Po Krymo aneksijos ir pradėto karo Ukrainos rytuose Rusijos valdžia pademonstravo stebėtiną atkaklumą meluodama pasauliui apie Rusijos specnazo ir kariuomenės dalinių buvimą Ukrainos teritorijoje, kurpdama neįtikimiausias istorijas apie ukrainiečių „fašizmą‟ ir skleisdama fantastiškiausias MH17 lėktuvo numušimo versijas. Toks pat akiplėšiškumas ryškėja ir konfrontacijoje su Turkija, Sirijos bombardavimų kontekste. Jau kurį laiką daugeliui su Rusija reikalų turinčių diplomatų, politikų, Rusijos-Ukrainos karą tyrinėjančių analitikų kyla pagrįsti klausimai: kaip komunikuoti su sąžinės neturinčiu ciniku-chameleonu? Ko verti įsipareigojimai ir susitarimai, jei chameleonas jau rytoj gali persigalvoti? Kodėl Rusijos piliečiai palaiko tokį negarbingą, jokių normų ir taisyklių nepaisantį žaidimą?

Siekiant suprasti Rusijos valdžios ir piliečių elgseną, verta pasistengti perprasti ją iš vidaus. Įtikinantį šiuolaikinės Rusijos mentalinės būklės portretą pateikia rusų kilmės britų žurnalistas Peteris Pomerancevas, 2014 m. išleidęs knygą „Niekas nėra tikra, viskas yra įmanoma: siurreali naujosios Rusijos šerdis“. Joje Pomerancevas aprašo spalvingą daugiau nei 10 metų patirtį Rusijos televizijos virtuvėje. Kurdamas dokumentinius filmus apie Rusijos žmonių gyvenimą, autorius sukaupė daug autentiškos medžiagos, leidusios jam išgryninti tam tikrus archetipinius dabartinės Rusijos personažus, institucijas, įsitvirtinusius elgesio modelius ir kertinius vertybinius orientyrus.

David Delruelle. "The Portal"

David Delruelle. „The Portal“

Visuomenės pjūvis

Kone visus knygoje pristatomus žmones vienija asmenybės susiskaidymas, tapatybės takumas, išsiugdytas dviveidiškumas ir cinizmas juos supančios tikrovės atžvilgiu. Viena iš pirmųjų „herojų“ yra barakuda, prabangiuose vakarėliuose medžiojanti vadinamuosius Forbes’us – į Forbes žurnalo skelbiamus turtingiausių pasaulio žmonių sąrašus patenkančius rusų oligarchus milijardierius. Kaip ir daugelis jos kolegių, Aliona profesionaliai žiūri į savo „darbą“ ir prisitaiko prie medžiojamų vyrų užgaidų: jei vyras nori „kalės“, tampa ja, jei nori „geros mergaitės“ – jokių problemų, galima suvaidinti ir ją. Vienas iš Forbes’ų yra didžiulis Puškino gerbėjas, tad Aliona išmoko mintinai cituoti poeto eiles. Apie mainomas kaukes ji kalba tarsi trečiuoju asmeniu, nė kiek nesusitapatindama nė su viena iš jų. Svarbiausia yra bet kokiomis priemonėmis pasiekti trokštamą tikslą – prisikasti prie oligarcho turtų. Apie savo tapatybę ir moralinius principus Aliona negalvoja jau seniai, nuo tų laikų, kai jaunystės Donecke ją grupiniu būdu savaitę prievartavo jos vaikino gangsterio priešai, o apie tai sužinojęs anas nieko nedarė.

Putinui atėjus į valdžią, Rusijos mafija patyrė smūgį, mat jų kriminalinę veiklą perėmė specialiosios tarnybos; gangsteriai turėjo apsispręsti, kaip gyventi toliau. Vieni įgijo imunitetą, nes tapo Dūmos deputatais, kiti perėjo į verslą. Vitalijus, vietinis Sibiro gangsteris, nusprendė tapti kino režisieriumi. Kalėjime žiūrėdamas filmus apie mafiją jis suprato, kad tik jis ir jo draugai gali autentiškai atskleisti nusikalstamo pasaulio kasdienybę. Pagrindiniai tos kasdienybės kelrodžiai – pinigai ir automobiliai. Džipais nūdienos rusų gangsteriai rūpinasi labiau nei savo šeimomis: kai kas juose įsirengė sūkurines vonias, kiti – kino teatrus. Netoli vienos filmavimo aikštelės stūkso Jelcino laikais išsišaudžiusių gangsterių kapinės. Antkapius puošia pompastiški portretai: vienas žvangina merso rakteliais, kitas pozuoja su mobiliuoju, „tarsi Egipto faraonai, išsiųsti į pomirtinį gyvenimą su savo brangiausiais daiktais“.

Dvi jaunos merginos iš buvusių SSRS respublikų – Ruslana iš Kazachstano ir Anastasija iš Ukrainos – buvo pastebėtos modelių agentūrų ir padarė žaibišką karjerą (su visais Forbes’ais, privačiais lėktuvais, jachtomis), tačiau lygiai taip pat žaibiškai jų iliuzinė idilė subliūško. Įtikėjusios suspindusiu žvaigždės statusu, pagalvojo, kad su oligarchais galima sukurti gražią šeimą. Pamanė, kad yra ypatingos ir reikalingos, tačiau pamiršo, kad turtuoliai tenori kelis kartus permiegoti su nuotrauka ant žurnalo viršelio ir greit pereiti prie kitos nuotraukos. Norėdamos numalšinti skausmą, ėmė lankyti slaptus, ezoterinius „asmenybės lavinimo kursus“, kurių pagrindinė žinutė – „esi pati kalta dėl visko, kas nutiko tavo gyvenime“. Hipnotinio pobūdžio seansai veikė kaip narkotikai: iš pradžių viskas sekėsi puikiai, merginos jautėsi pakylėtos, išsilaisvinusios. Kai vadovas įsakė surasti 20 naujų klientų šiems kursams, su užduotimi nesusitvarkė ir ėmė kraustytis iš proto. Galvoje vis dingsėjo: „aš pati kalta, aš silpna, nuvyliau vadovą“. Netrukus merginos nusižudė iššokdamos iš dangoraižių. Panašią patirtį turėjusi Jelena atvirauja, kad tokiam gyvenimui būdingas asmenybės susiskaldymas ir tikrovės susimaišymas su fikcijomis yra nepakeliamas. Ilgainiui ima atrodyti, jog savižudybė yra vienintelis būdas sugrįžti į realybę, vėl tapti tikra.

Verslininkė, anestetikais teisėtai prekiavusios cheminės kompanijos vadovė Jana Jakovleva 2006 m. patyrė, ką reiškia visiškai apversta tikrovė. Vieną rytą sporto klube ją nieko nepaaiškinę suėmė pareigūnai, apkaltinę prekyba narkotikais. Janai nespėjus suvokti, kas vyksta, žaibiškai surengtame ir iš anksto surežisuotame teismo procese moteris išgirdo prokuroro kaltinimą, esą ji stambi nusikaltėlė, atkakliai besislapstanti nuo teisėsaugos. Kaip pavyko išsiaiškinti Pomerancevui, aukščiausiuose valdžios sluoksniuose įvyko įtakingų klanų konfliktas, kurio metu Federalinė narkotikų kontrolės tarnyba pakeitė kai kurių įprastų medikamentų statusą į narkotinę medžiagą. Netrukus daugelyje kompanijų buvo atlikti reidai, suimti ir nuteisti kompanijų vadovai, jų turtas areštuotas. Tokiu būdu viena grupuotė konkurentams įrodė savo viršenybę. Janos Jakovlevos atvejis, „stambiausias“ tų įvykių kontekste, turėjo suveikti kaip įspėjimas. Anot Janos: „Juoda yra balta, balta yra juoda. Tikrovė yra tai, ką pasako jie.“ Michailo Chodorkovskio ir „Yukos“ išgrobstymo byla tėra ryškiausias pavyzdys, sudrebinęs pačią galios vertikalės viršūnėlę; korupciniais ir kriminaliniais mazgais iš tiesų susaistyta visa Rusijos visuomenė. Moralinių orientyrų stokojančiame sociume kertiniai kelrodžiai yra kalėjimo ir armijos „diedovščynos“ elgesio modeliai.

Tikrovės režisieriai

Pagrindiniai politinio spektaklio režisieriai Rusijoje – televizijos prodiuseriai ir politikos technologai. Televizijos įtaka šalies socialiniam-politiniam gyvenimui yra milžiniška. Pasak Pomerancevo, Rusijos gyvenimą „Ostankino“ vadovai pavertė realybės šou. Kiekvieną savaitę susitikę jie sutaria, ką rodyti, ką akcentuoti, nutylėti, ką su kuo sukiršinti, kokią naują sąmokslo teoriją paskleisti. Viename iš uždarų pokalbių Pomerancevas išgirdo įtakingą asmenį samprotaujant: „Mes visi suprantame, kad ten nebus jokios realios politikos. Bet turime žiūrovams sukurti įspūdį, kad kažkas vyksta. Jų dėmesį reikia prikaustyti pramogomis. Su kuo žaisime šįkart? Gal verta užsipulti oligarchus? Politika turi atrodyti… kaip filmas!“

Tikroji politika nevyksta, nes politinį spektaklį režisuoja viešųjų ryšių specialistai, kuriems skirtis tarp faktų ir realybės, tiesos ir melo neegzistuoja. „Viskas yra piaras“, „viskas yra spektaklis“, – tiksliausiai Maskvos kasdienybės pulsą perteikiančios frazės, nuolat kartojamos „Ostankino“ koridoriuose ir sostinės kavinėse. Iš dalies priverstinis, iš dalies sąmoningas asmenybės susiskaidymas ir pasiryžimas nuolat „performatyviai“ transformuotis yra vienintelis būdas suktis šiame netikrų blizgučių pasaulyje. Vakaruose būtų neįsivaizduojama, kad televizijos vadovai homoseksualai inicijuotų masinę isteriją apie supuvusią „Gėjropą“ ir tyrą rusų dūšią nuodijantį LGBT virusą, tačiau Rusijoje tai nieko nestebina. Čia įprasta dieną tarnauti režimui, o po darbo klausytis opozicinės radijo stoties; oficialiai palaikyti agresyvų nacionalizmą, tačiau pinigus laikyti užsienyje ir vaikus siųsti mokytis į Vakarų universitetus. Šios prieštaros keistai sugyvena šiandienos rusų socialinėje vaizduotėje. Anot Pomerancevo, toks dvilypumas prisitaikėliams psichologiškai patogus: visada galima pasakyti, kad tai ne , o mano viešasis vaidmuo paėmė kyšį, mano sisteminis aš nusilenkė prezidentui, nors vidinis aš neva toliau išlieka moraliniu požiūriu tyras ir nuoseklus.

Pomerancevas atkreipia dėmesį ir į šalies istorinę raidą. Dabartiniai valdžios institucijų ir TV kanalų prodiuseriai per trumpą laiką „sukramtė“ net kelias politines santvarkas, kurių principais jie nė kiek netikėjo – vėlyvąjį sovietinį komunizmą, „laukinį” kapitalizmą, demokratijos ir modernizacijos daigus, šiuo metu vėl klestintį nacionalizmą ir šovinizmą. Dauguma jau pabuvo komunistais, liberalais, demokratais, nacionalistais, religiniais ortodoksais, tačiau visa tai – tik fasadas. Po juo slypi banalus pranašumo ir galios troškimas. Pokyčių tempai ir dar Brežnevo laikais įsišaknijęs cinizmas ir konformizmas sukūrė visuotinę jauseną, kad niekas nėra tikra, kuo nors nuoširdžiai tikėti beprasmiška, tačiau sykiu viskas įmanoma: įmanoma pakliūti į Forbes dešimtuką, nužudyti biznio konkurentą, permiegoti su šimtais supermodelių, publikai įpiršti bet kokį pramaną, atvirai į akis meluoti Vakarų „partneriams“ ir t. t.

Paradigminis tokio takaus, savimi pasitikinčio chameleoniškumo įsikūnijimas yra Vladislavas Surkovas, vienas įtakingiausių Putino aplinkos žmonių, „slaptasis putinizmo architektas‟, sąvokų „suvereni demokratija‟ ir „konservatyvi modernizacija‟ autorius. Šiuo metu Surkovas diriguoja informacinio karo mašinai, nukreiptai prieš Ukrainą ir Vakarus. Jis mintinai cituoja Alleną Ginsbergą, ant jo darbo stalo šalia Prezidento nuotraukos puikuojasi JAV reperio Tupaco Shakuro portretas. Surkovas persiėmęs Vakarų postmodernistų idėjomis apie vienos tiesos nebuvimą, simuliacijas ir simuliakrus, didžiųjų naratyvų žlugimą. Šios idėjos darniai sukimba su jau minėtu posovietiniu neapibrėžtumu. Tik Surkovas žengia toliau – reliatyvizmą jis gudriai išnaudoja Putino režimo stiprinimo tikslais. Mat jei nėra vienos tiesos, piliečiams galima pūsti bet kokią miglą, – juk esą kiekvienoje nuomonėje yra bent grūdas tiesos. Tokiu būdu televizijoje legitimuojamos net ir pačios ekscentriškiausios melagystės.

Nuotr. Denis Vėjas

Nuotr. Denis Vėjas

Valdomas reliatyvizmas

Šis „lengvas reliatyvizmas“ visiškai persmelkė pagrindinio Rusijos propagandos ruporo RT (buvęs „Russia Today“) vadovų mąstyseną. Oficialus kanalo tikslas – „pateikti Rusijos požiūrį‟, kuris iš tiesų sutampa su Kremliaus požiūriu. Propaganda skleidžiama subtiliai. Pavyzdžiui, RT prodiuseriai suteikia platformą „nesisteminiams‟ JAV kritikams, tokiems kaip Julianas Assange’as, George’as Galloway’us, Noamas Chomsky, leidžia kurti laidą JAV televizijos žvaigždei Larry‘ui Kingui. RT buvo įvertintas kaip „objektyviausiai‟ akciją „Occupy Wall Street“ nušvietęs kanalas. Svarbu suprasti, kad šiuolaikinė Rusijos propaganda nesiūlo alternatyvios gėrio sampratos (kaip SSRS laikais komunizmas). Užuot tai dariusi, ji, skleisdama reliatyvizmo bacilą, siekia kirsti per Vakarų liberaliosios demokratijos pamatus, įtikinti vakariečius, kad jų vyriausybės tokios pat korumpuotos kaip Putinas ir jo aplinka. Strategiją perprasti nesunku: juk jei visi yra daugmaž vienodi, truputį geri ir truputį blogi, tuomet ir kaltinimai Putinui netenka prasmės, nes jo nusikaltimai nebeatrodo niekuo ypatingi. Be to, RT apeliuoja į labai platų ideologinį spektrą: kairiesiems imponuoja Rusijos kritika JAV „hegemonijai“, konservatoriams – LGBT kritika ir „tradicinių vertybių sergėjimo‟ retorika. Tokiu būdu ideologinis paslankumas tampa politiškai naudingu, Vakarų mentalines koordinates sujaukiančiu ginklu.

Su Rusijos opozicija Surkovas tvarkosi panašiai. Iki Krymo aneksijos jis buvo įpratęs vienu metu remti įvairias NVO, žmogaus teisių ir konservatyvias religines grupes, kurių pasaulėžiūros viena kitai aiškiai prieštarauja. Valdžia leidžia, netgi skatina tarpusavyje pliektis „opoziciniams‟ komunistų ir nacionalistų radikalams. Tokių diskusijų tikslas – įtikinti piliečius, kad tik Putinas yra stabilumo garantas. Ilgą laiką valdžia leido liberalams kalbėti apie tokias „marginalines‟ temas kaip LGBT teisės, nes šie klausimai menkai terūpėjo Rusijos piliečių daugumai. „Kietai‟ represuoti tik tie opozicijos veikėjai, kurie viešino informaciją apie valdžios korupciją. Jei SSRS režimo oponentai būdavo brutaliai naikinami, tai Putino Rusijoje kooptuojami visi režimui nepalankūs diskursai, kurie vėliau tarpusavyje sukiršinami ir subtiliai panaudojami status quo įtvirtinimui. Perimant oponentų žodyną ir dar aktyviau, iki grotesko intensyviai jį propaguojant, sujaukiamas ir neutralizuojamas tokių sąvokų kaip „žmogaus teisės‟, „demokratija‟, „laisvė‟ turinys.

Seno sukirpimo kagėbistams ir jaunatviškiems piaro specialistams pavyko sukurti keistą, neaiškią, klastingą santvarką, derinančią sovietinę kontrolę ir vakarietišką šou verslą, tarptautinės teisės retoriką ir kalėjimo papročius, rafinuotą modernų meną ir į žemiausius instinktus nutaikytą TV produkciją, agresyvų nacionalizmą ir gražbyliavimus apie „inovatyvumą‟ ir „modernizaciją‟. Pomerancevo žodžiais: „Maskva gali atrodyti kaip oligarchija ryte, demokratija per pietus, monarchija vakare ir totalitarizmas prieš miegą.‟

Pomerancevo knyga dalį aktualumo praranda stebint ir analizuojant šviežiausias tendencijas Rusijoje. Postmodernizmas greit užleidžia vietą imperialistiniam autoritarizmui, staiga vėl viskas visiems tampa labai aišku: aišku, kas yra priešai, aišku, kas yra „nacionališdavikai“ ir „penktoji kolona“ šalies viduje, aišku, ką reikia „pribaigti išvietėje“. Vis dėlto Pomerancevo įžvalgų vertė nė kiek nemažėja. Išsikvėpus imperialistinio agresyvumo garui, tapatybės takumas, cinizmas ir „lengvas reliatyvizmas“ privačioje ir visuomeninėje plotmėse veikiausiai toliau liks gyvuoti, o tai reiškia, kad postputininei valdžiai nebus sunku vėl minkyti šį pilietinį molį taip, kaip jai bus naudinga. Tol, kol kritinė mažuma (vadinamoji „opocizija“) aiškiai neapsibrėš savo principų, prioritetų ir veiksmų plano, artimiausioje ateityje liberali demokratija ten neturi jokių šansų. Skeptikai ir reliatyvistai negali surengti perversmų ir revoliucijų, nes iš principo negali sutarti, už ką verta kovoti – jų pažiūros jiems turi tik santykinę vertę. Esminis dalykas, skiriantis Rusiją nuo „broliškos“ ukrainiečių tautos, yra tas, kad Maidano aikštėje susirinko ne reliatyvistai, o aiškią, tvirtą poziciją turintys sąmoningi piliečiai, nebijantys šią poziciją ginti veiksmais. Pasirinkimas tarp Rytų ir Vakarų jiems buvo absoliutus. „Lengvas reliatyvizmas“, apie kurį rašo Pomerancevas, pernelyg dažnai tampa konformizmo ir servilizmo sinonimu. Iš čia ir jo pavojus.

Didžioji dalis teksto parašyta iki pasirodant lietuviškam knygos leidimui. Žr. Peter Pomerantsev, „Niekas nėra tikra ir viskas yra įmanoma: nuotykiai naujojoje Rusijoje“, iš anglų kalbos vertė Gražina Nemunienė, Vilnius: Sofoklis, 2015.