Visi keliai veda į Romą… Tačiau pusiaukelėje pailsus galima sustoti ir kitur, pavyzdžiui, Bolonijoje – mieste, kuris didžiuojasi seniausiu Europos universitetu ir tuo, kad vienas iš penkių miesto gyventojų yra studentas. Vienas Rytų europietis čia apsistojo prieš porą mėnesių ir ketina čia praleisti dar bent tiek pat laiko. Miestą jam po truputį pavyko prisijaukinti, gatvės tapo pažįstamos, tačiau laikinumo perspektyva – matomas deadline, po kurio Bolonija liks tik sapnuose – trukdo galutinai įsilieti į itališką pasaulį, tad jam vis dar tenka susitaikyti su svetimšalio stebėtojo statusu.

Moja šv. Dominykas, prigulęs amžinojo poilsio Bolonijoje, aut. nuotr.

Moja šv. Dominykas, prigulęs amžinojo poilsio Bolonijoje, aut. nuotr.

Prieš atvykdamas čia jis patingėjo atlikti namų darbus: nepasidomėjo, kas jo laukia, o ir žinoti didelės būtinybės nejautė. Kažką girdėjo apie gilias akademines tradicijas, mieste tvyrantį raudoną politinį atspalvį ir komunistines-socialistines nuotaikas, kažkur buvo skaitęs, kad Bolonija – Italijos gastronomijos sostinė.

Bolonijos raudoniu įsitikinti sunku nebuvo: miesto sienos papuoštos įvairiais manifestais iš didžiųjų revoliucionierių raštų, skelbiama, kad privati nuosavybė yra vagystė, ir t.t. Ant studentų kuprinių vis pasivaidena antsiuvai su raudonomis žvaigždėmis ir užrašais, aiškiai rodančiais, kad taikingiausios pasaulio valstybės prisiminimas kelia nostalgiją ne tik buvusiems kolūkių pirmininkams. Vis dėlto Rytų europiečiui sunkiai sekasi įsivaizduoti komunistinę Italiją, nes susidaro įspūdis, kad darbo idėja čia toli gražu nėra tokia populiari kaip paties komunizmo.

Pietų metas – stebuklingas laikas Bolonijoje. Didžiuma viešojo sektoriaus įstaigų užsidaro ir durų neatveria bent dvi valandas. Turistinius vizitus atvykėliui reikia planuoti kruopščiai: jis jau buvo išvarytas iš bažnyčios, nes ir čia egzistuoja pietų metas, o lapkričio 1-ąją į kapines reikėjo eiti iki 17 valandos – besiilsintys irgi turi teisę į poilsį.

Kita populiari viešoji ideologija – antifašizmas. Neofašizmas Italijoje egzistuoja, tačiau Bolonijoje Rytų europiečiui jo apraiškų įžvelgti nepavyksta. Fašistinės atributikos, kitaip nei komunistinės, čia svetimšalis nematė – tik San Marine galėjo nusipirkti puodelį su dučės atvaizdu. Tačiau antifašistinių manifestacijų, didesnių ir mažesnių – pilna. Štai ir šiandien į biblioteką jį palydėjo minia jaunuolių, pagrindinėje miesto aikštėje šaukusių ir plojusių siamo tutti antifascisti! – panašius šūkius galima rasti ir praktiškai kiekviename bare. „Iš istorinės atminties pusės – įdomu“, – susidomėjęs svarsto Rytų europietis, lyg tyčia studijuojantis istoriją. Dar vienas įdomus istorinės atminties rodiklis – praktiškai kiekviename aplankytame mieste, dažniausiai šalia pagrindinės miesto aikštės, atvykėlis surasdavo paminklą, skirtą visiems žuvusiems Italijos partizanams: kiekvieno kritusio vardas, pavardė ir nuotrauka, tada – bendra statistika. Stotyse taip pat galima rasti atminimo lentas, kuriose parašyta kur, kada ir kiek žydų buvo išvežta iš vieno ar kito miesto link Rytų Europos.

Italijos partizanų įamžinimas Modenoje, aut. nuotr.

Italijos partizanų įamžinimas Modenoje, aut. nuotr.

Atsiribojęs nuo (socio)politinio konteksto, atvykėlis tikrai pastebėjo, kad žmonės čia kitokie. Tai, kad nuolat tenka lėtinti žingsnį gatvėse, iš pradžių atrodė žavu: žmonės atsipalaidavę, niekas niekur neskuba, tačiau Rytų europietis nemėgsta gaišti laiko – bent jau ne vidury gatvės – tad ilgainiui pradėjo keiksnotis, kad visi čia tokie lėtapėdžiai. Su logistika jiems vėlgi prastai. Traukinių stotyse herojus dažnai mato, kaip, atvažiavus traukiniui, pirma naujieji keleiviai sulipa vidun, o tik tada išleidžia norinčius išlipti. Panašius reiškinius galima stebėti ir universitete – auditorijos užbarikaduojamos likus dar 15 minučių iki paskaitos pabaigos, kad tik būtų galima įlįsti ir gauti geras vietas, o kad išėjimas kitiems užgrūstas – jų bėda. Vis dėlto šiuos trūkumus čiabuviai kompensuoja atsitiktiniais pokalbiais, kuriuos užmezga su Rytų europiečiu šiam net nieko nepaklausus, o tiesiog sėdint kur nors ant laiptų šalia bažnyčios. „Rytų europiečiai taip nedaro…“– vis galvoja Rytų europietis. Kelis rugsėjo vakarus iš eilės, jam sėdint pagrindinėje miesto aikštėje, apie 22-23 val. atvažiuodavo autobusas atviru stogu, pilnas žmonių, iš visos širdies plėšdavusių Vakarų Europos estrados karalių – Pink Floyd, Queen, – dainas. „Rytų Europoje jau būtų policija atvažiavusi“,–  vis dairydamasis švyturėlių galvojo Rytų europietis.

Ciao, carino! – su juo užvakar pasisveikino vidutinio amžiaus kasininkė. „Koks aš tau brangusis, tu mane matai pirmą kartą…” – vėl nieko nesupranta Rytų europietis. Bolonija spinduliuoja tam tikra energija, kuri įsiurbė ir mūsų personažą. Teoriškai atvažiavęs čia mokytis, savo pirminį tikslą jis buvo priverstas pastūmėti į šalį: kiekvieną dieną miestas jam vis siūlo išeiti ir įsilieti į itališką, studentišką pasaulį, o tai, kad paskaitos jam tik nuo pirmadienio iki trečiadienio, anaiptol nepadeda susitelkti į akademybę. Pulsuojanti Bolonija kiek sujaukė Rytų europiečio galvą ir išmušė jį iš įprasto gyvenimo ritmo.

Florencija, aut. nuotr.

Florencija, aut. nuotr.

Bolonija atvėrė ir puikias galimybes keliauti – sumokėjęs kelis eurus už traukinio bilietą, Rytų europietis jau pamatė 1500 metų senumo bizantiškas mozaikas buvusioje Vakarų Romos imperijos sostinėje Ravenoje, renesansu pulsuojančią Ferarą, Luciano Pavarotti gimtinę Modeną, rusų turistų rojų – Rimini kurortą ir Adrijos jūrą, Florencijos grožį, kitą gilias akademines tradicijas turintį Parmos universitetą, netgi pabuvo užsienyje – aplankė San Mariną. Jam ranka pasiekiami Venecijos kanalai, meilė ir mirtis Veronoje, XIV a. dailės sostinė Paduva, Santa Maria di Campagna bazilika Piacenzoje, kur popiežius Urbonas II 1095 m. paskelbė pirmąjį kryžiaus žygį, kiti civilizacijos stebuklai.

Visuomet bijodavęs palikti komforto zoną, Rytų europietis džiaugiasi čia atvažiavęs – jis Bolonijoje sutiko daugybę žmonių, iš kurių daug išgirdo, daug ką jiems ir pats papasakojo, kiek išlaisvėjo. Tačiau šiandien jis 1318 kartą per du mėnesius pasakė savo vardą, iš kur atvykęs, paaiškino, kur yra Rytų Europa ir kad tai nėra Rusija, o Rytų europiečių kalba nėra panaši nei į rusų, nei į lenkų, papasakojo, ką studijuoja ir kaip jam kol kas patinka Italija. Grįžęs į butą, kurį vis dar labai sunkiai prisiverčia pavadinti namais, suprato, kad nuo tokių pokalbių pavargo, o nuoširdžiai su žmonėmis pasišnekėti jam čia pavyksta pakankamai retai. „Pasiilgau Rytų europiečių…“ – prieš miegą sau pripažino Rytų europietis.