė labai panašią į jūsų kritiką universitetams: į universitetus žiūrima kaip į fabrikus, kurie gamina specialistus, juose veikia laisvos rinkos dėsniai, ekonominiai santykiai. Galbūt galima būtų šią problemą spręsti grįžtant prie oksfordiškos ar kembridžiškos švietimo koncepcijos, tačiau šioji neišvengiamai yra elitistinė.

Andrius: Praeityje, turime pripažinti, švietimo sistema buvo elitistinė. Manyčiau, jog nereiktų brėžti tokios griežtos linijos tarp elitizmo ar neelitizmo, o veikiau galvoti apie tai, jog švietimas, mokslas ar tiesiog domėjimasis pasauliu, tyrinėjimas, turi tam tikrus meistriškumo standartus. Klausimai, kuriuos turime užduoti, yra tokie: ar mes norime, kad visuomenė būtų išsilavinusi? Ar norime gyventi tokioje visuomenėje, kurioje tik dalis turi išsilavinimą? Kokybišką išsilavinimą. Daugelis mūsų modernioje visuomenėje, manau, sutiktų, kad yra geriau turėti kuo daugiau išsilavinusių žmonių. Tačiau kaip pasiekti, kad daugelis turėtų aukštos kokybės išsilavinimą? Tokį, kuris leidžia vaikams skaityti gerą literatūrą, žiūrėti gerus filmus ar susipažinti su gerais filosofiniais argumentais. Žinoma, tam reikia išteklių. Nei ekonominiai apribojimai, nei neoliberali politika tam nesuteikia galimybių, nes mažina išteklius, skiriamus tokiems dalykams, kurie galėtų būti prieinami visiems.

Dimitris: Reiktų sakyti tiesiai šviesiai, jog šiuo metu neoliberalų argumentai laimi. Daugelis tėvų nori, kad jų vaikai turėtų išsilavinimą, kuris vėliau atneš jiems pelną. Žmonės šiais laikais vis labiau elgiasi it mažos įmonės. Nepaisant to, Graikijos referendumo rezultatai byloja, kad toks mąstymas nėra visagalis. Pavyzdžiui, Graikijoje žmonės susidūrė su visiška bankų sistemos griūtimi ir galimybe netekti visų savo pinigų. Ir vis dėlto jie nesielgė taip, tarsi kiekvienas būtų maža įmonė. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad, kai žmonės mąsto apie savo vaikų išsilavinimą, jie iš tiesų galvoja apie pasaulį kaip apie paremtą tik ekonominiais ryšiais. Tačiau kažkur giliai vis dar lieka įsitikinimas, kad gyvenimas yra daugiau nei siekis uždirbti pelną.

Eleni: Daugelis tėvų, mąstančių apie vaiko išsilavinimą, yra apgaunami žiniasklaidos retorikos. Graikijoje itin daug kalbama apie tai, kad aukštasis išsilavinimas labai neapibrėžtas. Žiniasklaida dažnai stengiasi nužeminti akademikų statusą visuomenėje, sakydami, jog jie dirba per mažai ir kad daugelis jų korumpuoti. Taip pat – kad akademikai neturi teisės demokratiškai rinkti savo rektorių, jie turi būti paskiriami, ir t. t. 2011 m. vyriausybė nusprendė įsteigti universitetų tarybą, kurią sudaro akademikai ir verslininkai.

Kristina: Ar iš to, ką pasakėte, galima daryti išvadą, kad kapitalizmas nėra savaime prasta ekonominė sistema, o veikiau tampa tokia, kai jos logika pritaikoma įvairioms kitoms sritims – švietimui, sveikatos apsaugai?

Andrius: Aš manyčiau, kad tai yra supuvusi sistema.

Kristina: Kuria prasme supuvusi?

Andrius: Priklauso nuo to, kaip mes apibrėžiame kapitalizmą. Aš jį apibrėžiu kaip ekonominę sistemą, paremtą marketizacija ir pelno siekimu. Ypač svarbu, kad pelno siekimas yra šios ekonominės sistemos šerdyje, taigi ši sistema teigia, kad ir žmogaus veiklos pagrindas turi būti toks pat. Paprastai kalbėdami apie marketizaciją galime pastebėti vieną iš laisvos rinkos aspektų – kad laisva rinka atlieka gėrybių padalijimo funkciją. Nėra jokio centrinio komiteto, kuris pasako, kas ką gali turėti ar įgyti. Tačiau lygiai taip pat kapitalizmas susijęs su nuosavybe ir gamybos priemonių turėjimu. Kaip rašė Marxas, visuomenė padalinta į tuos, kurie turi gamybos įrankius, ir tuos, kurie jų neturi. Tie, kurie neturi gamybos įrankių, kaip sakė Marxas ir Engelsas, yra vergai. Taigi gėrybių ir išteklių nelygus padalijimas jau iš anksto yra kapitalizmo šerdyje. Aš manau, kad pasaulis nėra tik ekonominiai santykiai ar naudos ieškojimas. Nepaisant to, šiuo metu pasaulyje įsitvirtinusi ekonominė sistema yra pagrįsta priešingu įsitikinimu. Ir tokia sistema keičia žmonių socialinius santykius. Tad mano požiūrio taškas – etinė stovėsena savaime yra antikapitalistinis reiškinys. Ką aš apibrėžiu kaip antikapitalizmą? Pavyzdžiui, antikapitalistiškas mokytojas turėtų galvoti apie mokslo pasiekimus, [o ne apie ekonominę naudą – red. past.]. Šis apibrėžimas toks platus, jog, manau, ir kai kurie konservatyvūs mąstytojai su juo sutiktų.

 

Nuotr. Elžbietos Banytės

Nuotr. Elžbietos Banytės

Milda: Kaip suprantu, tai – klasikiniai kapitalizmo kritikos argumentai, tad galima sakyti, kad jūs siekiate standartinės socialdemokratinės valstybės su pakankamu valstybiniu finansavimu šioms prieš tai minėtoms sritims. Mano klausimas toks: ar Europa gali remtis XX a. amžiaus gerovės valstybės, socialdemokratinės valstybės modeliu, ar vis dar įmanoma tokia politika? Ypač atsižvelgiant į 2008-ųjų finansinę krizę, kuomet tapo akivaizdu, jog daugumos valstybių viešosios išlaidos apima daugiau, nei valstybės gali sau leisti? Ar Graikija gali grįžti į tokią būklę?

Eleni: Taip, tai įmanoma net ir kapitalizmo sąlygomis. Gerovės valstybė buvo garantuota Europos Sąjungos, net liberalai su tuo sutiko, tad nereikia būti marksistu, kad siektum gerovės valstybės modelio.

 Milda: Žinoma, bet šalis turi pajėgti įpirkti išsiplėtusį valstybės aparatą ir visas socialines programas.

Dimitris: Idėja, kad nepakanka pinigų socialdemokratinės valstybės įsipareigojimams, yra labai klaidinga. Pinigų visada užtenka atlyginimo priedams Londono Sičio darbuotojams, pinigų užtenka išpirkti vėl ir vėl bankrutuojančius bankus. Jei tu padarai klaidą kaip bankas, valstybė pasiruošusi už tai sumokėti, o jei padarai klaidą kaip valstybė, tada valstybė turi prarasti pusę valstybės tarnautojų, prarasti pusę sveikatos apsaugos sistemos, pusę švietimo sistemos. Tad čia svarbiausias klausimas – ką mes turime omeny, sakydami, kad tam nėra pinigų? Pinigų yra, ir mes tą matome, mes tą matome pasižiūrėję į milžiniškus pelnus, generuojamus 10 procentų pačių geriausių įmonių. Mes matome, jog kapitalas keliauja, pinigai yra. Atsakymas priklauso nuo to, kaip mes apibrėžiame, kiek valstybė gali išleisti visiems šiems dalykams, nuo to, kiek juos laikome svarbiais. Mes siūlome susitarti dėl svarbiausių dalykų ir kartu stengtis iš visų jėgų siekti visiems prieinamos švietimo sistemos, nuo rinkos interesų nepriklausomos mokslo sistemos,  universalios ir visiems prieinamos sveikatos apsaugos sistemos. Aš stengiuosi laikytis šių principų kaip pagrindinių kelrodžių. Tik sutarus dėl šių idėjų universalumo, galima pradėti diskutuoti, kokia to kaina. Nežinau, kaip sukurti tokią ekonominę sistemą, kurioje visas šias idėjas bus galima visiškai finansuoti, tačiau manau, kad pirmiausia turime susitarti ir tada kolektyviai siekti visų šių dalykų. Žinoma, už to, ką sakau, slypi gilus įsitikinimas, kad tai įmanoma. Yra daugybė dalykų, kurių reikia siekti nepriklausomai nuo jų kainos, pavyzdžiui, skiepai nuo hepatito.

Milda: Aš sutinku, kad jūsų idealai svarbūs, tačiau negalite paneigti, kad Graikijoje, kaip, pavyzdžiui, ir Baltijos šalių atveju, platūs valstybės įsipareigojimai ir išlaidos nebuvo suderinti su egzistuojančia mokesčių sistema ir realiomis valstybės išgalėmis. Tad akivaizdu, kad, siekiant jūsų idealų, kažkur padaryta klaida, todėl reikia arba koreguoti idealus, arba keisti būdus, kaip jų siekiama.

Dmitrijus: Problema ta, kad, siekiant įgyvendinti šias idėjas, daugiausia pinigų surenkama iš žemesnės vidurinės klasės, bet praktiškai neįdedama pastangų surinkti mokesčių iš kapitalo, kuris labai lengvai keliauja tarp šalių.

Andrius: Čia svarbus aspektas kalbant apie neoliberalizmą. Dar Maxas Weberis kalbėjo apie nacionalinę politinę ekonomiją,  ekonomiką valstybės ribose. Jei atidžiai skaitytume Marxo Komunistų partijos manifestą, rastume teiginį, kad kapitalas griauna ribas tarp valstybių – nėra jokio konceptualinio skirtumo tarp vietinės rinkos ar globalios rinkos.

Milda: Būtent apie tai ir buvo mano klausimas – nebėra lokalios ekonomikos, yra globali ekonomika, sienų nebėra, tad kaip įmanoma turėti gerovės valstybę globalios ekonomikos sąlygomis?

Andrius: Lengvo atsakymo nėra. Visi žino, kad karalius nuogas, tačiau kažkas turi tai pasakyti garsiai. Todėl Syriza ir yra svarbi – tai europietiška politinė partija, nesutinkanti žaisti šito žaidimo.

Dimitris: Kai aš kalbėjau apie idėją, kad privalu išlaikyti minimalius reikalavimus, aš turėjau omeny būtent tai – ar mes galime susitarti, kad nenorime nieko palikti be elektros? Kaip mes tai pasieksime – ne tas klausimas. Pirma turime susitarti, ar mes norime to siekti? Ar mes galime susitarti dėl minimalių reikalavimų? Žinoma, dar daug turi būti padaryta, turi susitarti skirtingų ideologinių srovių atstovai, tačiau būtent Syriza ir stengiasi nenusileisti iki minimalių reikalavimų. Syriza atsisako mažinti reikalavimus, atsisako paskandinti visą šalį žemiau skurdo ribos. Skurdo ribos koncepcija buvo sugalvota ne tam, kad skirtų vienus žmones nuo kitų. Pastaruoju metu ši sąvoka naudojama kaip skiriamasis žmonių bruožas – gyveni žemiau ar aukščiau skurdo ribos? Tačiau šios koncepcijos pirminis tikslas buvo nubrėžti žemutinę ribą, už kurios niekas neturėtų atsidurti. O dabar mes ją priėmėme kaip normą, kai didelė dalis žmonių gyvena žemiau jos. Ne, taip neturi būti. Ši koncepcija sociologų išskirta būtent tam, kad visi žinotų, kiek jie dar turi stengtis, kad visi gyventų aukščiau šios ribos. O dabar tai beveik kaip gyvenimo būdas, tipiškas mūsų laikams.

Kristina: Taigi, jei Syriza kovoja su neoliberalizmo apraiškomis Europos Sąjungoje, ar nėra paradoksalu, kad ji vis dėlto siekia daugiau pinigų? Jau toks siekis reiškia, kad sutinkama žaisti pagal nustatytas taisykles, o naujos pinigų injekcijos gavimas leistų Graikijai gyvuoti su esama ekonomine sistema, nieko iš tikrųjų nekeičiant.

Eleni: Jūsų klausimas suktas. Syriza yra neseniai išrinkta politinė jėga. Ji negali pakeisti pasaulio ir negali panaikinti neoliberalizmo visur. Tai Graikijos interesams atstovaujanti partija. Visos šalys yra priklausomos nuo skolinimosi – arba iš bankų, arba iš atitinkamų institucijų. Tad nėra nieko keisto tame, kad Graikija siekia gauti daugiau pinigų – taip funkcionuoja visos šalys. Be to, Graikija yra vienintelė šalis, kuri nuo 2014 metų rugpjūčio 14 d. iki dabar išvis nesiskolino. Tiek Vokietija, tiek kitos šalys skolinasi kiekvieną mėnesį, o štai Graikija gyvena iš savo šalies resursų.

Dimitris: Manau, kad tai – labai geras klausimas. Egzistuoja požiūris, žinoma, neoficialus, kad turi būti ieškomi nauji ekonominės sistemos veikimo būdai – galbūt kolektyvai, grupių ekonomika, žinoma, ne euro zonoje ir nesinaudojant europinėmis paskolomis. Tačiau bijoma apie tai galvoti, bijoma eiti už tos ribos. Žmonės per daug pripratę prie savo Ipado, kad įsivaizduotų pasaulį be jo.

Kristina: Kaip teigė Slavojus Žižekas, šiuolaikinis pasaulis lengviau įsivaizduoja pasaulio pabaigą, nei kapitalizmo pabaigą.

Dimitris: Kaip jau sakėme, Syriza nesitiki pakeisti pasaulio. Syriza stengiasi paklausti – ar šiuo metu egzistuojančioje paskolų sistemoje galime sau leisti geresnę sistemą, kurioje būtiniausi dalykai turėtų politinę garantiją? Ar galima turėti valstybę, kuri siektų ne taupymo dėl taupymo, bet suteiktų savo piliečiams gerovę? Syrizos pasiūlymai čia išsitenka. Jūs galite sakyti, kad tai nėra pakankamai radikalūs pasiūlymai, ir būsite teisios. Tačiau pasiūlymai, ateinantys iš kitos pusės, siekia mums įpiršti savo neoliberalų mąstymą. Tai yra, jie suteikia pinigus, tačiau nesutinka leisti, kad pinigai būtų naudojami mūsų iškeltų tikslų įgyvendinimui, pavyzdžiui, elektros prieinamumo visiems šalies gyventojams didinimui. Net jei derybose būtų pasiekta, kad pridėtinės vertės mokestis Graikijoje pakiltų, tai nebūtų tokia jau didelė problema. Problema ta, kad, mainais už gautą paskolą, mums peršami neoliberalūs, į rinką ir atsiperkamumą orientuoti reikalavimai, kaip mes tuos gautus pinigus turime panaudoti.  Jei mes norime kalbėti apie mąstymą remiantis kaštų efektyvumu, galiu pasakyti, kad ES, palaikydama euro valiutą, vien pastarosiomis savaitėmis išleido tiek pinigų, kiek būtų užtekę išpirkti didžiąją dalį Graikijos skolos. Kodėl tai laikoma efektyvumu, kodėl tai telpa į kaštų atsipirkimo logiką? Kam skirti pinigus gelbėti valiutai, o ne sveikatos apsaugos sistemai?

Eleni: Jūs minėjote Žižeką. Jis neseniai publikavo straipsnį, kuriame teigia, kad Tsipras turėtų visomis išgalėmis stengtis išlikti valdžioje, nes, net ir negalėdamas įveikti kapitalizmo, jis bent jau gali pakeisti Graikijos valstybę.