Pastarųjų savaičių diskusijose apie šauktinių grąžinimą stengiausi pernelyg nedalyvauti, nors šis klausimas mane liečia tiesiogiai: patenku į 19-26 metų amžiaus grupę. Nepritariu militarizmo šalininkams, kurie nepagarbia retorika keikia visus jaunuolius, abejojančius savo pasiryžimu tarnauti kariuomenėje. Nepritariu ir tiems sveikiems bendraamžiams, kurie net negali savęs įsivaizduoti tarnyboje, išdeda valstybę į šuns dienas ir skelbiasi emigruosią vien dėl to, kad buvo įtraukti į sąrašą, ar dėl to, kad „iš principo‟ nepritaria kariavimui. Vis dėlto nusprendžiau savaip sureaguoti į šiuo metu verdančias diskusijas; buvau paskatintas kolegos Gyčio Radzevičiaus, kurio nuomone, nūdienos ginčų įkarštyje pamirštamas pagrindinis klausimas: kodėl apskritai giname, turėtume ginti Nepriklausomybę? Šis klausimas pasirodė svarbesnis ir sudėtingesnis nei „kasdienės politologijos‟ rūpesčiai: prasta sprendimo komunikacija, neaiškus ar nesąžiningas atrankos mechanizmas, paskolos, studijos, medicina, duomenų viešinimas. Dalį požiūrio apie pasipriešinimą išdėsčiau rugsėjį, tad nekartosiu ankstesniame straipsnyje plėtotų argumentų. Šiame tekste noriu pasiūlyti kelias variacijas politikos ir teisės filosofo Paulo Kahno temomis. Kahną laikau vienu įžvalgiausių šių dienų mąstytojų, kurio svarstymus būtų pravartu įtraukti į mūsų viešąjį diskursą. Nors daugiausia jis kalba apie amerikiečių politinę vaizduotę, Kahno mintys vertingos ir mūsų pokalbių kontekste. [1]

Distracting directions, aut. Ignė Grikevičiūtė

Distracting directions, aut. Ignė Grikevičiūtė

Skaitytojui išsyk gali kilti natūralus klausimas: kas ta politinė teologija ir kodėl reikia apie ją kalbėti? Juk moderniosios politikos principų formavimąsi žymi griežtas valstybės ir religijos atskyrimas, šiuolaikinės liberaliosios demokratijos neturi oficialiai pripažintų valstybinių religijų. Tad kodėl reikia kalbėti apie politinę teologiją? Kahnas įsitikinęs, kad, nors Bažnyčia ilgainiui „pralaimėjo‟ sekuliarizacijos procesams, moderniųjų valstybių piliečių politinėje vaizduotėje toliau funkcionuoja specifinės sakralumo struktūros, tiesiog pakito jų turinys. Politinės teologijos tyrimų tikslas – suprasti ir aprašyti, kokios šventumo patirtys formuoja mūsų politinę savivoką, kokius jų ženklus ir pėdsakus aptinkame savo socialinėje aplinkoje, kaip išimtiniais atvejais tų patirčių prisiminimas ir (per)interpretavimas lemia politinius sprendimus. Politinė teologija atsisako moderniąją valstybę traktuoti kaip grynai sekuliarų, racionalų darinį. Žinoma, daugeliu aspektų jis yra sekuliarus ir racionalus, tačiau jį grindžia ir kitokios, teologinės ar metafizinės prigimties šaltiniai. Taigi politinę teologiją reikėtų suprasti ne kaip siekį politiką vėl pajungti Bažnyčios kontrolei (tai nėra eleginė, nostalginė ar reakcionieriška nuostata), tačiau kaip pripažinimą, jog valstybė kultivuoja ir saugo savo pačios susikurtą sakralumo terpę. Kahno žodžiais, politinė teologija neteigia, kad valstybės ir religijos atskyrimas „turėtų būti atitaisytas, tačiau kad jis niekada neįvyko‟. Faktas, jog nuo moderniosios valstybės buvo atskirta viena konkreti religijos forma (katalikų Bažnyčia), niekaip nereiškia, kad politiniame gyvenime nepradėjo funkcionuoti kitos sakralumo formos.

Amerikiečių politinė vaizduotė 

Aprašinėdamas Amerikos politinę patirtį, Kahnas ypatingą dėmesį skiria 1775–1783 m. revoliucijai ir jos pagimdytai konstitucijai, kuri užima centrinę, šventą amerikiečių politinės savimonės vietą. Lemtingiausias Amerikos revoliucijos rezultatas – tautos suvereniteto (popular sovereignty) ir įstatymo viršenybės (rule of law) principų susiformavimas. Revoliucijos eigoje gimsta politinis subjektas (politinė tauta), galiausiai įtvirtinantis revoliucinę patirtį konstitucijos steigties aktu. Pasak Kahno, revoliucija neįsivaizduojama be konstitucijos, kitaip tariant, įstatymo valdžia negali atsirasti be suvereno sprendimo, išimtinėje situacijoje įsteigiančio įstatymo viršenybę. Suverenas eina pirma teisės. Šiuolaikinė liberalioji politinė teorija (pabrėžtina – ne praktika, o būtent teorija) pajėgi aptarti tik vieną iš šių polių – įstatymų viršenybę, tačiau mažai ką gali pasakyti apie politinį suvereną ir jo valios apraiškas ypatingose situacijose. Liberalizmas pradeda nuo socialinio kontrakto, nematydamas, kad jo „pasirašymą‟ sąlygoja išankstinė suvereno prezencija; istoriškai ir struktūriškai tautos suverenumo gimtis yra ankstesnė nei kontrakto, įstatymo viršenybės steigties aktas. Konstitucija nenukrenta tiesiog iš dangaus – ją inauguruoja ypatingomis revoliucinėmis aplinkybėmis susiformavęs politinis subjektas, suverenas, šiuo atveju – amerikiečių politinė tauta. Tas pat ir su Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atgavimu: Sąjūdžio veiklos metu susiformavęs politinis suverenas sukūrė Lietuvos Konstituciją. Tai ne abstraktaus, universalaus proto kūrinys, o konkrečios bendruomenės politinės patirties testamentas, nuo pat jo „pašventinimo‟ perduodamas iš kartos į kartą.

Kahnas ypač pabrėžia pavienio individo gyvenimą peržengiantį, iš kartos į kartą perduodamą (transtemporal, intergenerational) revoliucinių ištakų atminimą, kuris vis iš naujo sudabartinamas kertinių politinių sprendimų akivaizdoje. Revoliucija – teologinio stebuklo atitikmuo politikoje – apie save primena tokiomis neeilinėmis akimirkomis kaip Rugsėjo 11‑oji ar Bostono sprogdinimai, svarstant tokius jautrius klausimus kaip teroristų kankinimas, piliečių sekimas. Šios išimtys primena apie kruviną revoliucijos, taip pat ir 1861–1865 m. vykusio pilietinio karo patirtį, apie būtinybę ginklu apginti tai, kas brangiausia – tą gyvenimo būdą, kuris buvo išsikovotas tėvų steigėjų (Founding Fathers). Amerikiečių politinė vaizduotė negali funkcionuoti be išimties galimybės pripažinimo – JAV piliečiai suvokia, kad pasaulyje esama priešų, besikėsinančių į jų gyvenimo formą, kad priešus gali tekti (ir veikiausiai teks) naikinti, net jei tai ir prieštarautų tarptautinėms teisės normoms. Amerikiečiai yra skeptiški tarptautinės teisės atžvilgiu, nes nesijaučia esą jos kūrėjai – jie įsivaizduoja esą JAV politinio pasakojimo ir Konstitucijos steigties tęsėjai, jos steigėjų paveldo sergėtojai. Amerikiečiai atsisako įsipareigoti iš išorės primestoms normoms, kurios nekyla iš jų pačių valios, neatitinka jų politinės vaizduotės struktūros ir istorinio pasakojimo. Kad ir kaip tikėtųsi jo šalininkai, universalus protas negali pakeisti specifinio prieraišumo ar panaikinti draugų-priešų susiskirstymų. Abstraktūs svarstymai apie normas nepajėgūs išspręsti konkrečių, apčiuopiamų gyvybės-ar-mirties dilemų, situacijų, kuriose akis į akį susiduria draugai ir priešai.

Akys matė visus dangaus vėjus, aut. Ignė Grikevičiūtė

Akys matė visus dangaus vėjus, aut. Ignė Grikevičiūtė

Pasiaukojimas ir meilė

Kaip susiję revoliucija ir sakralumas? Pasak Kahno, visas revoliucijas žymi pasiryžimas paaukoti gyvybę vardan prasmės, kuri peržengia pavienio individo baigtinį gyvenimą. Pasiaukojimas (sacrifice) – viena pagrindinių Kahno temų. Jo manymu, liberalizmas sistemingai ignoruoja pasiaukojimo fenomeną, jis kalba tik apie teisingumą. Adekvati politinė teorija turėtų atsižvelgti į abu politinės vaizduotės dėmenis – pasiaukojimą ir teisingumą. Pasiaukojimas savo ruožtu neįsivaizduojamas be meilės ir tikėjimo. Meilė besąlygiškai iškelia savo objektą aukščiau už privačius interesus, tikėjimas numato, kad galima auka bus iš tiesų prasminga. Štai kodėl, pasak Kahno, tikrasis politinis išmėginimas yra vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų vado skambutis kare žuvusio kareivio mamai: ar bus kalbama apie žuvusiojo atsidavimą, pasiaukojimą ir meilę valstybei? Ar bus pateisintas mamos tikėjimas valstybe kaip prasmingu istoriniu projektu, savo reikšme peržengiančiu tragišką jos sūnaus netektį? Kokią vietą ši netektis užims besitęsiančiame istoriniame pasakojime?

Politinėje vaizduotėje susiformuojantis supratimas ir pripažinimas, kad valstybė tave gali pakviesti tarnauti kariuomenėje (t. y., pasiaukoti), yra tas lakmuso popierėlis, kuris atskleidžia, ar asmuo save suvokia tautos suvereniteto, savivaldaus politinio subjekto dalimi. Kai tik atsisakoma pripažinti šią galimybę, valstybė imama traktuoti kaip svetimas, šaltas, represuojantis mechanizmas. Teisė pašaukti į kariuomenę yra vienas iš esminių faktorių, skiriančių valstybę nuo kitų bendrystės formų: tarptautinių organizacijų, korporacijų, įmonių, religinių susivienijimų, NVO, sporto klubų ir kt. Vos tik valstybė imama traktuoti tiesiog kaip dar viena organizacija, ji nustoja politiškumo, taigi praranda savo prasmę, savo conditio sine qua non. Nenoras pripažinti galimybę būti pašauktam liudija apie pranykusį tikėjimą: asmuo neįsivaizduoja, kad dalyvauja didesnio už save projekto kūrime, kad galima auka bus garbingai įprasminta ateities kartų pasakojimuose. Kalbos apie „sugriautą gyvenimą‟ byloja apie tautos suvereniteto sąvokos krizę ir politinės vaizduotės nyksmą.

Svarbu pabrėžti, kad meilė jokiu būdu nereiškia aklumo. Svarstymai apie teisingumą niekur nedingsta, Kahnas nemenkina jų svarbos. Atvirkščiai: mes norime, kad mūsų atžalos, giminės, draugai elgtųsi teisingai ir moraliai, nes jie mums rūpi. Tas pat ir su valstybe: amerikiečiai kritikuoja prastus Pentagono ar Baltųjų Rūmų sprendimus, tačiau ši kritika nereiškia, kad išsyk išgaruoja meilė valstybei. Tik itin išskirtiniais atvejais nepakeliamas neteisingumas gali „išmušti‟ meilę savo šaliai – tarkime, kai kurių vokiečių meilę Vokietijai išties lemtingai paveikė Hitlerio veiksmai. Tad moralinio sprendinio geba lieka tokia pat aktuali, ir ji neprieštarauja meilei. Bėda ta, kad dalis politinių teorijų, tarp jų liberalizmas, meilės ir pasiaukojimo dimensiją apskritai ignoruoja.

Europos Sąjunga: teisės imperija be politinės teologijos

Kahnas įsitikinęs, jog liberalizmo teoretikų abejingumas pasiaukojimui ir meilei kyla iš individualistinės prielaidos, pasak kurios, politikos tikslas yra asmeninio gerbūvio sąlygų užtikrinimas. Pagal socialinio kontrakto teoriją, mes sutinkame paklusti politiniam autoritetui, kuris kiekvienam iš mūsų užtikrina lygias galimybes tenkinti savo asmeninius interesus. Politinė teologija siūlo daugiau: ji nukreipia į didesnius, instrumentinio racionalumo logiką peržengiančius tikslus, svajones ir prasmes. Čia atsiveria takoskyra tarp liberaliosios politinės filosofijos ir JAV istorinę raidą atspindinčios „liberalios‟ politinės praktikos, kurios neįmanoma suprasti be politinės teologijos: kruvinų revoliucinių ištakų, pilietinio karo, užjūrio karų, Rugsėjo 11-osios, o svarbiausia – be pasiaukojimo, meilės ir tikėjimo kaip kertinių jausminių orientyrų. Šie orientyrai ir patirtys sudaro labai svarbią amerikiečių politinės vaizduotės ir istorinės savivokos dalį, kurios individualistinė politinė filosofija nepajėgi integruoti į savo orbitą. Kalbantieji apie Amerikos politinį patyrimą negali ignoruoti šių aspektų.

Visais šiais atžvilgiais Amerika gerokai skiriasi nuo Europos Sąjungos, kuri akivaizdžiai stokoja savitos politinės teologijos. Kahno nuomone, niekas nemyli Europos Sąjungos, nes jos institucijos neįkūnija jokio prasmingo tikslo ar mito, kuriam žmonės trokštų įsipareigoti. Žvelgiant iš politinės teologijos perspektyvos, palankesnių verslo sąlygų užtikrinimas yra nepakankama paskata prisirišimui ir meilei. Niekas neaukos gyvybės vardan efektyvesnio biudžeto subalansavimo ar BVP ūgtelėjimo 0,5 %. Anot Kahno, ES darbotvarkę žymi vis gilėjantys „politikos juridifikacijos‟ procesai, kurie lemia tai, jog ES turi teisę, tačiau neturi suverenumo, mat ES priimta tarptautinė teisė nenumato jokių išimčių. Netikėtai susidūrus su priešiškai nusiteikusia politine teologija (dabartinėje Rusijoje politinė teologija yra pasiekusi seniai neregėtą intensyvumą), vadinamieji ES „vadovai‟ sutrinka ir nežino, kaip reaguoti. Nors ES piliečių viešojoje retorikoje dominuoja antiamerikanizmas, ES lyderiai slapčia viliasi, kad nenumatytoje, nepatogioje padėtyje vėl viską sutvarkys ir Rusijos politinei teologijai ryžtingą atsaką duos kita stipri politinė teologija – erzinančiu, nepataisomu išskirtinumu (exceptionalism) „serganti‟ Amerika. Beveik neabejotina, kad Baracko Obamos siekis teisės‑suverenumo svarstykles ryškiai pakreipti teisės linkme nepasiseks, ir kitas JAV prezidentas vėl ryžtingiau teigs Amerikos suverenumą, mat Obamos juridiniai polinkiai tiesiog neatitinka Amerikos politinės vaizduotės struktūros. Tuo tarpu Europos Sąjungoje, kaip minėta, įsitvirtino teisė be suvereniteto. Anglų euroskepticizmas liudija nenorą atsisakyti suvereniteto vardan teisės, kuri nekyla iš jų valios ir unikalaus politinio pasakojimo.

Struggle, aut. Ignė Grikevičiūtė

Struggle, aut. Ignė Grikevičiūtė

Individualizmas ir politiškumas

Šiandienėje mėgavimosi savimi persmelktoje viešojoje erdvėje beveik negirdime kalbų apie meilę, nes meilė numato atsakomybę, reiklumą, prisirišimą. Meilė toli gražu nėra vien malonumas. Iš meilės kylantis pasiaukojimas nėra nei lengvas, nei „laimės kupinas‟ dalykas. Kodėl tėvai taip rūpinasi savo vaikais, net jei tie vaikai yra pridarę daugybę blogų dalykų? Kodėl žmonės rūpinasi savo neįgaliais ar itin sunkiomis ligomis sergančiais, tiesiog akyse nykstančiais tėvais ar sutuoktiniais, net jei aišku, kad šie greitai mirs? (Žr. Michaelio Haneke’s „Amour‟.) Pagal įtakingą ekonominio racionalumo supratimą, tokios rūpesčio apraiškos yra neracionalios, nes laikas gaišinamas veltui, jį būtų galima išnaudoti dar efektyvesniam materialinės gerovės kaupimui ar socialinio statuso stiprinimui. Kita įtakinga nuostata – estetinis romantizmas – kviečia šokinėti nuo vieno malonumo objekto prie kito, nesustojant ties konkrečiu įsipareigojimo objektu.

Vis dėlto žmogus yra daugiau nei homo oeconomicus ar homo aestheticus. Verslas, vertybinių popierių birža ir pramogos dar nėra viskas. Apie tą „kai ką daugiau‟ mums primena mūsų besąlygiškas įsipareigojimas tėvams, sesėms, broliams, draugams, vyrams ir žmonoms. Lygiai taip pat ir su valstybe: mes galime nepritarti daugelio rinktų politikų sprendimams, tačiau pamatinis įsipareigojimas valstybei išlieka, nes valdžia nėra tapati valstybei – valstybė, suverenas esame mes, tuo tarpu Seimo ar Vyriausybės nariai tėra laikini mūsų bendros valios atstovai. Valstybės suverenumo gynimas nuo išorinės grėsmės yra mūsų politiškumo, bendro valstybės kūrimo sąlygų ir galimybių gynimas. Būtent dėl šios priežasties Machiavellis taip nuosekliai kritikavo samdinių kariuomenę, karštai argumentuodamas už piliečių kariuomenę: samdiniai yra nepatikimi, nes nėra prisirišę, neturi įsipareigojimo šiai konkrečiai valstybei. Jie motyvuojami savanaudiškų paskatų, keičia savo įsipareigojimus pagal tai, kas daugiau sumoka. Tik valstybės piliečiai nuoširdžiai ir be išsisukinėjimų gina savo valstybę, nes jiems rūpi jų gyvenimo būdo likimas, savivaldos, laisvės išsaugojimas.

Kaip artimųjų santykiai neįsivaizduojami be rimtų, sunkių išbandymų, taip ir politikoje ne viskas priklauso nuo mūsų norų. Į šauktinių sąrašą įtraukti bendraamžiai, keikiantys valstybę dėl „žlugusių gyvenimo planų‟, demonstruoja simptomišką politinio gyvenimo neišmanymą. Jei eitume iki galo, jie iš tikrųjų teigia: „Putinai, nepulk manęs, nenoriu kariauti, nes artimiausiems mėnesiams turiu suplanavęs kitų veiklų‟. Visa bėda, kad Putinui nusispjauti ant individualių lietuvių planų. (Čia dar galima būtų paklausti: ar ankstesniuose Europos karuose dalyvavę kariai šaukimo momentu niekuomet neturėdavo kitų planų, tiesiog sėdėdavo ir viltingai laukdavo, kol juos pašauks?)

Politikoje ne viskas priklauso nuo mūsų individualių troškimų. Dažnai jie visiškai bereikšmiai. Planai koreguojasi, tenka reaguoti į nenumatytus veiksnius ir įvykius. Neatsitiktinai kalbama apie ypatingą politikų atsakomybės pobūdį: sėkmingiausi iš jų yra tie, kurie geba sumaniai reaguoti į besikeičiančias aplinkybes. Dar įspūdingesniu atsakomybės pojūčiu pasižymi ne reaguojantys, o naujus veiksmus inicijuojantys politikai. Tačiau mūsų situacijoje, kur daug mažesnė ir silpnesnė valstybė privalo būti pasiruošusi gintis nuo grobuoniškai nusiteikusios karinės galybės, belieka svarstyti tik apie kuo sėkmingesnę reakciją. Galime piktintis pagrįstai kritikuojamais prezidentės polinkiais į autokratiją, išsamiai diskutuoti apie prastą šauktinių grąžinimo iniciatyvos komunikaciją, tačiau būtų neteisinga manyti, kad prezidentė šį sprendimą „stūmė‟ be reikalo, vos ne savo malonumui, norėdama paerzinti jaunus žmones ir jų tėvus. Ji sureagavo į naujas, nenumatytas aplinkybes, reikalaujančias atsakingo sprendimo.

Lietuva: koks istorinis pasakojimas, kokia politinė tapatybė?

Pikti apsižodžiavimai ką tik vykusioje ir toli gražu dar nepasibaigusioje šauktinių grąžinimo sagoje byloja kai ką fundamentalaus: Lietuva kartu su visa Europos Sąjunga stokoja įkvepiančios politinės teologijos. Niekur nevedančios šnekos apie muštrą, armijoje ugdytiną vyriškumą, fizinės jėgos reikšmę nukreipia dėmesį į šalutinius veiksnius. Patys savaime šie dalykai nėra prasmingi, jei nėra struktūruojami politinės vaizduotės ir bent šiek tiek šlovingo naratyvo. Net ir visa mušantis tūzas „Putinas puola‟ šiuo atveju nėra toks lemtingas, kaip dažnas iš mūsų norėtų. Dar reikia aiškiai perprasti, ką būtent Putinas puola. Kas tie „mes‟, kuriems grasina Kremlius? Kas esu „aš‟? Ar „aš‟ esu to „mes‟ dalis? Kokia prasmė būti šio „mes‟ dalimi? Ar man brangus šis „mes‟, ar myliu jį? Jei myliu, kodėl nenoriu pasiaukoti? Ar nuoširdi meilė įmanoma be pasiaukojimo? Pažvelgus į mūsų švietimo sistemą ir viešąją diskusijų kultūrą pamatysime, kad šie klausimai beveik nekeliami: vieni nemato prasmės jų kelti, nes atsakymai jiems jau seniai aiškūs („patriotai nuo mažens‟), kitiems šios temos tokios svetimos, kad net prabilti tokiais žodžiais būtų blogo tono ženklas jų sofistikuotose kompanijose („liberalieji ironikai‟). Taigi piktintis tuo, kad didesnė dalis jaunuolių nedega ryžtu tarnauti kariuomenėje, beprasmiška – jis negali atsirasti iš nieko. Tik brandi politinė vaizduotė gali pagimdyti nuoširdų troškimą pasiaukoti kažkam didesniam už tave.

Akivaizdu, kad LR Konstitucija lietuviams neturi tokios reikšmės, kokią amerikiečiams turi jų Konstitucija. Amerikiečių revoliucinių ištakų sergėtojo, sakralią vietą vaizduotėje užimančio Aukščiausiojo Teismo atitikmuo Lietuvoje – Konstitucinis Teismas – lietuvių kvestionuojamas ir plakamas kur kas fundamentaliau („Kas man ta kažkokių devynių teisėjų nuomonė? Kas jiems suteikia mandatą nuspręsti, koks turėtų būti šeimos apibrėžimas?‟). Lietuvių politinė vaizduotė stokoja tokių ypatingų, telkiančių kalbų kaip Lincolno Gettysburgo kreipimasis 1863 m. Jei JAV net ir didžiausi kritikai iš esmės gerbia Washingtoną, Jeffersoną, Madisoną, tai Lietuvoje kairė siekia nuo postamento nuimti Kudirką dėl jo antisemitizmo, o dešinė su pasimėgavimu vis įgelia tiems, kurie dar ne šimtu procentų nurašė Justiną Marcinkevičių dėl jo flirto su sovietais. Tos diskusijos visuomet baigiamos kandžia nata. Landsbergio ir Brazausko pavardės iki šiol kelia neįtikėtinas aistras. Garbieji kunigaikščiai pernelyg nutolę nuo šiandienos ir modernybės, tad nėra ko stebėtis, kad jų atminimas netampa svaria XXI amžiuje pinamo politinio pasakojimo dalimi. Kruvinų moderniųjų „revoliucinių ištakų‟ atitikmenys taip pat ne tokie įkvepiantys: XIX a. sukilimų atminimas pernelyg trafaretinis, partizanai vis dar daug kam asocijuojasi su banditizmu, o turbūt esminis atskaitos taškas – Sausio 13-oji – arba minima perdėm gedulingai (t. y. jos atminimas primena apie netektis ir skausmą, tačiau nekelia pasididžiavimo), arba patenka į valstybei priešišką propagandos „savi šaudė į savus‟ lauką, į kurį pasinėrus murkdomasi bergždžioje įrodinėjimų retorikoje. Dauguma Sąjūdžio lyderių pastaraisiais metais smarkiai save diskreditavo jaunesnės kartos akyse, o naujieji politiniai veidai menkai tesusiję su tuo, ką galėtume pavadinti revoliucinėmis valstybės ištakomis. Kaip gali kilti noras tapti dalimi pasakojimo, kurį sudaro vien nusikaltėliai, moraliai bankrutavusios asmenybės ir neaišku iš kur atėję naujokai? [2]

Lietuvių politinė atmintis pernelyg fragmentuota, o ir su tais pabirais fragmentais dar ne viskas skaidru – juk prie visko galima ir, regis, būtina „kabinėtis‟. Kaip ir mūsų kolegos Vakarų Europoje, mes itin mėgaujamės savo kritine sąmone ir ironiškai juokiamės iš „naiviųjų amerikiečių‟, kurie su visa savo „We the People‟ retorika mums regisi be galo primityvūs, nekritiški. Pasitikime beasmenio įstatymo raide, tačiau a priori įtartinai žvelgiame į konkrečių politikų – mūsų suvereniteto atstovų – iniciatyvas, kylančias iš „priplėkusio‟ naivaus idealizmo. Tik susidūrę su realia išorine grėsme suvokiame, kad politinė tauta nėra kritikų klubas, kad ginklu gintis nuo priešo gali tekti neaptarus kiekvieno niuanso, kad tikrai gynybai būtinas ne vien protas, bet ir tokie jausminiai kelrodžiai kaip pasiaukojimas, atsakomybė, meilė, tikėjimas, pažadas.

Kritinė, individualistinė mintis protestuoja ir nesupranta, kas valstybei suteikia teisę lyg niekur nieko „išplėšti‟ devynis mėnesius iš piliečio gyvenimo ar net pareikalauti jo gyvybės. Meilė tyliai susitaiko ir puikiausiai įsivaizduoja, kad gyvenime gali būti išskirtinių sunkumų, ypatingų išbandymų, kad ne viskas priklauso nuo asmeninių interesų, o svarbiausia – kad esama už juos didesnių dalykų. Tas „didesnis dalykas‟ yra valstybė, sukurta mūsų tėvų įkūrėjų, pagimdyta išimtinėmis sąlygomis, kurios ilgainiui virto normaliomis, įprastomis, įstatymų valdžios kontroliuojamomis piliečių sambūvio sąlygomis.

Suprantame, o jei ne, tai turime suprasti, kad Lietuvos valstybingumo istorijoje būta svarbių išskirtinių momentų, kuomet daugybė lietuvių paaukojo savo gyvybes vardan to, kad ateities kartos galėtų normaliomis sąlygomis neaukoti gyvybių, t. y., užsiimti malonesnėmis veiklomis. Iš priespaudos ir nerimastingos smurto audros tėvai steigėjai mus norėjo išvesti į ramybės lygumą, kurioje būtume savarankiški ir niekieno netrukdomi galėtume laisvai tvarkyti savo reikalus, netgi įgyti patirties už valstybės ribų. Pripratome gyventi šioje ramybės lygumoje, ir tai visiškai natūralu, normalu, suprantama.

Klausimas tik toks: kokia politinė teologija primins mums apie revoliucines valstybingumo ištakas ir perspės apie galimas išimtis dabartyje, ateityje? Koks politinis pasakojimas, kokie simboliai ir vaizdiniai mus įtikins, kad verta aukotis dėl politinių draugų? Ir ar viso to reikia?

[1]  Plačiau žr. Paul W. Kahn, Political Theology: Four New Chapters on the Concept of Sovereignty, New York: Columbia University Press, 2011. Glaustesnės Kahno teorijos versijos išdėstytos šiuose straipsniuose: Paul W. Kahn, „The Question of Sovereignty‟, Stanford Journal of International Law, 40 (2004), pp. 259-282; Paul W. Kahn, „Political Theology Defended‟, Jerusalem Review of Legal Studies, 5/1 (2012), pp. 28-46.

[2]  Būtų įdomu pasvarstyti, ar politinė tapatybė gali būti konstruojama iš skirtingų, dažnai vienas kitam prieštaraujančių pasakojimų ir „herojų sąrašų‟.