Visiška klišė yra sakyti, jog namai ten, kur širdis. Mano atveju namai būdavo ten, kur širdis mažiausiai spurda. Būtų fantastiška, jei visuomet spurdėtų dėl meilės, idėjos, pažymio, o ne dėl nesaugumo jausmo ir amžino nerimo. Gal neišnyksta, bet nuslūgsta jis tik visiškoje fizinėje vienatvėje – vietoje, kurią pažįstu, ir turiu galimybę joje būti visiškai vienas.

Daugelis myli namų vienatvę, nes ten galima būti savimi. Garsiai (ir prastai) dainuoti duše, valgyti maistą ant lovos. Kitaip tariant, būti nuogam – ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Aišku, būti visiškai atviram aš sau neleidau daugiau nei du dešimtmečius. Tad vienatvė mano namuose Kauno Šančių rajone greit pabosdavo.

Viskas pasikeitė universitete. Mano namais tapo naujas, mažas kambarys Singapūro universitetiniame miestelyje. Duše dainuoti negalėjau, nes juo teko dalintis, o valgyti lovoje buvo kebliau, nes reikalaudavo indus palikti valgykloje. Tačiau tame kambaryje pirmą kartą gavau galimybę būtų visiškai nuogas po atsivėrimo draugams apie savo seksualinę orientaciją. Pirmą kartą emigravęs aš pasijutau kaip namuose. Galėjau sau leisti ne tik daryti tai, ką širdis geidžia, iki kol tėvai grįš, bet ir nenustoti to daryti, nes buvau autentiškas kitiems ir nebeturėjau ko prarasti. Po truputį atsirado mažos vaivorykštės vėliavos, pasimatymai kambaryje, o vėliau – ne tokios ir mažos vaivorykštės vėliavos.

Nuotraukos autorius Kae Yuan | Mano kambarys

Nuotraukos autorius Kae Yuan | Mano kambarys

Būtent saugumo jausmas buvo pirmasis mano laimės požymis Singapūre. Greitai saugumas leido man vadinti šią šalį laikinais, bet labai mylimais namais. Singapūras yra viena saugiausių valstybių pasaulyje ir vienas saugiausių miestų. Man visada atrodydavo paradoksalu, jog valstybėje, kurioje homoseksualumas yra vis dar kriminalizuojamas, jaučiausi fiziškai saugiau nei Vilniuje ir dar labiau – nei Kaune. Juokas ima pagalvojus. Lietuvoje yra įstatymai prieš neapykantos nusikaltimus, kurių institucijos nenori vykdyti. Singapūre yra įstatymai, baudžiantys už homoseksualius santykius, kurių institucijos nenori vykdyti.

Ilgainiui įvertinau šio saugumo jausmo naudą savo psichinei, emocinei ir fizinei sveikatai. Visus ketverius metus gyvenau su itin progresyviais kambariokais. Išsikraustęs po mokslų apsigyvenau centriniame rajone, netoli Chinatown. Daugelyje pasaulio miestų mažieji kinų kvartalai istoriškai būdavo ir LGBTQ draugiški rajonai. Ten kūrėsi barai, saunos, nevyriausybinės organizacijos. Singapūro Chinatown‘as nėra išimtis. Ten yra gėjų klubai, į kuriuos niekad nenorėjau eiti, ir mano mėgstamiausias gėjų baras, kurį pažinau ir besilinksmindamas, ir besimokydamas antropologijos kursams.

Nuotraukos autorius Ashutosh Ravikrishnan | Simonas su partneriu Dorothy's bare, Singapūre

Nuotraukos autorius Ashutosh Ravikrishnan | Simonas su partneriu Dorothy’s bare, Singapūre

Kol aš pūčiau savo būsimą ir viliojantį progresyvų burbulą, mėnesiui grįžau į Lietuvą. Savo studijų laikotarpiu aš parvykdavau į Lietuvą – savo namus – beveik du kartus per metus. Mano akyse Lietuva pasikeisdavo kaskart. Jei Lietuva turėtų akis, jose aš keisčiausi taip pat. Pirmą vasarą pilkus ir niūrius drabužius pakeitę žymiai spalvingesni. Trečią vasarą atsivėriau visiems savo draugams.

Tačiau man trūko to, ką turėjau Singapūre – saugumo jausmo, kuris galimas tik esant visiškam abipusiam pasitikėjimui. Viena vertus, nepasitikėjau Lietuva. Juk ji tokia maža – pasimatymų programėlėse iš Kauno matydavau vilniečius, esančius už šimto kilometrų. Singapūre su jo 5.6 mln. gyventojų matydavau tik savo mažą rajoną. Kompaktiškumas ir familiarumas sukėlė ir praktinių problemų. Jeigu būsiu visiškai savimi, ar apie tai išgirs ir šeimos nariai?

Taip pat nepasitikėjau Lietuva, nes ji niekad neįkvėpė seksualinės orientacijos ir lytinės tapatybės klausimais. Nenoriai priėmėme dekriminalizaciją po nepriklausomybės, nelabai noriai – kitus LGBTQ saugančius įstatymus. Įstojus į ES pokyčiai smarkiai sulėtėjo. Žinoma, buvau jaunas – partnerystės sudaryti nesitikėjau. Užteko to, ką turiu. Nors ir galėjau sau leisti nuryti nemalonų nelygybės gniutulą gerklėje, negalėjau nuryti fizinio nesaugumo jausmo.

Nuo 2014 metų mano gyvenimas Lietuvoje apsiribojo „Facebook’o“ erdve, kur daugiausiai rašiau apie LGBTQ įvykius. Toje erdvėje galima lengvai rinktis savo draugus ir sekėjus, o patirti tiesioginį smurtą – vargiai įmanoma. Viskas apsiversdavo aukštyn kojomis, kai parskrisdavau. Bijojau, kad mažiau saugiam rajone būsiu atpažintas. Bijojau garsiai kažką pasakyti po vieno ar kito alaus bokalo, nes teko girdėti apie užpuolimus (žodinius ir fizinius). Iš dalies tai gali būti susiję su po 20 metų atsiradusiu apgulties mentalitetu, kurį patiria homoseksualai. Gal tai susiję su Singapūro kontrastu, kur net nesaugiausiame rajone gali pamesti pinigų, o ryte juos rasti nepaliestus (taip buvo nutikę).

Sunku tiksliai įvardinti, kodėl visuomenės su panašiais požiūriais į LGBTQ bendruomenę taip skiriasi saugumo jausmu. Ir Lietuvoje, ir Singapūre daugiau nei 73 % piliečių yra prieš tos pačios lyties santuokas. Kadangi Singapūre patys homoseksualūs santykiai kriminalizuojami, galima būtų tikėtis, jog Lietuva, kurioje yra anti-diskriminacijos apsauga, smurto matys žymiai mažiau.

Tokie reiškiniai negali būti redukuojami vien į įstatymus ar socialinį požiūrį. Tam tikra prasme Singapūre laisva piliečių raiška visuomet ribojama valdančiųjų, kuriuos politikos mokslininkai dažnai vadina bent jau pusiau-autokratiškais[1]. Tai daroma ne tik siekiant išsaugoti galią, bet ir visuomeninės harmonijos tikslais. Šmeižtas, grasinimai ir net neigiami komentarai apie religijas prižiūrimi rimtai, todėl nenuostabu, jog ir kiti galimi konfliktai iškeliami iš viešosios į privačią erdvę. Dažniausiai įstatyminė drausmė geriau įsirėžusi į Singapūriečių pasąmonę nei į mūsiškę. Prie to prisideda dažnai drakoniška vadinama Singapūro teisinė sistema, kur piniginės baudos šiurpios, o laisvės atėmimas bei mirties bausmė dažnai skiriami net už nesmurtinius nusikaltimus. Galų gale, policija gali būti visur ir visada, nes tai itin centralizuota šalis.

Žinoma, to paties Simono santykis gyvenant Singapūro centre bei Šančiuose skiriasi kaip diena ir naktis. Pirmajame aš esu baltaodis, daugeliui – galbūt turistas. Mano ryškios vėliavos vietiniam homofobui nėra jokia politinė grėsmė. Mano draugų tėvai dažnai jiems sako: „Tegu tie vakariečiai daro, ką nori – negaliu smerkti jų kultūros.“ Pagyvenus universitetiniame miestelyje bei centriniame rajone – nors galiu patikinti kitų vietų saugumu – bus bent lengviau susirasti bendraminčių.

Grįžus į Lietuvą, mano santykis su vietove apsiverčia, o identitetas lieka toks pat. Lietuvoje esu lygiai toks pat, kaip ir 90 % likusių piliečių kultūrine ir etnine prasme, tad taisyklės galioja jau tos pačios. Kadangi čia gyvenau ilgiau ir pažinojau žmonių ne tik iš universiteto, didesnė tikimybė sutikti nuomonių įvairovę iš artimesnių žmonių apie mano, kaip gėjaus, lygiateisiškumą.

Nuotraukos autorė Cassidy Clark | Baltic Pride, Riga 2018

Nuotraukos autorė Cassidy Clark | Baltic Pride, Riga 2018

Bet apie šį santykį užsimiršau ir baimė slūgo, ypač tą paskutinę vasarą, nes apsipratau su savimi. Taip ilgai gyvenau burbule, jog pamiršau jo ribas. Rygoje „Baltic Pride“ ėjau su LGBT emblemomis. Jaučiausi saugiai, nors ir girdėjau policininkus, įspėjančius vyrus su makiažu nenueiti toli nuo jų ir apsaugos. Nebebijojau apie seksualinę orientaciją garsiai ir viešai kalbėti Lietuvoje, nes tėvai jau viską žinojo ir suprato.

Burbulas greitai sprogo būnant Kauno LGBT-friendly bare „Kultūra“ su tokia pat draugiška kompanija. Vakarop prie mūsų prisijungė asmuo, kuriam atrodė priimtina gėjus vadinti pedofilais, pederastais, ligoniais, net grasinti. Jaučiausi išduotas – jis nebuvo atsitiktinis girtuoklis, o mano draugo pakviestas pašnekovas. Nesaugiau jaučiausi ne tik aš, nes bijojau būti atpažintas kaip išsiskiriantis. Stipriau atsikirsti bijojo ir pažįstami, nes homofobas atrodė agresyvus. Tai buvo itin trumpa ir realios įtakos nedaranti tragedija, tačiau ji nuėmė mano rožinius akinius. Net viešose erdvėse ir pažįstamose draugijose saugumas nėra garantuotas.

Verta suprasti, kad LGBTQ bendruomenė dėl istoriškai nelygių teisių visada jautriau vertina savo fizinį saugumą. Neapykantos nusikaltimų tiriama ir apie juos pranešama mažiau nei saugiausiose šalyse, o tai gali rodyti ir baimę pranešti, ir teisėsaugos ignoravimą. Jeigu į tave nukreiptus grasinimus sudeginti teismas mato kaip provokacijos vaisių, tu slėpsiesi ten, kur provokuoti neįmanoma. Tačiau, nepaisant faktinių aplinkybių, patyčių, grasinimų, mumyse egzistuoja ir tam tikri apgulties jausmo mechanizmai. Kai heteroseksualus asmuo gali nurašyti bet kokį grasinimą kaip atsitiktinį, mums tai įsirėš ilgam laikui. Gal mes ne taip apsikabinome? Gal apsirengėme kaip „gėjai“? Per grakščiai pajudinome riešą?

Vasaros LGL padegimai, gėjų poros užpuolimas Vilniaus centre – visa tai įsirėžė į atmintį stipriau. Norėjau grįžti į Singapūrą su visomis mažomis ir ne tokiomis mažomis savo vėliavomis. Suvokiau, kad, kitą kartą grįžęs su vaikinu, penkis kartus galvosiu prieš pasakydamas malonų žodį ar rodydamas bet kokią asmeninę šilumą. Nebūtinai pasitikėsiu policija, kuriai galiu būti provokatorius. Grįžau į savo laikinus namus ir atsidusęs džiaugiausi galintis būti savimi, labiau nuoširdžiai nuogas nei gimtinėje.

Visą gyvenimą maniau, jog grįšiu gyventi Lietuvon. Taip manau iki šiol, bet saugumo ir atsipalaidavimo jausmas, kurį jaučiu netobulame Singapūre, verčia sakyti – laikinai čia dar pagyvensiu, kol tėvynėj vyksta laikini pilietiškumo statybos darbai.

 

[1] Mutalib, Hussin. 2002. “Constitutional-Electoral Reforms and Politics in Singapore.” Legislative Studies Quarterly 27(4): 659-672.