Nieko originalaus šiame sąraše neperskaitysite, kadangi klubas, kuriam priklausot, jeigu jus sudomino antraštė, yra labai gausus ir gera literatūra čia graibstoma kaip gelbėjimosi valtys per audrą. Ir patys autoriai, ir jų kūriniai atspindi jautriausias savo erų problemas, tačiau skaitydamas supranti, kad jose slypi kažkas universalaus, antlaikiško ir pulsuojančio gyvybe. Negaliu pasakyti, kad tai knygos nepritapėliams; veikiau skiriu sąrašą tiems, kurie jaučia nenugalimą neatitikimą tarp savo vidinio pasaulio ir to, kuriame gyvena, ir be galo ilgisi laikų, kurių nepatyrė, bei vietų, kurių egzistavimu nuoširdžiai abejoja. Ponios ir ponai, štai toks yra mano popierinis kelias namo [i]:

1. Jack Kerouac. Dharma Bums (Dharmos Valkatos)

Tiems, kuriems norisi viską mesti ir surasti kažką autentiško labiausiai ne laiku ir ne vietoje, kiek tai apskritai įmanoma; tiems, kurie sėdi prie stalo ir trokšta kopti į kalną arba į save, tik niekaip neranda kelio, niekaip neranda durų; tiems kurie ieško tyrumo, bet atranda vyną ir kuriems gyvenimas – ne poezija, o proza. Apie šią knygą galėčiau kalbėti valandas, todėl pasakysiu tiek mažai, kiek jau pasakiau. Vienaip ar kitaip, tai knyga, kurią perskaičius pirmą kartą pasidaro liūdna, kad jau niekuomet jos pirmą kartą nebeperskaitysi.

Ir visa tai buvo mano, daugiau jokio žmogaus akys nežvelgė į šią milžinišką materijos visatą. Mane apėmė labai stiprus jos nerealumo jausmas – ir neapleido manęs visą vasarą, tik stiprėjo, ypač tada, kai atsistodavau ant galvos, kad pagerėtų kraujo apytaka, ant pačios kalno viršūnės, pasidėjęs drobinį maišą – tuomet kalnai atrodydavo lyg maži apversti lašeliai, apkibę tuštumoje. Aš suvokiau, kad jie apversti ir aš pats – apverstas! Čia niekas netrukdo suprasti fakto, kad gravitacija laiko mus saugiai apverstus aukštyn kojom paviršinėje žemės sferoje, begalinėje tuščioje erdvėje. Staiga aš suvokiau, kad esu visiškai vienas ir man lieka tik maitintis, ilsėtis, pramogauti, ir niekas manęs dėl to nepeiks. Tarp akmenų augo gėlės, nors jų niekas to neprašė, lygiai kaip nieko neprašė ir manęs.”

Jack Kerouac

Jack Kerouac


2. Charles Bukowski. The Post Office (Paštas)

Grubi kalba, paprastas ir kartu nepaaiškinamai keistas gyvenimas, amerikietiškos žirgų lenktynės,  seksualinės obsesijos, traiškantis jautrumas… Kaip galima nemėgt Bukowskio, man yra mįslė. „Post Office“ buvo pirma jo knyga ir apskritai vienas pirmųjų jo plunksnos perlų, patekusių į mano rankas. Paskutinis sakinys… Ne, nespoilinsiu. Čia tiems, kurie jaučiasi pernelyg maži, visur pavėlavę, per seni savo kūnui, kovojantys su pagiriom, nors vakar negėrė, ir truputį pavargę, nors ir nuolat kartojantys sau, jog nepelnytai.

“Can you remember who you were, before the world told you who you should be?”


3. Ernest Hemingway. A Moveable Feast (Šventė, kuri visada su tavimi)

Sunku patikėt, kad šios knygos autorius vieną dieną ėmė ir ištaškė sau smegenis ant sienos. Nuo tyriausių ir švelniausių žodžių prie aistros ir revoliucijos, Hemo gyvenimas buvo kaip ir jo knygos: gaivus, spalvingas ir sunkiai nupasakojamas. „A Moveable Feast“ labiausiai tinka tiems, kurie nori rašyti arba rašo, arba žavisi tuo, kaip gyvena rašytojai, – vienaip ar kitaip, tai vieno nuostabiausių pasaulio rašytojų memuarai, tačiau taip pat tiks ir tiems, kurie ilgisi kasdienybės romantikos ir randa ją mažose kavinukėse prie vyno taurės, stebėdami pasaulio ritmą ir tarsi paslapčia jam nepriklausydami, kurie mintyse dirba gyvenimo pasakotojais ir, nepaisant visko, tiki nepaliaujama visa ko šviesa.

“When spring came, even the false spring, there were no problems except where to be happiest. The only thing that could spoil a day was people and if you could keep from making engagements, each day had no limits. People were always the limiters of happiness except for the very few that were as good as spring itself.”

Ernest_Hemingway_at_the_Finca_Vigia,_Cuba_1946

Ernes Hemingway


4. Johnny Cash. Cash

Turint omeny fantastiškus Casho dainų tekstus, turbūt reikėjo tikėtis, kad ir jo knygos bus tokios pat fantastiškos, bet ši autobiografija gerokai pralenkė lūkesčius. Pirmiausia tave nuneša jo jautrumas ir atvirumas, o pasakojimai tokie gyvi, kad, atrodo, visur buvai ir viską matei. Tiems, kurie netiki fasadais, net jei tie fasadai išties yra perregimi; tiems, kurie visada buvo ir bus kaubojai klajūnai, nesvarbu, kad po kojom ne pievos, o asfaltas, o po šikna ne balnas, o kontorinė kėdė; na, ir, be abejo, tiems, kurie myli Johnny Cashą.

“So I simply don’t buy the concept of „Generation X“ as the „lost generation.“ I see too many good kids out there, kids who are ready and willing to do the right thing, just as Jack was. Their distractions are greater, though. There’s no more simple life with simple choices for the young.


5. Ray Bradbury. Dandelion Wine (Pienių vynas) ir Farewell Summer (Sudie, vasara)

Viena kitos tęsinys, todėl leidžiu sau įdėti kartu. Laimė. Štai koks žodis šauna galvon, prisiminus šias knygas. Nežinau, koks dar autorius mokėjo šitaip rašyti apie paprastą laimę. Skaitai ir šilta. Tiems, kuriems vasara per trumpa, gyvenimas per trumpas, kuriems viskas per greitai ir saulėlydžiai per trumpi, kurie taip nori pamatyti, kaip teka saulė, bet pramiega, kurie vejasi gyvenimą net tada, kai jis niekur nebėga.

“If we listened to our intellect we’d never have a love affair. We’d never have a friendship. We’d never go in business because we’d be cynical: „It’s gonna go wrong.“ Or „She’s going to hurt me.“ Or,“I’ve had a couple of bad love affairs, so therefore . . .“ Well, that’s nonsense. You’re going to miss life. You’ve got to jump off the cliff all the time and build your wings on the way down.” 

“Learning to let go should be learned before learning to get. Life should be touched, not strangled. You’ve got to relax, let it happen at times, and at others move forward with it.” 


6.  F. Scott Fitzgerald. The Great Gatsby (Didysis Getsbis)

Taip taip, Gatsbio eroj, trečiam dešimtmety, slypi kažkas, į ką nori grįžti niekuomet ten nebuvęs. Džiazas, šampanas ir kiti geri dalykai… Kartu ir skausmas, ryškūs kontrastai ir visuomet per greitai lakstantys automobiliai. Tiems, kurie sau niekad taip ir neatleido, kurie žvelgia per petį, kurie bijo, kurie drebančiom rankom laiko viską, kas yra, ir ieško, kur padėti, ir tiems, kurie visada laiko rankose viltį, kurios net patys nesupranta, bet be jos, rodos, nieko nepažįsta, net savęs.

“He smiled understandingly-much more than understandingly. It was one of those rare smiles with a quality of eternal reassurance in it, that you may come across four or five times in life. It faced–or seemed to face–the whole eternal world for an instant, and then concentrated on you with an irresistible prejudice in your favor. It understood you just as far as you wanted to be understood, believed in you as you would like to believe in yourself, and assured you that it had precisely the impression of you that, at your best, you hoped to convey.”


7. Wallace Shawn. The Fever

Tiems, kurie nesupranta pasaulio, negali suvokti žmonių žiaurumo, nesupranta, kaip gali būti, kad viename pasaulyje telpa ir tie, kurie žudo, ir tie, kurie miršta. Tiems kurie nori būti už viską dėkingi, kuriems skauda, jei bent akimirką tokie nebūna, kuriems skauda pasaulis, skauda žmonės, skauda skaudėti. Monologas, kalbantis tūkstančiais balsų.

“. . . Yes, I’m an aesthete. I like beauty. Yes – poor countries are beautiful. Poor people are beautiful. It’s a wonderful feeling to have money in a country where most people are poor, to ride in a taxi through horrible slums. Yes – a beggar can be beautiful. A beggar can have beautiful lips, beautiful eyes. You’re far from home. To you, her simple shawl seems elegant, direct, the right way to dress. You see her approaching from a great distance. She’s old, thin, and yes, she looks sick, very sick, near death. But her face is beautiful – seductive, luminous. You like her – you’re drawn to her. Yes, you think – there’s money in your purse – you’ll give her some of it. And a voice says – Why not all of it? Why not give her all you have? Be careful, that’s a question that could poison your life. Your love of beauty could actually kill you. If you hear that question, it means you’re sick. You’re mentally sick. You’ve had a breakdown.”


8. Donaldas Kajokas. Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys

Šią knygą rekomendavo man, o dabar ją rekomenduoju pati. Įsiūlė ją dėl paprastos priežasties – dėl nuolatinių mano skundų, kad disonansas tarp mano vidinio pasaulio ir to, kuris aplink, yra tarsi nuolat gilėjanti bedugnė su apačioje tyvuliuojančiu lavos upeliuku, kuris, priešingai nei kiti upeliukai, niekam pėdų maloniai nepaglostys. Ežere pasakojamoje istorijoje puikiai dera komplikuoti ir skausmingi žmonių išgyvenimai ir magiški, bei neįtikėtini įvykiai, taip įsipinantys į kasdienybę, kad, rodos, knyga parašyta ne lietuvių autoriaus, o užkietėjusio Pietų Amerikos magiškojo realizmo kūrėjo. Joks žmogus neturi teisės tau nedviprasmiškai išrėkti, kas tikra, o kas ne. Jei bandys, drąsiai išjok ant savo vienaragio.

„ – … Kadaise ir mane kamavo klausimas – kas yra svarbiausia žmogaus gyvenimo motyvacija. Planai, troškimai, svajonės, strateginiai tikslai, siekiai?.. Vargu ar jie suteikia realų pagrindą. Paprastai tik nuvilia. Privalo būti dar kažkas, kas esminiu akcentu paverstų ne žinojimą, dėl ko gyveni, bet amžiną ir neatremiamą motyvą gyventi.
<…>
– Bet kuo čia dėta viltis? – švelniai mėgdžiodamas jos intonaciją paklausė Gabrielius.
– Viltis?.. O į ką daugiau kreiptis paskutinės pagalbos?
Ir moters klausime nuskambėjo lengva Gabrieliaus balso ironija.
Akimuoji ji atsisuko ir, žemgtelėjusi keletą žingsnių, sustojo tiesiai priešais Gabrielių.
– Valia gėrėtis, – tarė ryžtingai, – yra ta pati viltis. Tik išsiskleidusi, dirbanti savo darbą, ne lūkuriuojanti, bet gebanti. Ne besitikinti, bet tikinti, pati teikiant pagalbą.


9. Oscar Wilde. De Profundis (De Profundis: Kalėjimo išpažintis)

Be įprastos ironijos, kalbos nėrinių, be pompastikos, ši knyga – Oscaro Wilde‘o laiškas tam, dėl kurio jis atsidūrė tamsiausiame savo gyvenimo užkampyje. Ji skirta tiems, kurie viską atidavė ir liko tuščiomis, kurie daugiau darė prieš savo valią daugiau nei norėjo, kurie kovojo su skausmu tūkstančių tūkstančius kartų mokydamiesi atleisti vis iš naujo, kurie nors keletą akimirkų per gyvenimą pajunta: taip, išties atleidau.

„Balta duona – didelis gardumynas … Man ji iš tikrųjų tokia gardi, jog kiekvienąkart pavalgęs aš atsargiai surenku visus trupinėlius … Ir aš tai darau ne iš alkio – maisto man šiuo metu užtenka, o paprasčiausiai todėl, kad nieko neiššvaistyčiau iš to, kas man duodama. Taip turėtumėm elgtis ir su meile.


10. Richard Bach. The Bridge Across Forever (Tiltas per amžinybę)

Tiems, kurie neranda jokio balanso tarp noro bėgti ir noro sustoti, iškeliauti ir pasilikti, kurie vis dar laukia, kada jiems kažkas atneš gyvenimo instrukciją, nes visi kiti juk gavo, visi kiti juk žino – tik ne tu. Tiems, kurie didžiuojasi esantys paklydę, bet išties nenori tokiais būti, ir tiems, kurie, nepaisydami visų balsų, liepiančių sustoti, vis dar ieško, nepaliaujamai ieško.

„Mes esame tiltas per amžinybę, nusidriekiantis viršum jūros: patrakėliškai ieškantys malonumų, smagiai tyrinėjantys paslaptis, pasirenkantys nelaimes, triumfą, išmėginimus, neįtikėtinus sutapimus, vėl ir vėl iš naujo išbandantys save ir besimokantys mylėti, mylėti, mylėti…”

the-end

[i] Cha cha, pastaba! Ne, jei rimtai, tai norėjau tiesiog pasakyti, kad knygų citatas dedu ta kalba, kuria skaičiau knygą, nes kitaip būtų labai neautentiška. Išskyrus Bredberį, bet priežastys lai liks paslapty.