Šis rašinys yra mano svarstymų rezultatas perskaičius neseniai Doxa.lt publikuotą Ruslano Baranovo straipsnį apie visuotines bazines pajamas. Jame autorius kėlė klausimą, ar tai „dar viena Skandinavijos leftistų beprotybė“, o gal problemų sprendimo būdas netolimoje ateityje?

Straipsnyje puikiai pasverta visi „už“ ir „prieš“, tad pridurti čia nėra ką, bet R. Baranovas taip užbaigė savo svarstymus: „Lietuvoje diskusijos apie visuotinių bazinių pajamų idėją kol kas retai peržengia Facebook ribas.“ Ši autoriaus tezė privertė mane susimąstyti: kodėl mūsų šalyje, kuri yra netoli socialdemokratijos fortposto, t. y. Skandinavijos, leftistų „beprotybės“ reiškiasi tik facebook‘e. Juk turime jūrų sieną su Švedija ir šis geografinis artumas mums turėtų daryti kultūrinę įtaką.

Šios įtakos išraiška – migracija. Pavyzdžiui, jau minėtoje interneto platformoje įžymus Lietuvos socialdemokratų partijos ir Lietuvos visuomenės narys Arkadijus Vinokuras pareiškė: „Esu socdemas – švedų socdemas. Grįžęs iš Švedijos ir stojau į tą partiją.“ Tiesa, šiuos žodžius visuomenininkas pasakė labiau liūdnu ar piktu tonu, bet tikrai ne džiaugsmingai, nes, nors iš minėtos citatos galime spręsti, kad A. Vinokuras gerai išmano kairiąją mintį ir švedišką jos variantą, bet dabar LSDP vadovybei ne socialdemokratiškumas galvoje, o šis vienas aktyviausių partijos narių buvo užsipultas dėl kritikos jai ir jo kaip partijos nario likimas kol kas nežinomas.

Skandinavijos šalys yra vienos populiariausių tarp lietuvių, kurie ieško gerai apmokamų sezoninių darbų svetur. Tad dirbdami šalyje, kuri konstruoja „gerovės valstybę“, jie susipažįsta su aukšta darbo etika, profsąjungų gausa, kolektyvinėmis darbo sutartimis ir dideliais darbo saugos reikalavimais – kur visa tai paskęsta pakeliui į Lietuvą? O gal šios vertybės visgi atkeliauja?

Vienas galimų atsakymų į šiuos klausimus galėtų būti  priešdėlio social- žodyje „socialdemokratija“ ir šios partijos ideologų pasirinktos raudonos spalvos baimė, kuri ne be priežasties gąsdina dalį lietuvių. Tačiau tai yra fikcija, nes SSRS buvo kairiųjų tragedija lygiai taip pat, kaip fašizmas dešiniųjų. Tiesa yra ta, kad socialdemokratija kažkokia nauja komunizmo versija, kuri turi limitus, nes ši ideologija nuo pat pradžių neabejojo demokratija, priešingai negu marksistai-leninistai.

Apskritai, jei ieškotume panašumų tarp SSRS valdžiusios komunistų partijos ir socialdemokratų ideologijos, tai pamatytume, kad skirtumų daug daugiau ir kad SSRS greičiau primena nacistinės Vokietijos režimą ir neturi nieko bendra su socialdemokratų propaguojama „gerovės valstybe“ ar solidarumu.

Sovietinis režimas, kaip ir nacistinis, pasireiškė asmenybės kultu, bet kokios opozicijos, kitų politinių partijų uždraudimu, nesiskaitymu su žmogaus teisėmis ar demokratija. Abu režimai buvo totalitariniai – visa tai nesuderinama su socialdemokratų laisvės ir lygybės vertybėmis.

Vienintelė sąsaja, kuri sieja SSRS ir mūsų nagrinėjamą ideologiją – Karlo Marxo vardas, bet tik vardas, nes šio teoretiko raštus sovietai interpretavo visiškai neteisingai, panašiai kaip dabar teroristinė organizacija „Islamo valstybė“ interpretuoja Koraną. Skaudžiausia, kad į šį nevykusį pseudo-kairiosios minties eksperimentą buvo įtraukta ir Lietuva, o tai pusei amžiaus sustabdė ne tik valstybės raidą, bet ir mūsų politinės minties vystymąsi.

Ši skaudi lietuvių patirtis dalį visuomenės verčia į šią ideologiją žiūrėti įtariai ir manyti, kad socialdemokratai yra kažkokie verslo ar laisvosios rinkos priešai, bet tai irgi yra mitas. Socialdemokratams šie du minėti reiškiniai, t. y. demokratija ir kapitalizmas, yra vertybės neką mažiau nei dešiniesiems, tik jų požiūris skiriasi nuo liberalų. Jei liberalai neabejoja Adamo Smitho „nematoma rinkos ranka“, kuri viską sustatys į savo vietas, tai socialdemokratai galvoja, kad tą ranką reikia prižiūrėti, kad ir išsamiai aptartomis visuotinėmis bazinėmis pajamomis.

Tačiau, net ir sklandant šiems mitams, Lietuvoje kairieji randa rinkėjų – nesulaukia tokios sėkmės, kaip Skandinavijoje, bet randa. Tad gal problema ne išorėje, o viduje? Vidus šiuo atveju būtų Lietuvos socialdemokratų partija (nors tai ne vienintelė politinė jėga, atstovaujanti šiai ideologijai), kuri dėl savo ilgaamžiškumo ir istorinių šaknų pelnytai nusipelnė klasikinės Lietuvos partijos vardo.

Kalbant apie šią politinę jėgą, neseniai pasirodžiusioje publikacijoje profesorius Gintautas Mažeikis nagrinėjo dabartinę LSDP situaciją ir apžvelgė partijos „genealogiją“. Jis pastebėjo, kad LSDP būdingas „neįtikėtinas politinis jautrumas” (atsiskyrimas, persivadinimai, susijungimai), tačiau „nuo to neužgimė darbuotojus ginanti retorika“.

Nors galėtume bandyti paprieštarauti ir sakyti, kad vieno iš LSDP lyderių Gintauto Palucko pasisakymai verčia manyti, kad jaunas politikas yra skaitęs kurį nors iš socialdemokratizmo klasikų (taip, tokių yra). Visgi praėjusią kadenciją LSDP buvo stipriausia politinė jėga Seime, tad bent kelios G. Palucko idėjos turėjo galimybę virsti tikrove, tačiau, komentuodamas ketverių metų socialdemokratų darbą, LSDP garbės pirmininkas Aloyzas Sakalas, teigė, kad „reikia keisti arba LSDP vadovybę, arba partijos pavadinimą“.

Tokia neaiški situacija lietuviškosios politinės linijos kairėje verčia paklausti: kas yra leftistai? Iš kur jie atsirado? Ar Lietuvoje jų būta? Šiuos klausimus aktualius padaro ir kai kurie pasisakymai, pavyzdžiui, LVŽS lyderio Ramūno Karbauskio kalbos apie nacionalinės vienybės koaliciją arba didžiąją koaliciją tiek su LSDP, tiek su TS-LKD ar, pvz.,  Seimo nario Mykolo Majausko atviras susidomėjimas, kodėl Lietuvos Seime, priešingai negu kitų šalių parlamentuose, iš parlamento pirmininko pozicijų žiūrint, dešinėje nesėdi konservatoriai, o kairėje – leftistai?

Šis parlamentaro klausimas nukelia į Didžiosios Prancūzijos revoliucijos laikus, kai Liudvikui XVI iš kairės sėdėjo revoliucionieriai, o iš dešinės – reakcionieriai. Revoliucionieriai norėjo įgyvendinti švietėjų propaguojamus laisvės ir lygybės principus. Jie atvirai tikėjo proto galiomis, todėl viešai kritikavo politinę santvarką ir siūlė racionalius visuomenės pertvarkymo projektus.

Garsiausios šios epochos asmenybės – Monteskjė, kuris suformavo valdžių padalijimo principą,  ateizmą su kairiąja mintimi susiejęs Volteras  ir, žinoma, Ž. Ž. Ruso su „Visuomenės sutarties“ teorija –  siekė geresnės „trečiojo luomo“ padėties.  Reakcionieriai arba to meto dešinieji norėjo išlaikyti status quo su stipria karaliaus valdžia irapeliavo į krikščionybę bei tradicijas. Taigi, Prancūzijos karaliui, kurį ištiko tragiškas likimas, iš kairės sėdėjo Apšvietos epochos idėjų skleidėjai. Būtent ten ir užgimė grupė žmonių, kuriuos mes vadiname leftistais.

Kaip pastebi Leonidas Donskis, „Karlas Marxas buvo tikras Apšvietos epochos sūnus – jis su panieka žvelgė į senovės pasaulį ir Europos viduramžius, juose geriausiu atveju matydamas tik žmonijos vaikystę ir paauglystę”. Kitaip sakant, jam buvo svetimi tuo metu vyraujantis iracionalumas ir kilminis tradicionalizmas. Tačiau kitaip negu švietėjai, kurių idealas buvo respublika, jis tapatinosi su pramonės perversmo nuskriaustaisiais ir taip pakreipė politinę mintį kita linkme. Tačiau čia būtina paminėti, kad apie idealią santvarką prieš K. Marxą kalbėjo vadinamieji utopistai – Tomas Moras, Tomasas Campanella ir daugelis kitų.

Šis utopijų kūrimas ir idealizmas yra socialdemokratų vaikystė, o apie brandą galime kalbėti tik nuo Eduardo Bernsteino, kuris davė pradžią šiandien Lietuvoje merdinčiai ideologijai. Minėtas teoretikas atmetė K. Marxo propaguojamą prievartinę revoliuciją, kuri turėjo baigtis proletariato diktatūra, ir materializmą ir suformulavo idėją, kad pramonės modernizacijos nuskriaustuosius reikia ginti demokratiniais metodais, kad jie būtų tinkamai atstovaujami ir išsikovotų socialines garantijas.

XX a. II p. leftistinės kovos buvo dažnas reiškinys – kartais už individualumą bei kuo didesnę žmonių lygybę, kaip 1968 m. gegužės mėn. Prancūzijoje su lozungais „drausti draudžiama“ ar „40 – 60 – 1000“ (40 – darbo valandos per savaitę, 60 –  pensinis amžius, 1000 – minimali alga), kartais net kovą su totalitarizmu, kaip 1980 m. Lenkijos „Solidarumo“ atveju. Kairioji politinė mintis reiškėsi ir intelektualiniame lauke. Pavyzdys – Johno Maynardo Keyneso suformuota ekonominė politika, t. y. užimtumo palaikymas didinant viešąsias išlaidas ar Pero Albino Hanssono išplėtotas Švedijos „gerovės valstybės“ modelis.

Šie įvykiai ir asmenybės galiausiai suformavo dabartinę socialdemokratų ideologiją. Šie procesai paveldėjo švietėjų racionalumą, reformizmą, individualizmą. Nors, žinoma, laikui bėgant turinys kito, tačiau visą laiką sudarė atsvarą prieš dešiniųjų dėmesį krikščioniškoms vertybėms, tradicijoms, tautiškumui ir iš to gimstančiai kolektyvinei atminčiai. Pastarosios pritrūksta kai kuriems kairiesiems, pavyzdžiui, Jonui Šliūpui, apie kurį dar kalbėsime.

Galima pateikti tokio mąstymo pavyzdžių ir iš Lietuvos istorijos, kai Pirmojo pasaulinio karo metais Lietuvos Taryba norėjo paskelbti gruodžio 11 d. aktą su nuoroda į amžinus ryšius su Vokietija. Būtent keturi kairieji su garsiuoju Steponu Kairiu protestuodami pasitraukė iš Tarybos ir grįžo tik tada, kai gavo pažadą, kad dokumente nebeliks nė užuominos apie sąjungą su Vokietija. Kairieji priešinosi ir minčiai Wilhelmą von Urachą paskelbti Mindaugu II.

Visgi idėjos apie racionaliai reformuotą valstybę, kurioje kiekvienas galėtų eiti kuo individualesniu keliu, gali virsti kairiųjų „Achilo kulnu“. Kitas garsus kairysis Jonas Šliūpas suformulavo kontraversišką būdą, kuriuo būtų galima įtvirtinti emancipacijos, religinės tolerancijos ir kitas to meto kairiųjų vertybes. Jis plėtojo bendros Lietuvos-Latvijos respublikos idėją. Kaip vieną iš privalumų jis įvardino tai, jog latviai yra protestantai, o lietuviai – katalikai, tad neįsivyrautų teokratija. Reikia pabrėžti, kad XIX–XX a. sandūroje religija vaidino svarbų vaidmenį visuomenėje, tad tokie pareiškimai išties drąsūs.

Gal apžvelgdami LSDP „genealogiją“ po 1989. mes ir nerandame leftizmo, bet, kaip ką tik matėme, Lietuvoje kairumo tikrai būta, antruoju atveju net ganėtinai radikalaus. Tačiau siūlau atkreipti dėmesį į pirmąjį pavyzdį. Gal, jei atsirastų tikrųjų leftistų, tokių kaip S. Kairys,  visuotinės bazinės pajamos iš „beprotybės“ virstų diskusijų objektu? Tačiau tam reikia ne tik visuomenės, kuri lauktų tokių idėjų, bet ir socialdemokratiškos partijos, kuriai Eduardo Bernsteino, Johno Maynardo Keyneso ar Pero Albino Hanssono vardai kažką reikštų.

Beje, racionalus ir į reformas linkęs S. Kairio charakteris dabar tikriausiai būtų atsvara ir Lietuvoje, ir Europoje vis išnyrančiam radikalizmui. Europoje pavyzdžių daug: nuo ksenofobinių išpuolių po „Brexit“  iki populistinių judėjimų, kurie šias nuotaikas kursto.

Ši populizmo banga pamažu reiškiasi ir Lietuvoje. Vis dažniau žiniasklaidoje galime pamatyti, kokį nors publicistą, bandantį įrodyti, kad proeuropietiškumas lygus antitautiškumui. Antieuropietiškus šūkius galėjome išgirsti ir kai kurių Lietuvos politinių partijų bei nepriklausomų kandidatų retorikoje rinkimų į Lietuvos Respublikos Seimą metu.

Tačiau vargu ar galima lyginti Europos civilizaciją (teisę, krikščionybę, helėnizmą) su tautine valstybe (lietuvių kalba, tautine kultūra, kilme). Nors matėme, kad leftistams kolektyvinė atmintis gali ir padėti, ir trukdyti. Bet gal S. Kairio racionalumas padėtų atskirti šiuos du dalykus?

Galiausiai – gal ši leftizmo skylė atveria kelią kokiai nors naujai politinei jėgai, kuri susirinks socialdemokratiškumo ištroškusia visuomenės dalį? Tuomet leftistų beprotybės perplauks Švedijos-Lietuvos pasienį, o kol kas tikri kairieji reiškiasi facebook‘e. Klausimas what is left lieka atviras…