Sunku būtų surasti stipresnę vaizduotės supolitinimui skirtą kritiką už Hannah‘os Arendt „Totalitarizmo ištakas“. Pasak Arendt, vaizduotė atveria kelią įvairiems socialinės inžinerijos projektams, kai politikos pagrindu tampa ne patyrimas, bet žmogaus proto konstruktai, įvairios vizijos ir fantazijos, kurias bandoma perkelti į tikrovę. Ideologijos atskleidė šiurpinančias vaizduotės supolitinimo pasekmes – leido iškilti XX a. totalitariniams režimams.

Atsižvelgiant į tai, kad pati Arendt nemažai gilinosi į vaizduotės ir politikos santykį ir manė, kad politika be vaizduotės sunkiai įmanoma, tokia vaizduotės kritika skamba ypač rimtai. Ši trumpa vaizduotei skirta ištrauka totalitarinių režimų analizės kontekste atskleidžia sudėtingą santykį tarp vaizduotės ir politikos. Dažnai ideologijų griaunanti jėga priverčia mus įtariai žvelgti į vaizduotės vaidmenį politikoje. Tačiau ar įmanoma politika be vaizduotės? Galbūt vaizduotė, kaip mūsų geba kurti įvairias geresnio pasaulio vizijas, yra neatsiejama politinio pasaulio dalis, o jos griaunanti jėga, slypinti vaizduotės galioje telkti žmones vizijai, yra nuolatinis, bet neišvengiamas jos pavojus? Juk jeigu nėra nieko, kas būtų išoriška mūsų vaizduotei, kas uždėtų ribas jos savivalei? Kaip įmanoma pažaboti vaizduotę ir neleisti pasikartoti XX a. istorijai?

Vaizduotė kaip politinė problema

Pasak Arendt, ideologija veikia kaip pasaulio keitimo vizija ir programa. Ideologija išauga iš pasaulio kritikos – tikrovėje ji įžvelgia tik blogį ir klaidą ir duoda pažadą sukurti kokybiškai naują tikrovę, tokią, kurioje nebelieka vietos blogiui: ji pažada gerovę, klestėjimą ir laisvę. Viena ideologijos prielaidų yra jos pažadas tikrovę, kuri absoliučiai daugumai žmonių kelia baimę dėl nežinomybės ir nenuspėjamumo, pakeisti projektu, kuris tarsi išveda iš šios nežinomybės. Ideologija – įsivaizdavimas, kad viską galima pradėti iš naujo, įmanoma sukurti geresnį, patogesnį, jaukesnį, teisingesnį pasaulį žmonėms gyventi. Dėl šio pažado masės ne tik pateisina ištisų tautų naikinimą, bet galiausiai aktyviai prisideda prie tokio naikinimo. Juk būtina sugriauti dabartinį pasaulį tam, kad ant jo liekanų iškiltų naujas jo projektas.

Nepaisant vaizduotės supolitinimui skiriamos kritikos, Arendt apčiuopia problemą, kurios neišsprendė totalitarinių režimų griūtis. Žmonėms reikalingi du dalykai. Pirmiausia – gyvenimo kartu, taigi buvimo valstybe prasmės pajauta, kažkas daugiau, nei kasdienis žmonių patyrimas, daugiau, nei vien žmonių asmeniniai poreikiai, ir ilgaamžiškiau, nei pavieniai žmonių gyvenimai. Antra, tam tikra politinio pasaulio ateities vizija, kažkas, kas telktų žmones, verstų juos įsitraukti į politiką, leistų veikti kolektyviai ir pateisintų valstybės veiksmus.

Nuotr. Denis Vėjas

Nuotr. Denis Vėjas

Vaizduotė kaip valstybingumo pagrindas

Jau po „Totalitarizmo ištakų“ pasirodymo knygoje „Tarp praeities ir ateities: aštuoni politinės filosofijos etiudai“ ir ypač paskaitų cikle, skirtame Kanto politinei filosofijai, Arendt pateikia nuoseklią vaizduotės ir politikos santykio analizę. Ji teigia, kad piliečius sieja ne tik bendri įstatymai, bet ir tam tikras bendras pasaulio jutimas (sensus communis). Politiką įgalina vaizduotė – gebėjimas matyti pasaulį ne tik iš savo požiūrio taško, bet sugebėti spręsti atsižvelgiant į kitų žmonių, bendrapiliečių, pozicijas ir argumentus. Akivaizdu, kad be tokio gebėjimo įveikti savąjį, dažnai ribotą, patyrimą, neįmanomas joks bendras gyvenimas, tad neįmanoma ir valstybė.

Tačiau kaip gali egzistuoti toks bendras jutimas tarp visuomenės narių, kurių nesieja joks bendras patyrimas? Graikų kilmės filosofas Cornelius Castoriadis bendrą pasaulio jutimą suvokia kaip visuomenės savęs institucionalizavimo pagrindą. Tai pagrindai, kurie „suriša“ skirtingus asmeninius tikslus turinčius ir skirtingas gėrio koncepcijas pripažįstančius individus į vieną bendrą ir prasmingą kolektyvinę gyvenimo formą – valstybę. Jos pagrindą sudaro mitai, praeities momentai, idėjos, pasakojimai, ateities vizijos, susiejantys skirtingą patirtį ir netgi skirtingus įsitikinimus bei pažiūras turinčius žmones į bendruomenę. Politinės bendruomenės savęs įsivaizdavimas yra valstybės individualumą (tad ir suverenumą), jos institucijas, žmonių tarpusavio elgesio normas lemiantis procesas. Politinė vaizduotė apima reikšmių tinklą, kurio viduje mes egzistuojame ir veikiame kaip vienos bendruomenės nariai.

Įsivaizdavimo procesą Castoriadis suvokia kaip gryną reikšmės pozicionavimą: mes esame tai, kaip save įsivaizduojame, ir atitinkamai – tokie esame dėl to, kad taip save įsivaizduojame. Politinė bendruomenė yra tai, ką ji perkelia į politiką kaip savęs įsivaizdavimo būdus. Ir tik politikoje atpažinę savęs įvaizdavimo reprezentacijas, piliečiai bus pasirengę ginti valstybę.

Taip suvokta, vaizduotė leidžia peržengti asmeninio patyrimo ribas. Ji perkelia mane anapus mano asmeninių interesų ir riboto gyvenimo patyrimo ir patalpina į bendrą pasaulį. Pasaulį, kuris yra didesnis už mane ir kuris prasmingas savaime. Jis išlieka toks pat prasmingas netgi tuomet, kai aš jį palieku. Politinė egzistencija esmiškai skiriasi nuo prigimtinės gamtinės būties – ji nėra vien mums išorės (pasaulio) primetamų taisyklių, dėsnių išvada. Ji taip pat negali būti redukuota vien į materialinius poreikius, apimdama mūsų kolektyvinės egzistencijos prasmės apibrėžimą ir šios prasmės įgyvendinimą.

Vaizduotė ir politika: negalima leisti, reikia uždrausti?

Šiandien Europos valstybės vengia kurti politinio pasaulio vizijas. Dėl to „kalta“ ir mūsų istorinė sąmonė, nuolat verčianti mus prisiminti griaunančią XX a. politinių vizijų jėgą. Bėgdami nuo praeities, mes stokojame drąsos svajoti, ieškoti savosios ateities vizijos, taip pat ir atsisukti į mūsų politinį tapatumą nulėmusius praeities momentus ir idėjas. Kitaip tariant, bandoma vaizduotę apskritai paversti nepolitiniu klausimu. Paradoksalu – gyvename išlaisvintos vaizduotės amžiuje, kuomet kiekvienas gali save atrasi ir perkurti iš naujo. Mes norime neribotos vaizduotės laisvės, tačiau norime ją praktikuoti kaip individo teisę, neturėdami bendros politinio pasaulio vizijos.

Politiką redukavus į žmogaus poreikių (plačiąja prasme – į socialinio teisingumo įgyvendinimo) tenkinimą, tvarkos palaikymą (plačiąją prasme – procedūrų diegimą ir jų įgyvendinimo priežiūrą, leidžiančią skirtingų interesų sugyvenimą ribotų išteklių sąlygomis), ją galima atskirti nuo klausimų apie tai, kokia žmonių kolektyvinio sugyvenimo prasmė. Žmonės politinėje veikloje nebemato jokios prasmės, tik interesų tenkinimą ir problemų sprendimą,  o politikai ima veikti panašiai kaip mechanikai, taisantys vakarykšči ų sprendimų pasekmes ir padarinius be jokios aiškesnės politinės ateities programos.

Nuotr. Denis Vėjas

Nuotr. Denis Vėjas

Vaizduotė ir politika: reikia leisti, negalima uždrausti?

Lygiai taip pat pagrįstas klausimas – ar savosios politinės ateities vizijos neturėjimas yra teisingas kelias užkirsti kelią politiniam konfliktui? Mūsų didžioji kaimynė Rusija nestokoja politinės vaizduotės: priešingai – ji išgyvena politinės vaizduotės pakilimo laikotarpį, puoselėdama didingos, vieningos didžiosios Rusijos vaizdinį. Kol Rusija rodo pasauliui, kokią milžinišką galią turi vaizduotė, Europos šalys lūkuriuoja, negali atsakyti į klausimą, kas galėtų tapti mus vienijančiu politiniu tikslu, kuris galėtų telkti, padėti įgyvendinti politikos kursą, o ne tik leisti įvykiams įvykti, o tada reaguoti į jų pasekmes.

Doxa.lt redakcinės kolegijos narys Simas Čelutka, straipsnyje Šauktinių klausimas ir politinė teologija pastebi, kad nenoras atlikti karinės tarnybos yra vienas iš politinės vaizduotės nuosmukio simptomų. Mes nesugebame šiandien atrasti jokios mūsų asmeninius interesus peržengiančios politikos vizijos, kuri turėtų valstybės narius vienijančią jėgą.

Vaizduotė padeda kurti valstybės vizijas, telkiančias skirtingus, vienas su kitu asmeniškai niekad nesusiduriančius ir dažnai skirtingus įsitikinimus ir tikslus turinčius žmones po tos pačios valstybės vėliava. Vargu ar bent vienas žmogus atisakytų savo patogios kasdienybės ir imtųsi ginti savo valstybę vien dėl sklandžiai veikiančių politinių procedūrų ar efektyviai funkcionuojančios rinkos ekonomikos. Neatsakius į klausimą, kas mes esame, galiausiai tampa neaišku, kas gali būti institucionalizuota kaip specifinė, savarankiška politiškumo forma – valstybė. Kitaip tariant, nebeįmanoma pagrįsti tautų pretenzijos į savarankišką politinę egzistenciją. Šiuo požiūriu Hobbesas buvo teisus – žmogaus kūno poreikius pavertus politikos pagrindu, įmanomas visuotinis sutarimas. Šie žmonių poreikiai yra universalūs ir dėl to paverčia skirtingų kultūrų, patirčių atstovus tapačiais ir vienodais. Valstybes griaunanti politika prasideda su vaizduotės kritika.

Kas toliau?

Politinės vaizduotės terminas nurodo į įtampą tarp vizijos, kuri įprasmina buvimą kartu, kreipia politinę praktiką, ir fantazijos, kuri tampa pasaulio tvarką ir žmonių gyvenimus laužančia jėga. Vaizduotė tampa pavojinga, kai manipuliuojama vaizdiniais ir pasakojimais, išties turinčiais galią telkti mases, emociškai paskatinančiais jas veikti. Ši įtampa reiškiasi ne tik tarptautiniuose santykiuose, bet ir iškyla kiekvienai valstybei balansuojant tarp politinių tikslų, siekiant įvairių pažiūrų, tapatybių, vertybių įtraukimo, politinio teisingumo ir lygybės bei įvairių mūsų kolektyvinį tapatumą nulemiančių vaizdinių, pasakojimų, praeities momentų, idėjų ir iš jų kylančių valstybės vizijų. Ieškojimas, kaip šią įtampą įveikti, yra politinė užduotis. Vaizduotės diskreditavimas, esą ji kėsinasi užimti tikrovės vietą, gali tapti lygiai tokia pat valstybės pamatus „išplaunančia“ jėga.

Vaizduotė yra neatsiejama mūsų politinės tikrovės pajautos dalis. Jos negalime mąstyti ir nagrinėti tik priešpriešoje su tikra, jai priskiriant viską, kas neatitinka to tikra, taigi yra netikra. Galima daryti prielaidą, kad ideologija yra atsakas į tuštumą, kuri atsiveria, visuomenės savęs įsivaizdavimo procesą atskyrus nuo politikos. Ideologija yra radikalus atsakas į politinės vizijos trūkumą, ji falsifikuoja sensus communis, yra atitrūkusi nuo natūralių žmonių tarpusavio ryšių, jų santykius įprasminančių reikšmių, kuomet nusisukama nuo kito žmogaus.

Vaizduotės ir politikos santykis kelia nemažai problemų, tačiau aišku viena – politikai reikia drąsos. Reikia pasakyti sau, kad mes kažko siekiame ne tik kaip žmonės, bet kaip politinės bendruomenės nariai, valstybės piliečiai, norime pakeisti pasaulį ir šią pasaulio viziją esame pasirengę ginti.

LITERATŪRA:

Arendt, H. Totalitarizmo ištakos, Tyto Alba, Vilnius, 2001

Castoriadis, C. The Imaginary Foundation of Society, The MIT Press, 1998.