Mane pažadindavo spragsinčių pečiuje malkų garsai. Buvo šilta. Už durų virtuvėje niekas nesikalbėjo. Mano senelis apskritai nebuvo kalbus. Jis sėdėjo prie pečiaus ir trynė bulves. Paskui į jas įpildavo pieno ir lašinukų – čirškinių. Bulvių košę kaime vadino Tciltieniu.  Aš mėgau Tciltienį, o ypač lašinukus. Ypač mėgau šaukštu ieškoti lašinukų košėje. Pasaulis niekada neprasidėdavo man atsibudus, aš visada pavėluodavau į prasmę. Nežinojau, kaip anksti keliasi seneliai, bet atrodė, kad labai anksti. Man atsikėlus pirkioje jau būdavo šilta, būdraudavo namiškiai, būdavo Tciltienio. Matyt, būtent tai Kantas vadino transcendentaliniu subjektu: dar prieš mums atmerkiant akis, sąmonė tvarko pasaulį, kuria plytą, maišo Tciltienį. Tik todėl atsimerkus mums iškyla daiktai, priežastingumai, kiti žmonės. Mano vaikystės transcendentalinis subjektas gyveno toje kaimo virtuvėje – tai mano seneliai.

„Atleidimas yra Kantrus.”

Husserlis kalba apie gyvenamąjį kūną. Jis nori pasakyti, jog, priešingai nei manė Dekartas, ne visi kūnai yra vienodi. Mūsų kūnas nėra tiesiog kūnas – mes jame gyvename. Bet egzistuoja ir mirę kūnai. Mirę kūnai ne visada primena gyvenamuosius: jie praranda formas, spalvas, šilumą ir bruožus. Mano senelio miręs kūnas nelabai panašus į jo gyvenamąjį. Tik šen bei ten liko pėdsakai – jo bruožai, plaukai. Tuo baisiau – mirtis gali nusinešti ir pėdsakus. Mes galime pamiršti.

Šarvojimo namų stovėjimo aikštelėje skaitau Hegelį – institucijos, deadline’ai ir tvarkaraščiai nežino, kas yra mirtis. Ar institucijos gali mirti? Ar carui uždarius universitetą jis mirė? Ar mirė Lietuva, ją užgrobus sovietams? Institucijos ir šalys duoda keistą buvimo pažadą, kartą atsiradusios jos gali bet kada grįžti, jos tarytum vaiduokliai. Bet žmogui tai neįmanoma. Jis miršta. Skaityti Hegelį šarvojimo namuose – ar tai neakiplėšiška? Jei buvo filosofas, kuris nieko nežinojo apie mirtį – tai buvo Hegelis. Bent kai kurie taip sako. Bet kai kurie niekada nebūna teisūs. Žinoma, Absoliuti Dvasia, ar Dievas, negali mirti. Tai būtų absurdiška! Bet paklauskime kitaip: ar mirtis gali paveikti dvasią, ar ji gali išgyventi mirtį taip, kaip aš ją išgyvenu šiandien? Žinoma. Ji miršta ant kryžiaus ir jos mirtis yra naujo pažado pradžia.

Nuotr. Justino Rimeikio

Nuotr. Justinas Rimeikis

Per slyvų sodelį išnešame karstą. Iki šarvojimo namų gal  6 kilometrai, ir mes tylėdami su dėde važiuojame autobusiuku. Prieš mus žvyrkelis – metafizinio gedėjimo pradžia. Seniai bevažiavau šiuo žvyrkeliu, panašu, kad juo seniai bevažiavo ir mano dėdė. Kiekviena duobė sukrato autobusiuką ir karstas tyliai subilda. Kelias kaip tarka, vėliau pasakys kaimo gyventojas. Šimtai mažų duobelių, tarytum priešpaskutinė kelionė išreikštų mirtingojo bejėgiškumą prieš mirtį ir mirusįjį. Bildesiai susilieja į keistą ir žiaurią muziką, Schönbergas, pamanau. Atrodo, bet kurią akimirką dėdė pasiduos ir nuspaus pedalą iki dugno, kad tik greičiau tai baigtųsi. Bet jis nepasiduoda.

Eidamas į lauko tualetą mąstau, jog tai, kaip mes suprantame mirtį, priklauso nuo to, kaip mes suprantame gyvenimą. Žinote, Heideggeris sako, jog miršta tik tas, kuris moka paklausti būties klausimą. Turbūt ir gyvena tik tas. Kaip pavojinga! Galbūt žydai nemokėjo klausti?

Mes stovime šalia karsto trise. Tarytum scenoje iš itališko filmo! Net senelio mirties negaliu suvokti betarpiškai, kaip šio paskiro, vienetinio įvykio. Pats senelis nebepanašus į save, jis panašus į seną italą dvasininką, galbūt net šventąjį.

„Nuplauk mane ir aš būsiu baltesnis už sniegą“ / „Juodąjį rytmečio pieną mes geriame vakare”

Anksti ryte, visiems išvažiavus, budėti lieku tik aš ir teta. Į salę įeina močiutė, kurią mes abu matome pirmą kartą. „Kodėl uždegėte taip mažai žvakių?“ „Padėkite po pagalve žolynų, o jei išgerdavo, ir fleškutę.“ „Nepamirškite šventos Agotos duonos.“ Ji neišeina gal valandą ir nuolatos kažką pasakoja, paaiškina, ką ir kada daryti. Aptaria duobkasius ir kunigus. Ji jaučia pareigą, kad viskas įvyktų teisingai t. y., taip, kaip vykdavo jos laikais. Ji nori, kad senelis būtų palaidotas jo pasaulyje, tą valandą ji jaučiasi vienintelė senojo pasaulio saugotoja. Bet naujasis pasaulis veržiasi negailestingai: Švenčionyse ant durų pakabintas apeigų kainoraštis, dega per mažai žvakių ir t. t. Vaikeli, vaikeli…

Visos gėlės laidotuvių vainikuose beprasmės. Išskyrus eglės šakas. Eglė nėra mirties medis. Eglė niekada nenumeta spyglių, ji niekada nemiršta. Vadinasi, niekada ir negyvena. Būtent todėl ji tokia nepanaši į beržus, drebules ar liepas. Ji niekada nemiršta ir niekada negyvena. Ir vis dėlto ji panaši į gyvą. Bet ji gyva kitaip – ji gyva, kaip gyvas Niekis.

Į mirtį neįmanoma įsiskverbti mąstymu. Neįmanomas joks mirties mąstymas, nes mirtis yra tiek žmogaus mirtis, tiek mirtis to, kas tai bando apmąstyti, t. y. minties. Juk mintis nuolatos nori suvokti dalyko prasmę, kitaip tariant, padaryti jį suprantamą. Šiuo aspektu ir „Būtyje ir laike“ randamos mintys apie mirtį išduoda pačią mirtį. „Mirtis yra labiausiai savas projektas, bet kaip toks, neduodantis Dasein nieko, ką šis galėtų įgyvendinti.“ Nereikia puikiai išmanyti Heideggerio, kad pastebėtum, jog tai – tiesiog atvirkštinis gyvenimo aprašymas. Todėl Heideggerio mirties aprašymas yra neautentiškos laidotuvės, kuriose viskas vyksta gyviesiems, o ne mirusiajam. Jis paaiškina. Vėlyvasis Heideggeris tai suprato – jis ieškojo kitų kelių.

Greičiausiai taip pat ir màno.

Dėdė spintelėje rado mano užrašus: „Atsikeliu ryte, malkos spragsi, Tciltienis.“ Nesirimuoja, pasakė jis. Išties.

Teta patarė pasakyti autobuso vairuotojui, kad noriu spėti į kitą autobusą į Vilnių. Bet aš nenoriu važiuoti autobusu. Visą vaikystę į kaimą važiuodavau traukiniu ir dabar tai būtų teisinga.

Perone mergaitė klausia mamos: „Į kurią pusę važiuosime, į tą, ar į tą?“.