„Baltas Kalėdas sapnuoju
Skriejančiom rogėm pūgoje
Su nykštukais, elniais, varpeliais
Eglėse, žvakelių šviesoje..“

Kada prasideda Kalėdos? Kai miestai įsižiebia eglutes? Kai kuri nors televizija parodo „Vienas namuose“? Kai Bažnyčiose atsiranda Advento vainikai? Kai iškrinta pirmasis sniegas? Kai namai pakvimpa sakais? Kai geriausias desertas – kūčiukai? Kai į miestą grįžta kalėdinės dainos?

Sunku kalbėti apie Kalėdas be klišių, todėl tebūnie bus ir čia dar vienas klišių rinkinėlis, bet nuoširdus, tad gal nieko tokio.

Kiekvienas iš mūsų turim savo Kalėdų pradžią ir savo Kalėdų istoriją. Vieną istoriją, kurią pasakojam kiekvienais metais. Apie tas vienas Kalėdas, kurios įsiminė amžinai, arba keletą, kurios dabar jau atrodo kaip vienos. Mano istorija dažnai būna apie tai, kaip prieš daugybę metų, vėlyvą Kūčių vakarą, vakarienei jau einant į pabaigą, pasigirsdavo durų skambutis ir, kad ir kaip greitai prie tų durų nubėgdavau, už jų rasdavau tik paslaptingai stovintį maišą dovanų. Netgi mums, vaikams, kurie šiaip jau tuo metu buvo pakankamai skeptiški Kalėdų Senelio klausimu, tai buvo momentas, kurio niekaip negalėdavom paaiškinti. Kažkas įnešdavo maišą, dalindavo dovanas pagal vardus, tvarkingai užrašytus ant paketėlių, ir visas procesas būdavo tiesiog stebuklingas. Tada ateidavo vidurnaktis ir nekantriausieji, nebeištverdami pasninko, pranešdavo, kad jau Kalėdos ir puldavo išslapstytą šokoladą ir saldainius.. Visiems išsiskirsčius iki kitos dienos, nakčiai ant stalo likdavo lėkštelė kažkam, ko prie stalo nebūdavo. Metams bėgant tas kažkas – jau ne tik tolimas giminaitis, kurio mažiausieji net nebūdavo matę, o žmogus, dar ne taip seniai sėdėjęs prie to stalo ir girdėdavęs mįslingąjį durų skambutį. Ir išties niekas nesisuko apie tas dovanas, greičiau apie kažką nepaaiškinamo, kažką, kas nutinka kasmet, kas leidžia pajusti, kad yra kažkas, už ko galima užsikabinti, stipriai ir tvirtai.

Kai kurie iš mūsų yra iš prigimties stebėtojai. Mes dievinam vidury pačių linksmiausių įvykių akimirkai žengti žingsnį atgal ir tyliai fotografuoti mintimis vaizdus, kurie sukasi prieš akis – tą akimirką ne kaip realybė, o greičiau kaip kino filmas. Surašyti kiekvieną nuskambėjusį žodį, įrašyti garsą. Mėgstam pažiūrėti, kaip išties atrodo pasaulis. Pasaulis, kuris priklauso ir mums. Ir tai tampa taip neįtikėtina – esi kažko dalis. Šventės leidžia stebėtojams atsiskleisti. Jos primena gaivinantį pojūtį, kad viskas sukasi ratu ir kad tame rate mes galime atrasti prasmę. Ir nors Kalėdos niekam nenutinka taip pat, beprotiškas žmogaus noras pajusti viską pasaulyje vienu metu per jas kartais atrodo beveik įmanomas. Nes šiuo atveju „viską“ nereiškia „visas įmanomas emocijas“. Pajausti viską –pajausti gyvenimą, gyvybę, įsiklausyti į istoriją, kurion esi įrašytas, net jei kartais visur jautiesi svetimas.

Nuotr. Kevin Smith

Kalėdoms galim grįžti namo. Kaip maži vaikai įbėga į motinos glėbį, taip mes visi vėl įbėgam į save, į primirštą tikėjimą stebuklais, į pažadą, kad viskas gali būti gerai, kad ratas, kad ir kas benutiktų, nepaliaus suktis, todėl kartais gali leistis jo tarsi šiltos srovės nunešamas. Ir jei žemė išmoko pamilt ledinį sniegą, mes galim išmokti pamilt tuos, kurie vėl ir vėl pamiršo, kaip elgtis su mumis švelniai, išmokt atsiprašyti, atleisti, įsiklausyti, priimti. Patikėti, kaip Alisa iš stebuklų šalies Timo Burtono filme, bent šešiais neįmanomais dalykais dar iki pusryčių. Nes kai visą laiką taip tvirtai laikais įsikabinęs istorijų, kurias sau pasakoji, ta akimirka, kai patiki ir pasileidi, visą pasaulį išpuošia šiltom lemputėm ir viskas atgyja.

Šiltų, jaukių ir ramybę dovanojančių Kalėdų!

“Baltas Kalėdas sapnuoju
Su mažute prakartėle
Te naktis Kalėdų šventa
Širdyje išlieka visada…“