Eloïse Oddos: L'Oubli

Eloïse Oddos: L’Oubli

Puikiai pamenu savo pirmąją pažintį su Vakarų literatūros titano Marselio Prusto kūryba. Užbėgdama įvykiams už akių galiu pasakyti – tai anaiptol nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Kaip Šarliui Svanui reikėjo estetizuoti kurtizanę Odetę, taip ir man teko ilgokai jaukintis manieringą XIX a. pab. prancūzų kalbą, iš pirmo žvilgsnio banaloką meilės istoriją ir, rodos, niekad nesibaigsiančius „prustiškus“ sakinius.

Dar būdama paauglė, pirštu atsargiai vedžiodama turtingoje mamos bibliotekoje tvarkingai surikiuotų knygų nugarėles, nustebau perskaičiusi tuo metu keistai nuskambėjusį žodžių junginį „prarasto laiko beieškant“. Susimąsčiau. Kas tas „prarastas laikas“ ir kurių velnių ieškoti to, ko, regis, nebeįmanoma susigrąžinti?

Nors tas pirmasis susitikimas baigėsi čia pat, kur ir prasidėjo – smalsiai toliau vedžiojant pirštu dulkiną lentynos paviršių – „tas keistas autorius“ ir dar keistesnė jo knyga mane suintrigavo. Kas galėjo nuspėti, kad po beveik 15 metų ne tik su dideliu užsidegimu nersiu į Prusto romanų ciklą, bet ir tuo metu tik svajonėse regimame Paryžiuje kartu su aistringais rašytojo kūrybos tyrinėtojais bandysiu iššifruoti „Prusto kodą“?

Vienu fundamentaliausių savo epochos kūrinių pelnytai laikomo septynių romanų ciklo „Prarasto laiko beieškant“ literatūros mylėtojui pristatinėti neverta. Kiekvienam jį skaičiusiam vos išgirdus Prusto pavardę prieš akis iškyla kertinės kūrybos, laiko bei atminties sąvokos, kurių analizei skirta gausybė straipsnių, monografijų ir kelios dešimtys specializuotų Paryžiaus Ecole Normale Supérieure leidžiamų Prusto kūrybos žurnalų.

Besimokydama Vilniaus universitete puikiai pamenu vienos literatūros dėstytojos ištartus žodžius: „Jei neperskaitysite Prusto romano – suprasiu jus. Tai nėra lengva užduotis. Tačiau patikėkite: jei nepasiduosite, ši knyga pakeis jūsų gyvenimą.“ Prisipažinsiu, niekada nemėgau tokių skambių posakių. Nežinau, ar vedama tos ironijos, ar paprasto smalsumo užsibrėžiau tikslą: trūks plyš perskaityti knygą ir patikrinti, kuo ji tokia „stebuklinga“. Misiją sėkmingai įgyvendinau, tačiau net ir puikus egzamino vertinimas neįtikino manęs, kad supratau Prustą.

Jaučiausi tarsi išduota – paaukojusi visą savo laiką ir jėgas vienam autoriui, atidžiai sekusi jo pasakojamą istoriją ir staiga suvokusi, kad jis man atskleidė tik jos paviršių. Ne tik to vieno nelemto romano, bet visos Prusto kūrybos paslaptis liko kažkur anapus ir tai mane be galo erzino! Pamažu suvokiau, ką norėjo pasakyti mūsų dėstytoja – Prustas su savo skaitytojais žaidžia sumanų literatūrinį žaidimą: ilgomis frazėmis atbaido silpnavalius, banalia meilės istorija patenkina paviršutiniško skaitytojo geismus, o atidųjį įvilioja į savo kūrybos pasaulį ir panardina į amžinas prustiškosios esmės paieškas. Tikra filologinė kančia!

Eloïse Oddos: Le Rêve de Rosalie

Eloïse Oddos: Le Rêve de Rosalie

Kurį laiką romanas buvo nukištas į mamos bibliotekos glūdumas, o pati buvau tvirtai įsitikinusi, kad laiko, ,,prarasto“ skaitant Prustą, tikrai nenorėsiu susigrąžinti. „Ne mano skonio“, – tikinau save, – „štai būtų kaip koks Camus (jo skvarbus žvilgsnis ir subtiliai ironiškas stilius kaip reikiant kurstė mano paaugliškas fantazijas) – tikrai „išsilydyčiau“, o čia – praėjusio amžiaus dendis, sapaliojantis apie šventąja virtusią kurtizanę ir jai iš paskos lakstantį turtuolį. Banalu.“ Tačiau, nepaisydama savo užsispyrimo, net pati to nežinodama, buvau įtraukta į užburtą Prusto kūrybos ratą, o mano pasąmonė jau keliavo iš vieno meilės rašytojui kristalizacijos etapo į kitą.

Pati nesuvokdama, kodėl, pradėjau ilgėtis Prusto, jo įmantrių frazių, elegantiško sąmojo… Bibliotekos glūdumose „prarastas“ autorius, kaip ir jo aprašytas laikas, tiesiog prašyte prašėsi atrandamas iš naujo, užverstas knygomis ir žurnalais jis tarytum užkeikimą šnabždėjo: „Pažvelk į mano kūrinį kitokiu, gilesniu, kritiškesniu žvilgsniu, tokiu, kokiu matai mane.“ Čia visažinis Rašytojas nesuklydo – išties kiek kritiškai žvelgiau į visų taip išliaupsintą prancūzą ir jo „gyvenimą keičiantį romaną“.

Nuo paauglystės priešiškai reaguoju į visokius –iausius: jie man visada atrodydavo tokie nenatūralūs, netikri, tarsi suklastoti. Vis pyktelėdavau, kai kuri nors draugė, prie širdies glausdama naujo dievuko nuotrauką, alpėdavo – „Įsimylėjau!“ Mano kritiška dvasia niršdavo: „Kokia dar meilė, juk tai gryna iliuzija, pramanas!“ Jei tik būčiau žinojusi, kad keliais amžiais nuo manęs nutolęs Prustas ir pats taip galvojo… Galbūt tai būtų buvusi tikra meilė iš pirmo žvilgsnio? Kita vertus, tai nebūtų mudviejų autentiška istorija.

Klausiau savęs, kodėl rašytojas neduoda man ramybės? Juk aiškiai sau pasakiau – „ne mano skonio“, „ne man“, „nepatinka“, tad ko dabar gręžiojuosi atgal? Nenumaldomai artėjant kritinei bakalaurinio darbo temos pasirinkimo akimirkai, regis, nė nedvejojau: tiesiu taikymu drožiu prie knygų lentynos, išsitraukiu nuo trylikos metų adoruotą Camus ir … lieku visiškai abejinga! Tarsi kitomis akimis po daugelio metų žvelgčiau į buvusį mylimąjį: ir stilius „nebekabina“, ir, regis, tos pačios mintys vis kartojasi… O juk prieš gerus kelis metus prisiekinėjom vienas kitam (na, gerai, aš jam) amžiną literatūrinę meilę!

Kas pasikeitė per tuos metus – aš pati ar mano požiūris į mylimą rašytoją? O gal dėl visko kaltas Prusto apdainuotas laikas, padedantis iš visai kitokios perspektyvos pažvelgti į kitą, o svarbiausia – į save patį, savo buvusius ar esamus lūkesčius? Lyg tyčia straipsnių gausybėje „medžiojant“ įkvėpimą akis užkliuvo už antraštės „Prusto meilės koncepcija“. Nujausdama gresiant rimtą santykių su Camus dramą pamaniau, kad blogiau jau nebus, juk bet kokiu atveju  jis – Prustas – man net nepatinka! Dėl viso pikto nusuku nuo knygos viršelio mano impulsyvų elgesį kritiškai analizuojantį Camus žvilgsnį į sieną.

Spusteliu ant nuorodos. Tarsi norėdama pabrėžti ironišką antrojo mudviejų su Prustu susitikimo toną užsileidžiu rašytojo taip dievinto Vagnerio preliudą (juk kaip savo romano dedikacijoje Jacques de Lacretelle minėjo pats autorius, būtent šio kompozitoriaus kūryba įkvėpė žymųjį Ventejo sonatos motyvą). Nagi, Rašytojau, romantiškas fonas jau nustatytas, bring it on!

Rodos, net nebandau koncentruoti dėmesio, tačiau iš pradžių tekstą tik vangiai „skanuojanti“ akis staiga sustojo ties fraze „estetinis meilės objekto suvokimas“. Prustai, čia tu? Iš kur staiga banalioje meilės plynėje toks filosofinis gilumas? Skaitau toliau: aha, rodos, prieš pagaląsdamas plunksną rašytojas studijavo ne tik literatūrą, bet ir filosofiją. Tai iš dalies paaiškina staigų estetikos sąvokos įsibrovimą į romaną, tačiau… kodėl? Ką tuo nori man pasakyti, Rašytojau? Kuo tavo Odetės ir Svano aprašyta meilės iliuzija panaši į šią skausmingą dramą, kurią išgyvenu su Camus ar išgyvenau su buvusiomis tikromis ir išgalvotomis meilėmis? Nujaučiu, kad greičiausiai rašytojas su manimi tik žaidžia savo literatūrinį žaidimą. O gal čia kalta išties stebuklinga Vagnerio muzika?

Nors straipsnis išsamus, suprantu, kad perskaičiusi jį vėl būsiu pažinusi tik temos paviršių. Atsakymą man galėjo pasufleruoti tik tai, kas ir užminė šią mįslę – Prusto romanas ir jo kvietimas kitaip pažvelgti į kūrinį, perleisti jį per savo patirtį. Nepaisydama atkalbinėjimų tvirtai nusprendžiau – tebūnie, leisiuosi suviliojama Prusto, tebūna tai įdomus psichologinis-literatūrinis testas.

Eloïse Oddos: Corde Sensible

Eloïse Oddos: Corde Sensible

Nesiveldama į nesibaigiančias diskusijas kūrybos, atminties ar laiko klausimais, tiesiu taikymu neriu prie tos banalios meilės istorijos ir… mano nuostabai, iš pirmo žvilgsnio nuobodi, XIX a. romantinių klišių perpildyta meilė man pamažu atsiskleidžia daug platesne prasme nei vyro ir moters santykis. Ji – konkrečias taisykles turintis estetinis vaizduotės žaidimas, kurį, nepaisant epochų kaitos, pasiklydę idealizacijos labirintuose ir nė kiek nesusimąstydami dažnai žaidžiame ir mes.

Biblijoje teigiama, jog visa prasidėjo nuo žodžio. Prusto romano atveju viskas prasideda nuo muzikos, o tiksliau – Ventejo sonatos, kurios įdėmiai klausosi pagrindiniai pirmosios ciklo dalies „Svano pusėje“ herojai Svanas ir Odetė. Tiesa, atidžiai klausosi greičiausiai tik Svanas, mat žavioji kurtizanė tuo metu mieliau dairosi į potencialius gerbėjus.

Negali ant jos pykti – vakaras kiek snobiškas ir nuobodus. Be to, kaip šiai neišsilavinusiai būtybei suprasti ir mokėti tinkamai įvertinti tokį šedevrą? O štai Svanas išgyvena tikrą estetinę palaimą net pats nenujausdamas, kad tuoj jo žvilgsnis užklius už madingoje daugiasluoksnėje suknelėje skęstančios Odetės ir kažkur tarp tų vulgarumo sluoksnių jis atras tobulą moterį, kurią tiesiog liguistai pamils. Atrodo, viskas taip saldu, banalu ir aišku. Stop! Štai čia ir prasideda visa prustiškos meilės koncepcijos magija ir… painiava.

Prustas – ne tik genialus romanų rašytojas, bet ir kritišku žvilgsniu savo epochą analizavęs filosofas – šiame momente užfiksuoja vieną didžiausių savo literatūrinių ambicijų: pateikti skaitytojui populiariu meilės romano žanru užmaskuotą įtakingų filosofinių ir estetinių teorijų žinyną. Daugiasluoksnio it kurtizanės suknelė romano intriga koncentruojasi anaiptol ne aplink iš meilės leipstančius jaunuolius, o aplink kūrybinio akto nuskaidrinimą per gyvenimišką meilės patirtį. Juk ne kartą teko girdėti seną tiesą – niekas labiau neįkvepia kurti negu nelaiminga meilė.

Maištininkas Prustas apverčia šį modelį aukštyn kojomis ir aprašo meilę kaip negebėjimo kurti pasekmę. Svanas „įsimyli“ Odetę, nes nesugeba realizuoti savo kūrybinių ambicijų – kelis kartus nesėkmingai pradeda ir vis apleidžia savo studiją apie tapytoją Vermeerį iš Delfo. Kūrybinę negalią herojus bando slopinti vaizduotėje kurdamas tobulesnės, jam estetiškai priimtinesnės mylimosios iliuziją. Sakoma, kad naktį visos katės juodos. Remiantis šia logika, Svanui, besiklausančiam Ventejo sonatos, visos moterys (net ir kurtizanės) tampa tauresnės ir malonesnės akiai (ir estetiniam skoniui). Kodėl, Rašytojau? Kaip muzika, o vėliau ir tapyba tikro džentelmeno sąmonėje sužadina keistą ir net  liguistą potraukį ydingai Odetės realybei?

Nuostabaus grožio ir pikantiško sąmojo kupinose rašytojo korespondencijose ne kartą pakartojamas teiginys, jog ne tik romano „Svano pusėje“, bet ir viso „Prarasto laiko“ciklo genialumas slypi būtent dviejuose muzikiniuose momentuose: Ventejo sonatai skambant Verdurenų salone, o vėliau ir pas Saint Euvert‘us. Kurdamas šiuos momentus Prustas meistriškai pritaikė jį taip žavėjusių vokiečių estetikos filosofų mintis bei meno fenomenologijos idėjas. Ypač dėmesį patraukia išties įdomi dviejų kertinių šios teorijos sąvokų – perceptyvios ir įsivaizduojančios sąmonės – interpretacija.

Vokiečių filosofai (Emmanuelis Kantas, Friedrichas Hegelis, Arthuras Schopenhaueris, Friedrichas Nietzche) šiais dviem sąmonės tipais rėmėsi analizuodami meno kūrinio kontempliacijos procesą. Pasak jų, pirma kūrinį „nuskanuoja“ perceptyvioji mūsų sąmonė, kuri regi daiktus tokius, kokie jie yra. Galima čia ir sustoti: įvertinti, pavyzdžiui, paveikslo dydį, patyrinėti jame vaizduojamą temą, objektus ar žmones, spalvas, formas ir nusisukus nueiti. Tačiau galime „įjungti“ savo įsivaizduojančią sąmonę ir pabandyti tą patį kūrinį pamatyti tokį, koks jis galėtų būti.

Kitaip tariant, pasitelkę vaizduotę galime transformuoti materialią realybę į menamą. Jei tikėsime šiuos sąmonės fenomenus tyrinėjusiais vokiečiais, tokiu būdu stebimo objekto statusas apibrėžiamas remiantis laisvu stebėtojo pasirinkimu („jungti“ vieną ar abu sąmonės tipus), o pastarąjį veikia formuojantis estetinės patirties principas – savotiškas realybės filtras, padedantis prasiskverbti pro objekto paviršių ir priartėti prie jo esmės.

Svano atveju Odetė, kaip galimas meilės objektas, „nuskanuojama“ du kartus: pirmą kartą – atskirta nuo estetinio fono (muzikos ir tapybos), o antrąjį – herojų susitikimui sutampant su estetine patirtimi (muzikos vakaru). Pirmu atveju moterį įvertina perceptyvioji sąmonė, kuri ją mato tokią, kokia ji ir yra, – vulgari, neišsilavinusi, anaiptol ne Svano skonio. Muzikinio vakaro metu įsižiebia žalia šviesa įsivaizduojančiai sąmonei, kuri taip įsismarkauja, kad galiausiai matome kurtizanę herojaus vaizduotėje sutapatintą su šventąja Zefora! Tad kas, po galais, nutinka tą vakarą?

Eloïse Oddos: Le Rêve d'Ambroisine

Eloïse Oddos: Le Rêve d’Ambroisine

Ar pamenate filosofinę Platono ir Aristotelio diskusiją apie meno svarbą? Platono teigimu, menas yra pavojingas, nes apgauna mūsų sąmonę bandydamas reduokuoti aukščiausią idėją į žemišką (todėl netobulą) vaizdinį. Savo ruožtu Aristotelis atkirto, kad menas anaiptol nebando nieko redukuoti ar klastoti, netgi atvirkščiai,– suteikia mums galimybę pamatyti objektus tokius, kokie jie galėtų būti. Kitaip tariant, menai padeda mums susikurti kitokią, tobulesnę realybę, per estetinę patirtį jie kviečia mus įsijungti į kūrybinį procesą. Tačiau atsargiai – omenyje turima tos „kitos realybės“ išraiška meniniu pavidalu (paveikslu, daina, poema ar kt.), o ne abstraktus blaškymasis fantazijų pasaulyje.

Klausydamasis mėgiamos sonatos, Svanas atsiduoda estetinei patirčiai, tačiau nesugeba iki galo iššifruoti tikrosios muzikos siunčiamos „aristoteliškos“ žinutės – kvietimo sugrįžti prie kūrybos ir tokiu būdu įprasminti savo būtį. Maža to, herojus sonatos sužadintą nostalgiją interpretuoja ne kaip kūrybos, o kaip meilės ilgesį. Ir štai visai (ne)tyčia greta sėdi nuo jo akių nenuleidžianti Odetė… Įsižiebia nedidelė kibirkštis, tačiau priešaky – ilgas estetizacijos procesas: juk reikia kažkaip tą palengva krypuojantį orinį pyragaitį transformuoti į menininko ambicijų turinčio herojaus svajonių mūzą! Nekantrauju – kaip išsisuksi, Rašytojau?

Gerai, kad Prustas ne toks, kaip aš, ir nepasižymėjo keista alergija visokiems –iausiems. Užteko tik užmesti akį į tikru bestseleriu tapusią Stendhalio studiją „Apie meilę“ ir atidžiau panagrinėti joje plačiai aprašytą stebuklingą kristalizacijos procesą.

Turbūt ne vienam vaikystėje teko eksperimentuoti virtuvėje bandant užsiauginti druskos kristalų. Tuomet nė į galvą nebūtų šovę palyginti šio natūralaus cheminio proceso su… meilės gimimu. Stendhalis ne kartą lankėsi Zalzburgo druskų kasyklose ir su didžiausia nuostaba stebėjo, kaip gamta ir laikas pajėgia niekuo neypatingą medžio šakelę padabinti nuostabaus grožio druskos kristalais. Vieną dieną rašytojui kilo revoliucinė idėja – juk ir mes „kristalizuojame“ savo mylimuosius, kurie dažnai kaip tos šakelės – niekuo neypatingi. Ne gamta, o mūsų fantazija mylimojo aplinkoje karštligiškai ieško bent menkiausio privalumo, o tada su užsidegimu vieną po kito lipdo tuos privalumus, kol šakelės nebelieka, o prieš akis spindi MYLIMASIS. Toks nepakartojamas, nuostabus, visoks –iausias.

Tiesa, rašytojas nebuvo koks naivuolis ir puikiai suvokė, kad tuo kristalizacijos procesas nesibaigia. Stendhalis išskyrė net septynis etapus, iš kurių svarbiausi du paskutiniai: abejonės gimimas ir antroji kristalizacija. Pasak autoriaus, kai imame abejoti mylimuoju (o tai anksčiau ar vėliau visgi nutinka), visi mūsų kruopščiai lipdyti kristalai pradingsta ir prieš akis pamatome tikrąjį jo veidą. Būtent tada suvokiame, ar tai buvo tikras jausmas, ar lengvabūdiškas vaizduotės žaidimas. Jei po šio etapo įsitikiname, kad tikrai mylime, seka antroji kristalizacija – tikrosios meilės formavimasis, tik jau remiantis ne išgalvotais, o tikrais ir mums priimtinais meilės objekto bruožais.

Prustas galėjo mikliai pasinaudoti šia vertinga Stendhalio įžvalga, tik viena bėda – vargu, ar Odetės aplinkoje Svanas būtų radęs bent mažiausią privalumą, kurio dėka kurtizanė būtų tapusi nors kiek estetiškai priimtinesnė ir tauresnė. Ir tada rašytojui topteli: jei jau meilės objektas – Odetė – nėra savaime pakankamas kristalizacijos „varikliui“ užvesti, reikia ieškoti tarpininko. O čia dar po ranka pasipainiojo genialus Shopenhauerio straipsnis apie muzikinės struktūros principą… Bingo! Odetė patraukia Svano dėmesį ne todėl, kad yra kažkuo ypatinga, o todėl, kad sėdi greta skambant mėgiamiausiai herojaus sonatai, taigi ji tampa sonatos (ir su ja susijusios estetinės patirties) dalimi! O jei jau esi estetinės patirties dalis, tai lyg ir nebegali būti neestetiškas, tiesa?

Eloïse Oddos: La voie du sentiment

Eloïse Oddos: La voie du sentiment

 „Uf“, – apsiautęs savo romano intrigą muzikiniu rėmu (herojų meilė prasideda ir baigiasi skambant sonatai) lengviau atsipūtė rašytojas. Tačiau neilgam. Kad ir koks snobas būtų Svanas, juk nesitampys į visus pasimatymus pianisto, kad be paliovos skambintų tą pačią sonatos frazę ir taip paverstų mylimąją bent jau pakenčiama.

Čia į pagalbą Prustui atėjo pati Odetė: „Ką manai, Rašytojau, o jei aš vieną vakarą pradingčiau? Juk vyrams patinka nepasiekiamos moterys, tiesa?“ Sakysite, kvailystė? Pamėginkite pagyventi užsikalę kambario sienas kamštmedžiu, dar ne tokių stebuklų prisisapnuoti gali! Kad ir kaip ten būtų, romane Odetė išties dingsta ir – o stebukle! – Svanas tiesiog pasiunta. Šis psichologinis žaidimas pateisina visas Odetės viltis, mat beatodairiškas Svano „it ligonio“ blaškymasis po naktinį Paryžių kritikų laikomas vienu stipriausių romano epizodų. Sutapatinęs mylimosios dingimą ir nepasiekiamumą su tolimo kūrybinio idealo idėja, herojus išgyvena tikrą pavydo, baimės ir kančios uraganą! Būtent ši stiprių emocijų perkrova ir pažadina herojaus vaizduotę kristalizacijai.

Kitą rytą Svanas drožia pas žaviąją kurtizanę, tikėdamasis užtikti ją su meilužiu (tokiu atveju bent galėtų lengviau atsipūsti ir užbaigti šią beprotystę), tačiau vos įžengęs pro duris tarsi sustingsta. Iš nuovargio papilkėjusiu veidu, netvarkingai išsidraikiusiais plaukais, be jėgų krėsle susmukusi Odetė visai nepanaši į begėdę koketę, veikiau į kenčiančią šventąją! „Zefora, Zefora!“, – šaukia Svano vaizduotė prieš nosį modama Botičelio paveikslo* fragmentu.

Gudruolis rašytojas puikiai suvokė, kad tik perkelta į estetinės refleksijos plotmę Svano meilė taps įmanoma, o „kurdamas“ naują Odetės „versiją“ jis pats priartės prie jam nepasiekiamo menininko statuso. Estetizuota Odetė tarsi išlaisvinama iš amžinos „žmogus vs meno kūrinys“ priešpriešos ir savo medžiagiškumo. Tokiu būdu stebėtojo Svano sąmonėje ji tampa nebe moterimi, o abstrakčiu meno simboliu, meninės vizijos dalimi. Pradingsta ydos, vulgarumas, socialinis statusas – Odetė tarsi „iškerpama“ iš savo realybės ir Svano vaizduotėje poetizuojama kaip tobulybės įsikūnijimas.

Na, gerai, Rašytojau, tačiau dabar pasakysiu tai, ką sakydavau ir savo „dievukų“ nuotraukas apsikabinusioms draugėms: „Juk tai tik ILIUZIJA!“ Prustas tik šypso į dailiai suraitytą dendžio ūsą: „O kas tau sakė, kad tai jau romano pabaiga? Skaityk toliau…“

Ilgai atomazgos laukti nereikėjo (vos apie šimtą puslapių, bet kaip Prustui  – atleistina). Antrasis muzikos vakaras. Po ilgų meilės peripetijų, nusivylimų ir abejonių herojai vis dar kartu, tad galime spėti, kad esame kažkur ties Stendhalio aprašyta antrąja kristalizacija. Jau laukiu akimirkos, kai, nuskambėjus paskutiniam sonatos akordui, Svanas dramatiškai puls ant kelių prieš Odetę ir tars jai: „Būk mano!“ Tiesa, jei taip būtų nutikę, nebūtų nei mano meilės Prustui, nei šio straipsnio.

Didelei mano nuostabai, Svanas po ilgų ir nostalgiškų gyvenimo apmąstymų nusprendžia… pamiršti Odetę. Pasiduodu, Rašytojau, tavęs nenuspėsi! Prustas ne tik aklai nekopijavo Stendhalio idėjų, bet ir sugalvojo jo kristalizacijai priešnuodį – dekristalizaciją, kurią apibūdino kaip ilgą ir skausmingą mylimojo/-osios užmiršimo mechanizmą, kurį pažadina ta pati estetinė patirtis: muzika. Tik šį kartą jos siunčiamą žinutę herojus interpretuoja tinkamai. Deja, laikas jau prarastas, tad Svanui nebelieka nieko kito, kaip tik toliau mylėti savo vaizduotėje tobula tapusią Odetę, o savo (ne)laimingos meilės istorija pasidalinti su romano pasakotoju. Pastarasis savo kailiu patirs, ką reiškia mylėti nepasiekiamą moterį (Albertiną), bet, galiausiai, sugebės transformuoti savo kančią į kūrinį – knygą – ir taip atrasti „prarastą laiką“.

Užverčiu knygą. Net nepajutau, kur dingo romanui paskirtos valandos, dienos, savaitės, tačiau viduje tiek klausimų, kad, regis, sprogsiu. Tik Prustas vis šypsosi ir, panašu, nieko man neatskleis, nebent vėl kur nukišiu knygą ir lauksiu, kol pats mane pasišauks. Čia man topteli: ar tik jis pats nepasinaudojo sumania Odetės taktika – pradingti – ir taip savo neprieinamumu prisivilioti skaitytoją? Ar ir aš skaitydama patyriau visus kristalizacijos etapus? Juk išgyvenau ir buvimo kartu teikiamą malonumą ir užgimstančios meilės viltį ir abejones.

Ar tai reiškia, kad myliu Prustą? Kad prisijaukinau jo romaną ir dabar kartu vakarais klausysimės Vagnerio muzikos irį kursime naujus netikėtų romano siužetų vingius? Ir kas gi dabar nutiks su Camus? Vis dar nedrįstu atversti jo knygos viršelio: baisu ir pagalvoti, ką ironiškasis mano paauglystės „dievukas“ mano apie tokius svaičiojimus…

Manau, atsakymą pasufleruoti gali tai, kas ir uždavė šią mįslę… Ne, ne Prusto romanas, o tiesiog gilesnis ir kritiškesnis žvilgsnis į save. Prustas neišmokė manęs, kaip mylėti ar kaip nemylėti. Rašytojui esu dėkinga už supratimą, kaip save suprasti, kaip atidžiau „įsiskaityti“ į vidinius savo sąmonės klodus ir taip nepasiklysti estetiniuose vaizduotės žaidimuose.

Bent jau kol iš naujo nesuskamba Vagnerio sonata…

Eloïse Oddos: La voie de la vie

Eloïse Oddos: La voie de la vie

 

* Kalbama apie Sandro Botticelli 1481–1482 m. nutapytos Siksto koplyčios freskos motyvo Mozės jaunystė (La jeunesse de Moïse) detalę Jetro dukros (Le filles de Jéthro), vaizduojančią Mozės žmoną Zeforą.