2015 metų gegužės 9-oji. Baltarusijos sostinėje Minske vyksta II pasaulinio karo pabaigos 70-ųjų metinių minėjimas. Tradicinė šios šventės dalis – karinis paradas pagrindinėje miesto gatvėje. Kaip įprasta iškilmingai pražygiuojančius kareivius saliutuoja šalies prezidentas ir tuo pačiu vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas Aliaksandras Lukašenka ir visi pagrindiniai Baltarusijos politinio elito atstovai. Visi jie vilki karines uniformas arba darbinius kostiumus.

Tačiau vienas iš jų smarkiai išsiskiria iš kitų. Tai – Baltarusijos vidaus reikalų ministras Igoris Anatoljevičius Šunevičius. Jis kariniam paradui užsivilko stalinistinių laikų KGB pirmtako, NKVD, karinę uniformą. Savo sprendimą Šunevičius komentavo gan paprastai: „Tai yra ypatinga data, gegužės 9-oji, ir su šita uniforma mano pirmtakai gynė tėvynę.“

Pirma mintis, kuri šauna į galvą tokiu atveju, sufleruoja, kad toks gestas yra nulemtas istorijos neišmanymo. Esą ministras nieko nežino apie represijas, masinius žudymus, trėmimus ir sulaužytus žmonių gyvenimus. Anot kito dažnai tokiose situacijose pasitaikančio aiškinimo, net jei jis ir žino apie NKVD nusikaltimus, tuomet jis tiesiog savo galvoje užtušavo neigiamas NKVD istorijos dėmes ir susitelkė tik ties teigiamais aspektais (jei tokie išvis egzistuoja). Todėl atsakas tokiems veiksmams yra paprastas – didinti žinomumą apie tikrąjį NKVD veidą. Neva jei ministras Šunevičius geriau pažinotų NKVD istoriją, jis, suvokęs šios organizacijos nusikaltimų mastą, tikrai suprastų klydęs ir daugiau niekada nebeateitų į jokį renginį su NKVD uniforma.

Nuotr. Wikimedia Commons

Nuotr. Wikimedia Commons

Bet ar tikrai reikia ministrą mokyti istorijos? Pirma, Baltarusija taip smarkiai nukentėjo per II pasaulinį karą nuo nacių ir nuo komunistų, kad tų nuostolių padarinius net ir šiandien yra sunku nepastebėti plika akimi. Antra, per pastaruosius dvidešimt metų buvo padaryta nemažai viešinant SSRS ir ypač Stalino nusikaltimus. Nors darbo šioje srityje liko dar labai daug, bet dabar jau nemažai žmonių Rusijoje ar Baltarusijoje žino apie 1937-ųjų Stalino valymus, pvz. Kurapatų žudynes Minsko apylinkėse, arba 1940 m. Katynės žudynes. Trečia, Igoris Šunevičius priklauso Baltarusijos politiniam elitui. Maža to, jis visą savo gyvenimą pradirbo Baltarusijos vidaus ir saugumo struktūrose. Todėl galima drąsiai daryti prielaidą, kad jis yra neblogai susipažinęs su NKVD istorija. Kadangi joje teigiamų pusių praktiškai nėra, tai reiškia, kad ministras neblogai pažįsta neigiamą NKVD istorijos dalį.

Tad, ministras žinodamas apie NKVD nusikaltimus sąmoningai užsidėjo jos uniformą per gegužės 9-osios paradą Minske ir šitaip „pagerbė“ savo kolegas. Kodėl jis taip padarė? Dalį atsakymo pateikė pats Šunevičius: jis visus NKVD nusikaltimus traktuoja kaip tėvynės (SSRS) gynybą, o tai reiškia, kad jis pateisino tuos nusikaltimus.

Vis dėlto už šio poelgio slypi ir gilesnės priežastys. Svarbu atkreipti dėmesį į du Šunevičiaus pasiaiškinime parinktus žodžius: „pirmtakai“ ir „tėvynė“. Pirmasis reiškia, kad Baltarusijos vidaus reikalų ministras traktuoja Baltarusijos saugumo struktūras kaip SSRS saugumo organų tiesioginius palikuonis. Antrasis parodo, kad Šunevičius traktuoja SSRS kaip savo tėvynę. Vadinasi, Baltarusija yra SSRS palikuonė, betęsianti nemažą dalį jos tradicijų ir politinių praktikų.

Tad Igorio Šunevičiaus pasirodymas su NKVD uniforma kariniame parade Minske buvo politinė deklaracija. Ji skelbė, kad Baltarusija yra SSRS pasekėja ir paveldėtoja. Tuo pačiu šitaip yra atmetama vakarietiška demokratinė santvarka su jos vertybėmis, kurios aiškiai traktuoja komunizmą ir jo nusikaltimus kaip blogį.

Būtent ši politinė potekstė reiškia, kad bet kokia diskusija su I. Šunevičiumi apie SSRS, KGB ar komunizmo blogį yra beprasmiška. Jis greičiausiai žino visus argumentus prieš savo poelgį gegužės 9-ąją, bet jie jam yra neįdomūs ir jo neįtikins. Todėl, kad už Šunevičiaus poelgio ir pažiūrų slypi jo asmeninė politinė galia. Tad Šunevičius atstovauja ne ideologinę, o nihilistinę poziciją. KGB ir komunizmo pasmerkimas reikštų jo viso gyvenimo darbų „nurašymą“ ir politinės karjeros pabaigą, todėl net neverta tikėtis, kad jis kada nors pakeis savo požiūrį į šiuos dalykus.

Igorio Šunevičiaus atvejis iškelia platesnę problemą Vidurio-Rytų Europos ir posovietinės erdvės valstybėms, kurios bando susidoroti su savo komunistine praeitimi: ką daryti su tais žmonėmis, kurie aktyviai reiškiasi politikoje ir jaučia nostalgiją komunizmui bei SSRS ir kurių pakeisti savo nuomonę neįtikina jokios diskusijos, seminarai, paskaitos, filmai ar kitokios istorijos politikos priemonės? Šių žmonių nepavyks perauklėti ar perkalbėti pakeisti savo pažiūras. Kadangi jų nuostatos yra nulemtos jų galios pozicijų ir valdžios siekiu, vienintelis būdas, kaip dorotis su tokiais žmonėmis yra jų galios panaikinimas. Tai reiškia tokių žmonių nustūmimą nuo valdžios ir marginalizaciją viešajame gyvenime. Daugiausia, ką galima su tokiais žmonėmis padaryti yra palikti juos reikšti savo idėjas privačiame gyvenime.

Šitokie atvejai dažniausiai liečia buvusius komunistų partijų narius ir jų šiuolaikines transformacijas (pvz. Moldovos Komunistų Partija arba Ukrainos Opozicinis Blokas). Todėl jie nesudaro daugumos tų žmonių, kurie pritaria komunizmui ir jaučia nostalgiją SSRS. Tai reiškia, kad susidūrus su šia problema visada pirmiausia reikia bandyti kalbėtis, pristatyti argumentus apie komunizmo ir SSRS blogį, užsiimti šviečiamąja veikla, įtraukti tuos žmones į šalies ekonominį ir visuomeninį gyvenimą. Tačiau tuo pačiu reikia kartais pripažinti, kad kai kurie žmonės nenori sąžiningai diskutuoti apie sovietmetį ir komunizmą. Tokiose situacijose reikėtų nebijoti atsisakyti diskusijos ir užkirsti kelią šiems žmonėms įgauti politinę valdžią.