Nuotr. Wikimedia Commons

Nuotr. Wikimedia Commons

1994-aisiais Estiją paliko paskutinieji sovietų daliniai. Viena labiausiai pažengusių skaitmeninių visuomenių pasaulyje, šiandien Estija ne tik kuria sistemą, įgalinančią įvairių visuomeninių paslaugų tiekimą internetu, bet ir fundamentaliai keičia valstybės sampratą.

Skaitmeninė infrastruktūra

Nepaisant to, kad 1991 m. tik pusė šalies gyventojų turėjo telefoną, jau po devynerių metų visi vyriausybės susitikimai buvo skaitmenizuoti, 2002 m. nemokamas bevielis internetas tapo prieinamas daugelyje šalies gyvenamų vietovių, 2007 m. įvestas elektroninis balsavimas, o 2012 m. 94 % gyventojų mokesčių deklaracijas atlikdavo internetu. Ši nemaloni procedūra estams šiandien tetrunka penkias minutes, nes didžioji duomenų dalis yra pateikiama automatinėmis jungtimis tarp mokesčių inspekcijos ir šalies bankų.

Estijos piliečiai, galintys internetu išspręsti biurokratinius rūpesčius bet kurioje pasaulio vietoje, nėra vieninteliai žmonės, sutaupantys laiko dėl skaitmeninės šalies infrastruktūros. Nuo šios vasaros ir kitų šalių piliečiai gali teikti paraiškas elektroninei Estijos kortelei (e-residency) gauti. Tai leidžia užsienio šalių verslininkams sklandžiai tvarkyti savo kompanijų finansus, todėl į Estiją, kurios populiacija tesiekia 1,3 milijono, gali pritraukti daugiau investicijų. Neseniai Estija žengė dar vieną žingsnį infrastruktūrai vystyti – nors šiuo metu jungtys egzistuoja tik tarp Estijos bankų, siekiama užtikrinti sklandžius duomenų mainus ir su kitomis šalimis. Ši galimybė smarkiai palengvins tiek užsienio šalyse gyvenančių Estijos piliečių deklaracijų pildymo procedūras, tiek verslininkų, registruojančių savo įmones Estijoje, darbą. „Estai nemėgsta kalbėtis akis į akį, todėl ir sukūrėme Skype‟, – sako Siretas Schuttingas, vienas iš e-Estijos projekto vadovų. Su vyriausybinėmis inovacijomis dirbantys specialistai labiau primena savanorius, dirbančius meno srityje, tačiau užsienio delegacijos semtis patirties atvyksta kiekvieną savaitę.

Schuttingas neneigia, kad ID kortelių įvedimas – ilgas procesas. Daugybė žmonių abejoja, ar kortelė išties palengvins jų gyvenimą. Tačiau paaiškinus, kad savo svetainėje jie gali ne tik nusipirkti mašiną, bet ir balsuoti rinkimuose, kad susilaukus kūdikio žiemą, kai lauke minus keturiasdešimt laipsnių šalčio, jiems nereikės išeiti iš namų gauti gimimo liudijimo, gyventojai ima suprasti, kad skaitmeninių paslaugų plėtra užtikrina nedidelius, bet pragmatiškus pokyčius. Vis dėlto svarbiausi skaitmeninės visuomenės pasikeitimai yra kur kas subtilesni. Estai ne tik išvengia daugybės kortelių, bet ir visiškai kontroliuoja asmeninius duomenis. Turėdami prieigą prie išsamaus sąrašo, kas ir kada prisijungė prie jų duomenų, gyventojai gali apsaugoti savo privatumą. O šalies parlamente popierius apskritai nebenaudojamas – nutarimai tvirtinami skaitmeniniu prezidento parašu. Netgi ruošiamų įstatymų juodraščiai piliečiams yra prieinami internetu, taip užtikrinant skaidrumą įstatymų leidybos procese.

 

Skaitmeninė apsauga nuo hibridinio karo pavojų

Nuo 2009 balandžio 27 d. Estijos serveriai tris savaites buvo nuolat atakuojami virusų iš viso pasaulio. Neveikė prezidentūros, ministerijų, žiniasklaidos priemonių, bankų ir privataus sektoriaus naudojamos sistemos. Nors pačios nenukentėjo, atakų metų vartotojams sistemos buvo neprieinamos. Šie įvykiai galėtų būti laikomi moderniuoju galios panaudojimu ir pirmąja valstybinio masto kibernetine ataka. Nepaisant to, kad Rusijos Federacijos kaltė niekuomet taip ir nebuvo įrodyta, niekam nekėlė abejonių, kad ji prisidėjo prie atakos organizavimo.

Prasidėjus įvykiams Ukrainoje, daugelis estų ėmė nerimauti dėl tolimesnių Vladimiro Putino žingsnių. Dauguma Talino gyventojų neabejoja – estai bus kiti. Būtent ši baimė valstybę skatina planuoti ir rengtis kibernetinei atakai. Estijai susigrąžinus Nepriklausomybę, vyriausybė sugebėjo atgauti didžiąją dalį teritorijos, šaliai priklausiusios iki sovietų okupacijos. Bažnyčių metrikos ir kiti dokumentai buvo naudojami kaip įrodymai. Šiandien visi šalies dokumentai suskaitmeninti. T. Kotka, estų verslininkas, dirbantis vyriausybiniame technologijų sektoriuje, teigia, jog turėti atsargines duomenų kopijas nepakanka. Anot jo, žvelgiant į Ukrainą akivaizdu, kad hibridinio karo specifika keičia galimų grėsmių pobūdį. Siekiant pakenkti Estijai, pakanka laikinai sustabdyti ID kortelių veikimą. Šalyje, kurioje 40% žmonių naudojasi ID kortelėmis elektroninei bankininkystei, sutrikus sistemai dauguma gyventojų negalėtų iš bankomatų išsiimti pinigų. Jiems tektų eiti į bankų pastatus, tačiau, optimizavus jų veiklą, 99% operacijų atliekamos elektroniniu būdu. Taigi daugelis bankų pastatų buvo uždaryti. Hibridinio karo atveju svarbu turėti ir atsargines paslaugų kopijas. Tokiu atveju, pasirodžius žaliesiems žmogeliukams, valstybės operacijos būtų perkeltos į Didžiają Britaniją arba kitas šešias duomenų ambasadas‟, išsidėsčiusias visame pasaulyje. Paskelbus nacionalinę grėsmę, paslaugų vykdymas galėtų būti perkeltas į sistemas, esančias už geografinių šalies ribų. Atakos ir invazijos nebegalėtų sustabdyti vyriausybės darbo, nes geografinė valstybės teritorija nėra būtina valstybei sklandžiai funkcionuoti. Netgi jei susilpnėtų ryšys tarp serverių užsienyje ir šalies teritorijoje, atgavus Nepriklausomybę šalis gali būti visiškai atkurta iš atsarginės duomenų kopijos.

Kintanti valstybės samprata

Ši strategija gali būti taikoma ne tik šalyje saugomiems duomenims ir tiekiamoms paslaugoms. Kadangi visas valstybės funkcionavimas – parlamentas, teismai ir kitos valstybinės institucijos – yra paremtas skaitmeniniais dokumentais, vyriausybė gali tęsti savo darbą iš bet kurios geografinės vietos. Praeityje darbas egzilyje būdavo sunkus būtent dėl infrastuktūros stygiaus, tačiau šiandien šalies vadovybė galėtų įsikurti kad ir Karibuose.

Svarbu aptarti skirtumus tarp tautos, valstybės ir geografiškai apibrėžtos šalies: tauta – tai panašiais besijaučiančių žmonių grupė; šalis – geografinė teritorija; valstybė – politinių organizacijų, kurias išrinko ir kurių įstatymų laikosi žmonės, visuma. Atskirdami valstybės funkcijas nuo šalies ar žemės sąvokos, estai ginasi nuo lemties, kuri gali juos užgriūti. Vis dėlto inovatyvus estų mąstymas gali būti naudingas ne tik jiems. Jei šalyje diegiama modernizacija pasirodys išties efektyvi, skaitmeninės valstybės infrastruktūra, kuri gali būti perkeliama bet kur, ir šalyje naudojama programinė įranga galės būti išplatinta ir naudojama kitų valstybių tikslams, pakeitus viso labo valstybinę vėliavą ir failų pavadinimus.

Internetas buria panašių tapatybių žmones, mes nuolat kuriame internetines bendruomenes. Egzistuoja britų televizija, tačiau nėra britų interneto: jungiančios patirtys atsiranda bendraujant internetu, nepriklausomai nuo geografijos. Geografinė distancija nieko nebelemia – idėjų artumas yra kur kas svarbiau. Jei pasirenkame bendruomenę pagal interesus ar kultūrą, kodėl nepasirinkus vyriausybinio lygmens infrastuktūrų pagal tai, kaip sklandžiai jos funkcionuoja?

Istoriškai tautos tapdavo nepriklausomomis tik tuomet, kai įgydavo visus valstybės funkcionavimui reikalingus elementus. Prieš įsteigiant parlamentą, būdavo būtina pastatyti parlamento pastatą. Šiandien Estija bando įrodyti, kad įmanoma ir kitokia veiksmų eiga – gali būti sukuriamos atsarginės valstybių kopijos, valstybės gali būti išjungiamos, laikinai sumažinamos iki lagaminų, pilnų kietųjų diskų, o vėliau, susiklosčius palankioms aplinkybėms, vėl įjungiamos.

Tai neprivalo būti oficialiai pripažintos valstybės. Estijos pavyzdys atveria kelia separatistams, jauniems kalifams ir jų sekėjams. Pavyzdžiui, Palestina galėtų pradėti kurti savo sistemas, serveryje konstruoti valstybę ir valdyti ją išmaniuoju telefonu. Grupuotės valstybių viduje, tarkime, Hezbollah Libane, savo sukurta infrastruktūra galėtų konkuruoti su oficialia vyriausybe. Miestai galėtų didžiuotis savo skaitmenine infrastruktūra ir reklamuotis kaip kokybiškesnių paslaugų tiekėjai nei šalys, kurių teritorijai jie priklauso.

Pagal wired.co.uk Beno Hammersley straipsnį Why you should be an e-resident of Estonia parengė Sofija Melnikaitė