Erdvės, kuriose gyvename

 

Erdvės, kuriose gyvename, kuriame, svajojame. Erdvės, kurias apsibrėžiame ir kurias siekiame peržengti. Erdvės, kurios turi savo ritmą, savo laiką, spalvas ir istorijas. Naujausia DOXOS redaktorių tema – apie erdves ir erdvėse. Siūlome atverti duris į tris kambarius, kurie – ką tik nudažytomis sienomis ir iššluotais kampais – laukia pokalbių, tekstų ir susitikimų.

Pirmasis kambarys skirtas miestui – jo architektūriniam, sociologiniam ir psichologiniam peizažui. Čia klausiame apie tai, kokia vizija slypi už kiekvieno projekto, kaip laikas keičia miesto pastatus ir rajonus, galiausiai, kokio miesto norėtume ir kaip tokį sukurti.

Antrasis kambarys skirtas kuriančiomis ir kuriamoms erdvėms. Čia peizažas kinta greičiau nei pirmajame kambaryje, mat jį transformuoja meninė veikla, spontaniškai vienam tikslui susiburiančios bendruomenės ir savo tapatybę per įsigyvenimą erdvėje apibrėžiantys žmonės.

Trečiasis kambarys – erdviausias, o jame girdėti įvairiausiomis kalbomis aidinti poezija ir proza. Bus sakančių, kad trečiojo kambario apskritai nėra, tačiau įvairių kraštų rašytojai, kurie migruoja eilėmis ir kūnais po visą pasaulį, neleidžia pamiršti, kad erdvė yra ne tik fizinis, bet ir kultūrinis, šiuo atveju, kalbinis, reiškinys. Iš šio kambario įmanoma pasiekti vietas, kurios atrodo tolimos, neatrastos, nepažintos, neįsivaizduojamos.

DOXA kviečia iš naujo įsikurti pažįstamose ir išmokti gyventi naujose erdvėse!

Geldelė nelaimingam socialiniam kūneliui

Politologė Ekaterina Schulmann dalijasi mintimis apie už legendinio Sovietų Sąjungos bendruomeniškumo slypėjusią gudrią politiką, kuri ardė bet kokius socialinius ryšius, bei apie komunalinio buto virtuvės ir „laukinių 90-ųjų“ bendrumus.

Ateities infrastruktūros

Lietuvoje turime išplėtoti naują konceptualų aparatą ir vaizdinę kalbą, leidžiančią aprašyti į ateitį nukreiptą infrastruktūros veiklą. Tai sunki, bet būtina užduotis, kurios keletą galimų aspektų šioje esė ir aptarsiu.

Buvusios redaktorių temos

Ateities žmogus

„Atsidūręs planetoje, jis pagarbiai pasveikino žibintininką:
– Laba diena. Kodėl tu dabar užgesinai tą gatvės žibintą?
– Taip nustatyta, – atsakė žibintininkas. – Labas rytas.
– Kas nustatyta?
– Užgesinti gatvės žibintą. Labas vakaras.
<…>
– Mano darbas – tiesiog baisus. Kadaise jis buvo dar nieko. Rytą užgesindavau ir vakare uždegdavau. Likusią dienos dalį galėdavau ilsėtis, o likusią nakties dalį – miegoti…
– O paskui nuostatai pasikeitė?
– Nuostatai nepasikeitė, – atsakė žibintininkas. – Čia ir yra visa velniava! Planeta ėmė suktis kas metai vis greičiau, o nuostatai nepasikeitė!
– Na ir?.. – tarė mažasis princas.
– Na ir dabar, kai ji apsisuka vieną kartą per minutę, man nėra nė sekundės poilsio. Uždegu ir užgesinu kartą per minutę!“ (Antoine de Saint-Exupéry „Mažasis princas“)

 

Kai pasaulis taip greitai keičiasi, kai sunkiai randame minutę tiesiog mąstyti ar ilsėtis, savaime kyla klausimas – o kas toliau? Skaityti „Iliustruotą mokslą“ kartais egzotiškiau negu Heinleino ar Asimovo mokslinę fantastiką. Jau įmanoma beveik be pašalinio poveikio priauginti visą koją, į akį įdėti keturmatę erdvę rodantį lęšį, o kur dar „Google“ išmanieji akiniai ar įdagai į CNS, spartinantys smegenų veiklą ir darantys žmogų protingesnį… Rodos, terminatoriai greit bus tarp mūsų. Tai skatina klausti: o kas toliau? Kur riba, skirianti žmogų nuo nebe-žmogaus? Ar ji išvis egzistuoja? Ką ateities žmogus žinos, kaip dauginsis, galų gale, ką jis valgys? Kaip pasikeis mūsų pasaulio supratimas prasidėjus kosmoso erai? Kaip atrodys pramonė ir darbo rinka tobulėjant dirbtiniam intelektui? Kokios šalys išsiverš į priekį ir kas bus svarbiausi elementai, nulemsiantys, kas progresuos, o kas liks užnugaryje?

Mūsų temos tikslas – prakalbinti tuos, kurie tyliai darbuojasi laboratorijose ir bibliotekose, apžvelgti Lietuvos ir užsienio mokslininkų veiklą, supažindinti skaitytojus su mokslininkų ambicijomis, tyrimais, užmojais, svajonėmis. Tikimės skaitytojus pakviesti drąsiai kurti ateities vizijas, įsivaizduoti teigiamus ir neigiamus, įkvepiančius ir bauginančius, realius ir visai fantastiškus ateities scenarijus. Galiausiai bandysime užklausti patį moksliškumą ir įvardyti jo santykį su kitomis žinojimo formomis. Žinojimas – jėga, bet ateitis priklauso ją įsivaizduojančiajam, argi ne? Diskutuokime, konstruokime, įsivaizduokime!

Ar jau išaušo dirbtinio intelekto era?

Praėjusį antradienį pasaulis stebėjo penktąją kovą tarp „Google DeepMind“ kompiuterio ir Go žaidimo čempiono Lee Sedolo. Kompiuteris laimėjo rezultatu 4:1. Apie tai, ką ši dvikova reiškia technologijų ir žmogaus raidai, DOXA klausia filosofo Jono Dagio, Cambridge Coding Academy įkūrėjo Andriaus Aučino ir IT analitiko Igno Namajūno.

Posthumanistinė būklė

Posthumanistinėje būklėje kvestionuojama pati perskyra tarp žmogiškosios ir nežmogiškosios plotmių: antropocentrizmas keičiamas biocentrizmu, kitaip tariant, siekiama apsvarstyti pačią gyvybę, kuri nebūtinai yra tik žmogiška.

Pokalbio menas mokykloje, arba kaip mažos grupės keičia sistemą

Aurimas Ražanauskas: Mes nekeičiame visos sistemos, tik mokyklos lygmeniu ištraukiame po vieną atstovaujantįjį ir sukuriame šiek tiek kitokią mikrosistemą – tinklą. Anksčiau pasitaikydavo, kad iš mokymų grįžusi vieną mokytoja paskęsta sistemoje, sakydama „aš viena negaliu“. Tačiau kai jau penki žmonės ką nors daro, į juos iškart žiūrima rimčiau.

Niekas nenorėjo gimti

Mėgstame apie žmogų galvoti kaip apie racionalumo viršūnę, kai išties dažnai nesugebame atlikti net būtinų racionalių sprendimų ar empatijos reikalaujančių veiksmų. Nėra pagrindo galvoti, kad mūsų vaikai bus kitokie.

Sonata Jarmalaitė: Lietuva labai daug davė epigenetikai

Lietuva labai daug davė epigenetikai. DNR metiltransferazių veikimo principus ištyrė ir išaiškino profesoriaus S. Klimašausko grupė. Profesorius Klimašauskas podoktorantūros studijas atliko pas serą R. J. Robertsą, Nobelio premijos laureatą. Nobelio paskaitoje seras Robertsas daug kartų minėjo DNR metiltransferazes, su kuriomis jo laboratorijoje dirbo S. Klimašauskas. Profesorius A. Petronis Kanadoje tiria psichikos ligų epigenetiką. O ryškiausia naujos kartos žvaigždė – Skirmantas Kriaučionis. Jis pirmasis publikavo straipsnį apie naujo tipo epigenetines modifikacijas. Šiuo metu jis dirba Oksforde. Kaip matote, žvaigždžių turime daug. Profesorius Petronis netgi sako, kad Lietuva – epigenetikos žemė.

Apie mano Mamą ir daktarą Kevorkianą

Kai pirmą kartą rašiau apie mano mamos mirtį, dvilypius jausmus apipyliau pasididžiavimu dėl jos sprendimo. Išsivaduoti iš neužtikrintumo – ilgas procesas, bet diena iš dienos artėju link to. Mama paskutinėmis savaitėmis prasitarė, kad bijo būti užmiršta, tačiau jos atminimas gyvas iki kaulų čiulpų – ir mano, ir tėvo, brolio, artimų jos draugų.

Jūs esate kirmgraužoje

Žmonės ima pastebėti milžiniškus objektus, kurie, regis, įsikūrę daug aukštesnėse dimensijose nei mūsiškė. Tokius objektus kaip klimatas ar biosfera. Toks matymo būdas vadinamas ekologiniu sąmoningumu. Tai toli gražu nėra patogu. Į žmogų orientuotas pasaulis draskomas iš vidaus. Mes pradedame suvokti, kad esame milžiniškų objektų viduje.

Menas ir galia

„Kiekvienas yra menininkas, bet tik menininkai tai žino“, – skelbia užrašas ant Šiuolaikinio meno centro sienos. Jei žinojimas yra galia, ar menas taip pat yra galia?

Idėja „menas menui“ buvo užvaldžiusi daugelį XX a. pirmosios pusės menininkų, tačiau šiandien daugybė socialiai ir politiškai angažuotų kūrėjų kvestionuoja šią formulę, klausdami: Ar menas yra savipakankamas? Kur ieškoti meno vertinimo kriterijų? Koks meno ir tikrovės santykis? Ar menas yra galia veikti ir keisti? O gal įvairios meno formos tėra dar viena galios pa(si)rodymo terpė?

Meninė kūryba tarpsta tikrovėje, neįsivaizduojamoje be konfliktiškų socialinių santykių, prieštaringų politinių reiškinių ir sudėtingų ekonominių procesų. Tad keliame klausimą: kiek esama ir kiek turėtų būti meno politikoje ir politikos mene? Ezopo kalbą įvaldę lietuvių rašytojai, Abramović performansai, prie Raudonosios aikštės grindinio kiaušus prisikalęs rusų menininkas – kiek toli galima eiti?

Kita vertus, prasminga svarstyti, kokios esama politikos menuose. Meno galerijoje pakabintas paveikslas kainuoja brangiau nei visas vidutinio žmogaus vidutinis gyvenimas – kodėl? Ką reiškia, kai valstybė renkasi, kurį meną remti, o kurio ne? Koks ekspertų vaidmuo priimant šiuos sprendimus? Kas yra meno kritika šiandien ir ar įmanomas parazitavimas meno sąskaita? O gal pats menas yra savotiška socialinio parazitavimo forma?

Klausimų, regis, daugiau nei atsakymų. Tačiau galbūt viskas yra kur kas paprasčiau, gal visi šie klausimai yra niekiniai, o tikrasis menas veržiasi iš sąmonės gelmės – iš ten, kur glūdi tamsi, nepažini, neįvardijama galia. Galbūt menas vienintelis pajėgus atverti akis, parodyti tikrovę ir jos trūkius? Galbūt reikia užmigti, tam, kad pabustum?

Menas kaip galia ar Menas prieš galią? O gal…?

 

Kritika mirė, tegyvuoja kritika

Apie kokią kritiką valdančiosios galios atžvilgiu galime kalbėti, jei tam, kad galėtų kurti ir palaikyti tapatybę, kritikuojančiajam būtinas palaikymas iš tos pačios valdančiosios galios? Tokiu atveju kyla grėsmė, jog teatro pasirodymai bus suvokti (tik) kaip pramoga, kuri pasibaigia vos uždarius salės duris.

Kitoniškas menas: kaip kuriami įtinklinti daiktai?

Konceptualus pokalbis su tarpdisciplininius ir medijų menus plėtojančiais Gediminu ir Nomeda Urbonais, kurio metu siekta išsiaiškinti, kas šiems kūrėjams yra šiuolaikinis menas ir menas apskritai, kaip jie įsivaizduoja kuriančiojo ir suvokiančiojo santykį, galiausiai – kaip suvokia kultūrą šiandieniniame medijų persmelktame pasaulyje.

Minties šturmas ad hoc: klasikai kalbina teatro kritikus

Ar teatro istorija yra istoriška? Klasikai kalbina kritikus – nedidelis tête-à-tête, mėginant aptarti šiuolaikinę teatro situaciją Lietuvoje. Apie publikos suverenitetą, „ketvirtąją sieną“, technologijų galią, mirtį teatre ir kiną. Dalyvauja teatrologai Vaidas Jauniškis ir Rasa Vasinauskaitė.

Istorijos darymas

Šių metų Tarptautinio Vilniaus dokumentinių filmų festivalio (VDFF) programoje svečiuojasi čekų filmas „Gotlandas‟. Juostoje penki jaunieji Čekijos kino kūrėjai ekranizavo Mariuszo Szczygieło knygą „Gotlandas: beveik tikros istorijos iš vienos Čekoslovakijos dalies‟. Nusprendėme pakalbinti patį autorių. Tekstas – gimęs iš pokalbio su knygos autoriumi apie jo knygą ir kiek kitokią istorijos pasakojimo ir rašymo praktiką.

Užprogramuotas modernistinio meno nepopuliarumas

Dažnai pasigirsta apokaliptinių pareiškimų, kad menas ir menininkai tapo visiškai nereikalingi visuomenėje, kad dauguma žmonių nesidomi menu. O jei šią menininkų ir dalies mąstytojų kartojamą nuomonę kiek apverstume ir paklaustume: ar menui reikalingi žmonės, ar patys menininkai neužprogramuoja žmonių nusisukimo pasirinktu požiūriu į meną, estetiką ir kūrybą?

Purvinasis realizmas ir nulinis ideologijos laipsnis

Gulago ir Aušvico kritikai pastebi, kad egzistuoja tam tikros menkinimo, niekšybės, kankinimo procedūros, dėl kurių ne teoriškai, o praktiškai pašalinamas bet koks subjektyvumas, bet kokia ideologinė interpeliacija. Tada kalinio šneka nebesutampa su jokiu tikėjimu, pasirinkimai nebėra subordinuoti jokioms vertybėms. Tačiau kaip visa tai galima perteikti meniniu būdu?

Lietuvių muzikos Kardashian

Klausydamiesi Gedimino Gelgoto simfonijos, iškart suprasite, kokia ji ypatinga ir šiuolaikiška – jums tai iškart praneš ir dar daug kartų primins, kad nei kiek nesuabejotumėte. Contemporary, out of perception! Polyphonic, homophonic, extracultural! – vis kartojama atliekant simfoniją. O kas gali būti labiau contemporary, jei ne klubinis beatas?

Piotras Pavlenskis: „Aš – tobulas pilietis“

Valdžia turi savo troškimus ir siekia juos įgyvendinti, bet tai daro išbarstytai, takiai. Pavyzdžiui, valdžia nori užčiaupti žmones. Taigi, kai aš užsisiuvau burną, tai ir buvo idealaus piliečio, kuris neišsako savo pozicijos ir tyli, realizacija. Bet taip aš atvedu valdžią į aklavietę: kaip aš, tobulas pilietis, atsakysiu policijos pareigūnui, kaip aš dalyvausiu apklausoje? Taigi, viena vertus, aš duodu valdžiai tai, ko ji nori, o kita vertus, atvedu ją į aklavietę, nes ji nebežino, kaip į tai reaguoti.

Kultūrinė ir politinė Europos tapatybė

Pastaruoju metu pasaulinėje politikos arenoje esama daugybės grėsmių ir iššūkių (Rusijos agresija, ISIS ir kiti teroristiniai reiškiniai), verčiančių iš esmės susimąstyti apie liberaliosios demokratijos idėjinius pamatus, pagrindines ją grindžiančias sąvokas bei patirtis, be kurių neįsivaizduojame savęs. Gyvename įtemptomis sąlygomis, reikalaujančiomis į daugelį politinių bei kultūrinių problemų pažvelgti esmingai, galbūt naujai ar netikėtai, tačiau bet kokiu atveju konstruktyviai ir kritiškai.

Todėl Doxa.lt redakcija kelia šiuos svarbius klausimus: kas esminga europietiškajai tapatybei? Kiek mums svarbūs dabarties išgyvenimai ir istoriniai pasakojimai? Ar vertybės, kurias deklaruojame ir principai, kuriais gyvename vienas kitam neprieštarauja? Ar egzistencinių iššūkių akivaizdoje turime susitelkti ir šalin atidėti mums įprastus ideologinius nesutarimus, o gal būtent šie nesutarimai, nuomonių įvairovė yra tas ypatumas, kuris mus ryškiausiai atskiria nuo kitų civilizacijų? Ar nuomonių įvairovė negali nusiristi iki abejingo, pasyvaus reliatyvizmo?

Kita vertus, prasmingas ir visai kitokio pobūdžio klausimas: ką apskritai reiškia turėti tapatybę laikais, kai įvairios kultūrinės praktikos ir teoriniai apmąstymai demonstruoja bet kokio „vientisojo Aš“ problemiškumą? Ar mėginimas save apibrėžti kaip europietį, moterį, vyrą, mąstantį gyvūną, etc. išlaisvina ir suteikia galios veikti ir kurti, ar priešingai – riboja intelektinį ir kūrybinį potencialą? Į kokį santykį su Europos istorija ir menu prasminga sueiti šiandien? Kur prasideda ir baigiasi europocentrizmas?

 

Kodėl Šekspyrui nepatiktų šiuolaikinė rinkodara?

Vizualinis „šovinizmas“ – taip bent jau iš dalies galėtume apibūdinti būvį, kuriame funkcionuoja pirkimo ir pardavimo procesai, akį laikantys bene paveikiausia ir galingiausia mūsų jusle. Vaizdų svarba neabejojame tiek asmeniniame, tiek profesiniame gyvenime, į kairę ir į dešinę dalindamiesi ne tik akį pamaloninančiomis asmenukėmis, bet ir logotipais, socialinių tinklų iliustracijomis, išmaniomis pakuotėmis ar dėmesį išsaukiančiais katalogais.

Geoistorinė Europos tapatybės interpretacija

Maskva, anot Mackinderio, patenka į europinę žemyno dalį, t. y., į miškų ir pelkių teritoriją. Tačiau mongolų ekspansija ir Aukso ordos susikūrimas nulėmė specifinę Rusijos raidą: turėjusi potencialo tapti Europos dalimi, Rusija neatsilaikė ir pateko į Azijos civilizacinę įtaką, net porą amžių turėjo mokėti duoklę mongolams. Dėl to, kol visa Europa sparčiai vystėsi į priekį, Rusijos progresas buvo sustabdytas.

Lietuvos misija Europos Sąjungoje

Pradėtas skaičiuoti antrasis Lietuvos narystės Europos Sąjungoje dešimtmetis tarsi sufleruoja, kad naujokės, turinčios adaptuotis, prisitaikyti, „tapti“ ir jaustis lygiaverte dalimi, statusas Lietuvai jau nebetinka.

Europa kaip žaidimas

Kas apskritai vyksta Europoje? Pirmiausia, sakykime, kad pasaulio politikos arena – tai erdvė, kurioje žaidžiamas paslaptingas ir inertiškas žaidimas. Jis ypatingas tuo, kad yra begalinis – nesibaigs tol, kol bus žaidžiančiųjų. O žaidžiančiųjų šiuo metu netrūksta.

Nyčė ir Europos likimas

Sunku paneigti, kad Nyčė tiksliai išpranašavo XX amžiaus Europos katastrofas, tačiau vėlesnė patirtis rodo, kad tai nebuvo kritinis dekadanso taškas. XXI amžiaus europiečio idealai mažai kuo skiriasi nuo Nyčės paniekos objektų, jie tėra šiek tiek „pažangesni”.

Apie Viduržemio jūrą

Dar neatsakiau sau į klausimą, ar patys graikai kalti, kad taip lengvai leido, beveik prašė, kad turtingi verslininkai naikintų jų paveldą, ant jo likučių kurdami tarptautinę komerciją. Kartais norisi atsakyti, kad „taip“, o kartais – „ne“. Juk Partenone ar bet kuriuose kituose Antikos griuvėsiuose niekas dar nesumąstė įrengti rūbų parduotuvės.

Europa kaip Leviatanas

Europos Sąjunga gali būti suprasta kaip politinis eksperimentas, liudijantis politikos, nukreiptos į žmogaus kūną ir jo poreikių tenkinimą, sėkmę.