Vietoje įvado

Dažnai kartojama Martinui Heideggeriui priskiriama mintis, kad vokiečių ir senovės graikų kalbos yra tinkamiausios filosofuoti. Su lengva šypsena pridedu: tinkamiausios poezijai rašyti atrodo esančios prancūzų ir naujoji graikų. Naujoji graikų kalba išlaikė daugiau nei 80 procentų senųjų šaknų, tačiau per daugybę tūkstantmečių rašytinės kalbos istorijos kai kurios reikšmės pasislinko. Pavyzdžiui, visi esame girdėję apie titaną Prometėją (Προμηθεῦς), kuris žmonėms padovanojo ugnį ir už puikybę buvo prikaltas prie uolos Kaukaze, kur atskridęs erelis kasdien išlesdavo jo kepenis. Naujojoje graikų kalboje, parašę žodį mažąja raide ir pridėję modernią galūnę, gausime žodį προμηθέας, kuris reiškia arba įžvalgus žmogus, arba komisijos narys, arba tarpininkas. Bet senoji reikšmė niekur nedingsta: juk Prometėjas ir buvo įžvalgus tarpininkas tarp dievų ir žmonių. Net kalbant apie kasdienybę ar politiką, senasis mitologinis semantinis laukas daugiau nei akivaizdus. Ir toks yra kone kiekvienas graikiškas žodis: jis su savimi nešasi nenusakomai didžiulį krūvį, kuris gimtakalbiui yra nesąmoningas, bet jaučiamas, o užsieniečiui nesuvokiamas ir, ko gero, neįvaldomas. Kaip žinia, bet kuris vertimas semantiškai nuostolingas, tačiau versdama iš graikų kalbos jaučiu, kad nuostoliai niekaip negali būti kompensuojami.

 

Skaitytojų teismui pateikiu kuklius naujosios graikų poezijos vertimų bandymus. Lietuvos auditorijai geriausiai pažįstamas Konstantinas Kavafis (1863–1933), kurio eiles vertė ir Tomas Venclova, ir Vytautas P. Bložė, ir Mindaugas Strockis. „Apleidžia dievas Antonijų“, nors ir dažnai cituojamas bei minimas tarp geriausių ir populiariausių Kavafio tekstų, į lietuvių kalbą verstas nebuvo. Tekste, kaip būdinga „didžiojo aleksandriečio“ poezijoje, rodoma pralaimėjimo akimirka: Markas Antonijus prabunda naktį ir girdi, kad Dionisas – jo dievas globėjas – išeina iš Antonijaus tuo metu valdytos Aleksandrijos. Kaip žinia, Markas Antonijus nusižudė, į Aleksandriją įžengus Oktavianui. Kavafiui daug įdomesnės ribinės patirtys, mišri, hibridiška, periferinė kultūra, o ne grynos formos. Jo poezijoje daug tikrų ar išgalvotų istorinių įvykių ir asmenybių, tačiau didžioji dalis jų yra iš helėnizmo, Romos ar Bizantijos imperijos pakraščių, o ne klasikinio Antikos laikotarpio.

 

Nikas Engonopulas (1907–1985), antrasis autorius, mažiausiai žinomas iš čia verstųjų, tačiau įdomus kaip kitokio, ne vokiško ar prancūziško, siurrealizmo kūrėjas. Kaip ir kiti du – Jorgas Seferis (tikr. Seferiadis, 1900–1971, Nobelio premija 1963 m.) ir Odisėjas Elitis (tikr. Alepudelis, 1911–1996, Nobelio premija 1979 m.), Engonopulas priskiriamas vadinamajai „ketvirtojo dešimtmečio“ rašytojų modernistų kartai. Ši kūrėjų karta esmiškai atnaujino ne tik poetinę, bet ir šnekamąją graikų kalbą. Tuo metu Graikijoje dar vyko aštrios diskusijos dėl oficialiosios graikų kalbos pavidalo – ar ji turėtų būti archaizuota, orientuota į senąją arba bizantinę, ar tiesiog užrašyta ir kiek susisteminta kasdienė šnekamoji kalba. Diglosijos situacija, kai „liaudiškuoju“, vad. demotiniu, kalbos variantu buvo kalbama, o gramatiškai kitu, archaizuota katarevusa, rašoma, Graikijoje baigėsi tik 1974 m. žlugus diktatūrai ir priėmus naują valstybinės kalbos įstatymą. Rašytojai modernistai Graikijoje rašė demotika, kurios vienas variantų šiuo metu Graikijoje ir yra valstybinis. Taigi naujoji graikų kalba, kokią ją turime šiandien, yra Paryžiuje išsilavinimą įgijusių intelektualų ir poetų kūdikis, „normintas“ ne kalbos prižiūrėtojų, o kūrėjų.

 

Engonopulas buvo ne tik poetas, bet ir tapytojas: mėgo sakyti, kad rašo sau, o tapo Tėvynei. Kadangi buvo vienintelis graikų tapytojas siurrealistas, turėjo šaliai atstovauti 1954-ųjų Venecijos bienalėje ir vienas užpildyti visą paviljoną, turėjusį auditorijai pristatyti graikų siurrealizmą. Engonopulas šį Heraklio žygdarbį įvykdė ir į parodą išsiuntė net 78 darbus, kurie buvo eksponuojami greta Salvadoto Dali ir kitų grandų tapybos. Keli paveikslai pridedami prie vertimų, kad būtų aiškiau, kokios gi tos tapybą primenančios krūtis, minėtos „Eleonoroje“. Kaip ir kone visi moderniosios Graikijos kūrėjai, bandė nustatyti savo kūrybos santykį su Antika. Engonopulo tekstuose antikiniai motyvai pasitelkiami žaidybiškai, neretai kiek ironiškai, derinami su gyvenamojo laiko realijomis, išryškinant neatitikimą ir dermę tuo pat metu, pabrėžiant esmišką XX a. Graikijos kultūrinį heterogeniškumą ir daugiasluoksniškumą.

 

Pirmasis Nobelio premijos laureato Odisėjo Eličio rinkinys „Orientacijos“ (Προσανατολισμοί, 1940) kritikų irgi dažnai siejamas su siurrealistine poetika. Vėlesni rinkiniai perauga vienos srovės ribas. Eličio poezijai būdingas savitas „šviesumas“ ar „optimizmas“, gaivūs ir estetizuoti, tuo pat metu ir originalūs, ir organiški graikų poezijai erotiniai įvaizdžiai. Todėl jo poeziją lengva nusaldinti ir nubanalinti: matyt, dėl to Graikijoje Elitis tapęs savotišku „turistiniu poetu“, labai populiariu ir mėgstamu, bet vargu, ar nuoširdžiai ir įsigilinus skaitomu. Pabiras jo tekstų citatas galima rasti metro stotelėse, turistiniuose giduose po Egėjo jūros salas, kurias poetas dažnai rodydavo tekstuose, nors daugelyje jų net nebuvo lankęsis. Ko gero, Eličio recepcijai priskirtinas stereotipinis pačių graikų ir netgi užsieniečių įsitikinimas, kad „tikrosios“ Graikijos reikia ieškoti salose, o ne žemyne. Santykis su Antika itin gerai matyti publikuojamame eilėraštyje „Odė Santoriniui“: iš senovinės civilizacijos griuvėsių gimsta nauja kultūra, nauja „saulės glėbyje dainuojanti“ tauta, ir šis pokytis yra gražus. Tekstuose ne ilgimasi Antikos, o kuriamas naujosios Graikijos mitas, grožimasi jos gamta, kultūra, žmonėmis.

 

Jorgas Seferis buvo ne tik menininkas, bet ir politikas – ministras, diplomatas ir Antrojo pasaulinio karo metais, ir vėliau. Graikijoje jis kaip asmuo ir jo kūryba vertinami įvairiai. Seferio tekstai iš visų čia publikuojamų poetų kūrybos mažiausiai „graikiški“ ir labiausiai „europietiški“. Ankstyvoji poezija dažniausiai yra meilės lyrika, stipriai paveikta prancūzų simbolistų. Vėlesni tekstai įgauna ryškią vakarietiško modernizmo žymę, kritikų dažnai lyginami su Thomaso Stearnso Elioto poetika.  Jiems būdingas Antikos ilgesys, pasaulio žlugimo, mito netekties motyvai. Per visą Seferio poeziją klajoja Odisėjas, ieškantis ir niekaip nerandantis Itakės. Skirtumas nuo „nacionalinio poeto“ Eličio labai gerai matyti eilėraštyje „Santorinis“: kultūra ten grimzta žemyn, miršta. Antika įgauna pozityvią gyvenimo, o modernybė – negatyvią mirties reikšmę.

 

Visi vertimai atlikti edukaciniais tikslais studijų metu ir rašant magistro darbą, taigi jokio pelno verčiant nesiekta.

 

Konstantinas Kavafis

 

APLEIDŽIA DIEVAS ANTONIJŲ

 

Kai tau prabudusiam vidurnaktį girdėsis
tartum neregimi praeitų muzikantai
su iškilminga muzika, su dainom –
savos sėkmės, kuri nebepagelbės, darbų,
kurie nesisekė, gyvenimo planų,
kurie nuėjo veltui, beprasmiškai neapraudok.
Tartum iš anksto pasiruošęs, lyg drąsuolis,
tu atsisveikinki su ja, su Aleksandrija, kuri išeina.
Ir visgi nesijuok ir nesakyk, kad buvo
čia sapnas ar kad klausa tave apgavo –
tokių tuščių vilčių nepuoselėk.
Tartum iš anksto pasiruošęs, lyg drąsuolis,
kaip tau ir dera, nes buvai šio miesto vertas,
tu išdidžiai prie lango prisiartink
ir paklausyki susijaudinęs, bet be
bailiams pritinkančių maldavimų ir skundų,
kol paskutinį kartą ataidės garsai
iš dieviškųjų muzikantų iškilmių
ir atsisveikinki su ja, su Aleksandrija, kurios neteksi.

 

 

Nikos Engonopulos

ELEONORA

for hands she hath none, nor
eyes, nor feet, nor golden
Treasure of hair.

 

 

Delos (1939), Nikos Engonopoulos
Delos (1939), Nikos Engonopoulos

(frontalus vaizdas)

jos plaukai yra kaip kartonas
ir kaip žuvis
jos dvi akys yra
kaip vienas balandis
jos gerklė
yra kaip pilietinis karas
(Ispanijoje)
jos kaklas yra raudonas
žirgas
jos rankos
yra
kaip garsai
drėgname
miške
jos dvi krūtys yra
kaip mano tapyba
jos pilvas yra
Beltandro ir Chrisantzos
istorija
Tobijaus
istorija
asilo
vilko ir lapės
istorija
jos lytis
yra
šaižus kauksmas
vidudienio
ramybėje
jos šlaunys yra
paskutinės
atošvaistės
nuo rimtai besidžiaugiančių
kelininkų volų
jos abu keliai
Agamemnonas
jos dvi garbinamos
mažos
pėdos
yra žalias
telefo-
nas su raudonom
akim

Eleonora, Nikos Engonopoulos
Eleonora, Nikos Engonopoulos

(vaizdas iš nugaros)

jos plaukai
yra
žibalinė lempa
kuri dega
rytą
jos pečiai
yra
manųjų
aistrų
kūjis
jos liemuo
yra
jūros
akiniai
apgaulingų
ideogramų
plūgas
švilpia liūdnai
ant jos liemens
jos klubai
yra
žuvų klijai
jo šlaunys
yra
kaip
žaibavimas
jos mažučiai kulnai
nušviečia
rytinius
slogius
sapnus

 

o galiausiai
ji yra
moteris
pusiau
jūros arkliukas
ir pusiau
vėrinys
o gal dar
tegu būna
iš dalies pušis
ir iš dalies
keltuvas

 

HIMNAS MYLIMOMS MOTERIMS PAŠLOVINTI

mylimos moterys yra kaip rožės
ateina ir mus suranda
naktimis
kai lyja
savo krūtimis sustabdo mūsų vienatvę
į mūsų plaukus įžengia giliai
ir juos papuošia
lyg ašaromis
lyg šviesiais užutėkiais
lyg rožėmis

 

mylimos moterys yra gulbės
jų parkai
gyvuoja tiktai mūsų širdyse
jų sparnai
yra angelų sparnai
jų skulptūros yra mūsų kūnas
jos pačios yra gražios medžių eilės
savo lengvų pėdų pirštų
galiukais
priartėja
ir lyg mums akis
bučiuotų
gulbės

 

mylimos moterys yra ežerai
jų nendrynuose
dūdelės lūpos švilpia mums
gražūs paukščiai mus panardina į vandenis
ir vėliau
kai skrenda
juos atspindi
– kad ir kokie išdidūs –
ežerai
ir jų pakrantėse yra baltų lyrų
kurių muzika užsmaugia mumyse
kartėlį
ir kai užlieja mus yra
ramybė
mylimos moterys yra
ežerai

 

mylimos moterys yra lyg vėliavos
banguoja aistrōs vėjuose
jų ilgi plaukai
šviečia
naktimis
savo šiltuose delnuose laiko
mūsų gyvenimą
jų švelnūs pilvai yra
dangaus skliautas
tai mūsų durys
mūsų langai
laivynai
mūsų žvaigždės nuolat gyvena greta jų
jų spalvos yra
meilės žodžiai
jų lūpos
yra
saulė mėnulis
jų burės vienintelė mums tinkama drobulė
mylimos moterys yra kaip vėliavos

 

mylimos moterys yra miškai
juose aistros žinutė yra kiekvienas medis
mus suvilioja
mūsų žingsniai
ir pasiklystame
ir būtent
tada
save surandame
ir gyvename
ir kai išgirstame audras artėjant
arba kai vėjas
mums atneša
šventės dainas
ir triukšmą
arba pavojaus sirenas
niekas – suprantama – mūsų negąsdina
nes tanki lapija
mums duoda saugią priebėgą
nes mylimos moterys yra lyg miškai

 

mylimos moterys yra lyg uostai
(vienintelis tikslas
mūsų gražių laivų)
jų akys
yra bangolaužiai
jų pečiai yra stiebas
džiaugsmui
jų šlaunys
amforų eilės prieplaukose
jų kojos
malonūs
mūsų
švyturiai
– ją ilgesiai vadina K a t e r i n a  –
jų bangos yra
nuostabios glamonės
jų Sirenos mūsų neišjuokia
tik
mums
parodo kelią
– draugiškai –
link uostų – mylimų moterų

 

mylimos moterys yra iš esmės dieviškos
ir kai tvirtai savajam glėbyje
jas laikome
ir mes supanašėjam su dievais
tiesūs stovime lyg laukiniai bokštai
niekas nebegali mūsų sukrėsti
savo baltomis rankomis
jos
mus apsiveja
ir ateina visos gentys
tautos
ir mums nusilenkia
mūsų vardus
paskelbia
nemirtingais
amžinai
nes mylimos moterys
ir mums
perduoda
savo dievišką esmę

 

Odisėjas Elitis

 

Iš ciklo „SEPTYNI NAKTINIAI SEPTYNEILIAI“

I.

Sapnų sapnai atėjo
Į jazminų gimtadienį
Naktų naktys į baltas
Gulbių nemigas

 

Drėgmė gimsta lapuose
Kaip giedras jausmas
Beribiam danguje.

 

III.

Visi kiparisai rodo vidurnaktį
Visi pirštai
Tylą

 

Pro atidarą sapno langą
Lėtai lėtai išsirutulioja
Prisipažinimas
Ir lyg žvilgsnis nuvingiuoja link žvaigždžių!

 

IV.

Visiškai nuogas petys
Kaip tiesa
Sumoka savo tikslumu
Pabaigoje šito vakaro
Kuris visai vienas švyti
Po paslaptingu mano ilgesio
Pusmėnuliu.

 

ODĖ SANTORINIUI

Išnirai iš griausmo vidaus
Virpėdama tarp atgailaujančių debesų
Uola karti, išbandyta, išdidi
Šaukei saulę pirmuoju liudytoju
Kad kartu stotumėt prieš rizikingą blizgesį
Kad su kryžių nešančiu aidu atsivertumėt jūrai

 

Jūroje nubudusioji, išdidžioji,
Atstatei krūtis iš uolos
Išmargintos pietų vėjo įkvėpimo
Kad ten savo vidų įrėžtų gėla
Kad ten savo vidų įrėžtų viltis
Su ugnimi su lava su dūmais
Su žodžiais kurie atverčia neaprėpiama
Pagimdei dienos balsą
Iškėlei aukštai
Į žalius ir rausvus padebesius
Varpus kuriais skambina pakylėtas protas
Šlovindamas paukščius šviesoje rugpjūčio vidury

 

Šalia bangų mūšos, šalia putų skausmo
Tarp miego padėkų
Kai naktis sukiojosi žvaigždžių dykynėse
Ieškodama aušros liudijimo,
Pajutai atsiradimo džiaugsmą
Įšokai į pasaulį pirmoji
Gimusioji purpure, išnirusioji
Ligi tolimų horizontų pasiuntei
Jūros būdravimuose subrendusį įsakymą
Paglostyti penktosios aušros plaukus.

 

Egėjo tvinksnių ir sparnų karaliene,
Radai žodžius kurie atverčia neapibrėžtį
Su ugnimi lava su dūmais
Didžiąsias tavo lemties eilutes

 

Dabar priešais tave veriasi tiesa
Tamsūs kalnai plaukia švytėjime
Aistros ruošia savo aistrų kraterą
Nualintoje širdies žemėje
Ir iš vilties pastangų nauja žemė ruošiasi tam
Kad čia su ereliais ir vėliavomis įžengtų
Vaivorykščių pilną rytą
Tauta kuri atgaivina sapnus
Tauta kuri dainuoja saulės glėbyje.

 

O aukščiausios dvasios dukra
Nuoga iškilusioji
Atverk šviesius žmogaus vartus
Kad pakviptų žemė sveikata
Kad tūkstančiais spalvų sužydėtų pojūčiai
Plačiai išskėtę sparnus
Ir kad iš visur padvelktų laisve.

 

Per vėjo pamokslą blykstelėk
Nauju ir amžinu grožiu
Kai trečios valandos saulė pakyla
Visa mėlyna grodama Kūrimo vargonais.

 

UOLŲ MARINA

Tavo lūpos audros skonio – Bet kur ieškojai
Visądien šiurkščios akmens ir jūros svajos
Erelionešis vėjas išrengė kalvas
Išrengė tavo geismą ligi kaulo
Ir tavo akių lėliukės paėmė Chimeros skeptrą
Perskrosdamos puta prisiminimą!
Kurgi takelis žemyn iš vaikystės rugsėjo
Raudonžemyje kur žaisdavai žvelgdama žemyn
Į gilias kitų mergaičių krūtines
Į kampus kur tavo draugės palikdavo glėbius rozmarinų

 

Bet kur ieškojai
Visąnakt šiurkščios akmens ir jūros svajos
Sakiau tau nuogam vandeny matuok jo šviesiąsias dienas
Aukštielninka džiaukis dalykų aušra
Arba vėl sugrįžk į geltonus laukus
Su šviesos dobilu ant krūtinės, jambo heroje.

 

Tavo lūpos audros skonio
Ir suknelė raudona kaip kraujas
Giliai vasaros aukse
Ir jazminų kvape – Bet kur klajojai

 

Leisdamasi link pakrančių akmenuotų įlankų
Čia buvo šaltos sūrios jūržolės
Bet dar giliau kraujuojantis žmogiškas jausmas
Ir nustebusi ištiesei rankas tardama jo vardą
Palengva iškildama iki skaidrių gelmių
Kur blizgėjo tavoji jūros žvaigždė.

 

Klausyk, žodis yra pabaigos išmintis
O laikas beatodairiškas žmonių skulptorius
O virš jo kabo saulė vilties pabaisa
O tu arčiau jo užgniauži meilę
Ant lūpų jausdama kartų audros skonį.

 

Ne tau melsvai iki kaulo tikėtis kad kitą vasarą
Upės pakeis srovę
Ir nuneš tave atgal pas jų motiną
Vėl pabučiuoti kitų vyšnių
Arba jodinėti ant šiaurvakario.

 

Sustingusi ant uolų be šiandienos ir be rytojaus
Uolų pavojuose audrų šukuojamais plaukais
Atsisveikinsi su savo mįsle.

 

Jorgas Seferis

HAMPSTEAD

Kaip paukštis sulaužytu sparnu|
metų metus keliavęs vėjy
kaip paukštis kuris nebegalėjo ištverti
vėjo ir audros
krinta vakaras.
Viršum žalios pievos
perdien šoko trys tūkstančiai angelų
nuogų kaip plienas,
krenta išblyškęs vakaras –
trys tūkstančiai angelų
suglaudė savo sparnus ir pavirto
šunim
priklydusiu
kuris loja
vienišas
ir ieško šeimininko
arba Antrojo Atėjimo
arba kaulo.
Dabar ieškau trupučio ramybės
man pakaktų trobelės ant šlaito
arba pajūryje
man pakaktų priešais langą
indige išmirkytos paklodės
išsidriekusios kaip jūra
man pakaktų savo vazone
net ir dirbtinio gvazdiko
raudono popieriuko ant stygos
tam kad vėjas
kad vėjas ją valdytų be pastangų
kiek nori.
Kristų vakaras
kaimenės aidėtų besileisdamos į tvartą
it kokia paprastutė laiminga mintis
ir krisčiau miegoti
nes neturėčiau
nei žvakės užsidegti,
šviesos
skaityti.

 

BĖGIMAS

Nebuvo mūsų meilė kitokia
pabėgo vėl sugrįžo ir mums parnešė
nuleistas labai tolimas blakstienas
suakmenėjusią šypseną, pradingusią
rytinėj žolėje
keistą kriauklę kuri bandė
kantriai tai paaiškint mūsų sielai.

 

Mūsų meilė nebuvo kitokia čiuopėsi
vos vos tarp daiktų kurie mus supo
kad paaiškintų kodėl su šitokia aistra
nenorime numirti.

 

Ir jei laikėm vienas kitą už liemens ir apkabinome
kiek galėdami kitus pečius
ir jei sumaišėm atodūsį su atodūsiu
kito žmogaus
ir jei užmerkėme akis, nebuvo ji kitokia
tiktai šitas giliausias skausmas kad liktume
pabėgdami.

 

SANTORINIS

Pasilenk jei gali link tamsios jūros pamiršdamas
dūdelės garsą virš nuogų kojų
kurios užmynė tavo miegą nugrimzdusiame kitame gyvenime.

 

Užrašyk jei gali ant savo paskutinės šukės
laiką vardą vietą
ir įmesk ją į jūrą kad paskęstų.

 

Buvome nuogi ant jūros putos akmens
žvelgdami į išnyrančias salas
žvelgdami į raudonas salas kurios skęsta
į savo miegą, į mūsų miegą.
Čia buvome nuogi ir laikėme
svarstykles kurios palinko į neteisybės
pusę.

 

Galios žingsnis valia be šešėlio apskaičiuota meilė
bręstantys vidurdienio saulėje planai,
lemties kelias naujam delnui pliaukštelint
petin-
į vietą išdraskytą nebeištveriančią
į vietą kažkada buvusią mūsų
grimzta salos tamsuma ir pelenai.

 

Altoriai sugriauti
ir draugai pamiršti
palmės šakos baloje.

 

Išleisk savo rankas jei gali lai keliauja
čia į laiko kraštą laivu
kuris užkliudė horizontą.
Kai lošimo kauliukai trenkės į lėkštutę
kai ietis trenkėsi į krūtinę
kai akis užmatė svetimą
ir meilė išdžiūvo
skylėtose sielose;
kai dairais aplink save ir matai
ratu nupjautas kojas
ratu negyvas rankas
ratu užtemusias akis;
kai daugiau nebegali net pasirinkti
mirties kuriuos ieškojai,
klausydamasis staugsmo
net ir vilko staugsmo,
savo teisės;
išleisk savo tankas jei gali lai keliauja
išsivaduok iš netikinčio laiko
ir nuskęsk,
skęsta kuris kelia didžiulius akmenis.