Kas bebūtum – intelektualas, menininkas ar verslininkas, – vis tiek nėra ką apsirengti. Drabužių yra, ką apsirengti, ne. Būtent su šia problema susiduriantiems ir buvo parašyta stilistės Agnės Gilytės knyga „Spintologija”, kuri sulaukė didžiulės sėkmės ir gausaus įvairiausių skaitytojų būrio. Apie stilių, madą, meną bei moteriškumą ir moteriškus norus su Agne kalbėjosi DOXA redaktorė Vaida.

Išleidus „Spintologiją“ Jus aplankė didžiulė sėkmė. Ar to ir tikėjotės? Ir apskritai, ką sėkmė reiškia Jums?

„Spintologija“ yra vienas mano kūdikių. Ir taip, kiekvienas autorius kažką kurdamas tikisi sėkmės ar bent jau kažkur giliai širdyje išsikelia sau siektinus tikslus. Tą padariau ir aš. Mano tikslas buvo išties labai nuoširdus – atsakyti į klausimus, kurie kyla man, mano mamai, mano bičiuliams, mano klientams. Tų klausimų yra begalė. Taip pat maniau, kad bus puiku, jei tą knygą dar kažkas paskaitys, jei kažkam bus įdomu ir naudinga. Tačiau kad visa tai pavirs į reiškinį ir „Spintologija“ taps išties vartojamu žodžiu, tikrai nesitikėjau, bet, be abejo, tuo labai džiaugiuosi. Kaip žmogus orientuojuosi į rezultatą, esu „trumpų distancijų sprinterė“ (šypsosi). Man reikia greitai matyti darbo rezultatus ir būtent jie motyvuoja eiti toliau. Dėl to man labai patinka ir dirbti su klientais – labai greitai imu matyti, kaip jie keičiasi.

O kaip yra su mada? Ar mada yra apmąstoma ir kuriama per excellance, ar ji seka gatves ir gimsta iš gatvių? Ar apskritai galime kalbėti apie mados ir stiliaus teorijas, kurios būtų kažkas daugiau, nei patarimai, kokias spalvas derinti?

Pirmiausia čia būtina atskirti mados ir stiliaus sąvokas. Kad ir kaip susiję, šie dalykai skirtingi. Vienaip ar kitaip, teorijos egzistuoja: tiek mados, tiek stiliaus, tiek ir jų sąveikos. Tačiau griežtų enciklopedinių apibrėžimų nėra ir jų nėra dėl vienos labai paprastos priežasties. Pavyzdžiui, ir mada, ir stilius – dalykai, kurie visuomet yra kartu su žmogumi. Mada kuriama, ji išleidžiama į rinką, ji yra gatvėje ir veikia kaip įkvėpimas kiekvienam susikurti savitą stilių, kitaip tariant, visa tai labai asmeniška ir todėl sunkiai teorizuojama, nes priklauso nuo daugybės pavienių socialinių ir psichologinių aplinkybių. Būtent todėl stilistas privalo kažkiek nusimanyti apie psichologiją.  Žmogus ateina turėdamas klausimų ir tikisi suknele ar bateliais išspręsti vienokias ar kitokias problemas, tačiau aš visuomet klientams siūlau nežiūrėti į paviršių. Problemų ir klausimų priežastys neretai glūdi giliau ir aš bandau jas spręsti kartu su klientais. Knygoje tai atsispindi kiek mažiau, tačiau dirbdama su pavieniais žmonėmis nuolat tai akcentuoju. Taip jau nutiko, kad knyga paskatino domėtis kažkuo daugiau, negu kaip suderinti juodą su balta arba juodą su žalia. Dabar dažniau klausiu ne kaip, o kodėl?

Mes visada skirstome žmones į vienokias ar kitokias kategorijas. Tokie, kaip mes, ir kitokie, intelektualai ir likusi visuomenė, ir t.t. Kiek, Jūsų nuomone, iš tikrųjų apie mus pasako tai, kaip pasirenkame atrodyti?

Tai, kaip pasirenkame atrodyti, dažnai būna sąmoninga pozicija, tačiau reikia pripažinti, kad kai kuriems žmonėms tai visiškai nuoširdžiai nerūpi. Yra įvairūs vartotojų tipai, apie juos rašau ir knygoje. Vieni labai stengiasi, bet apsimeta, kad nesistengia, kiti stengiasi ir nori, kad jų pastangos būtų matomos, tretiems išties nesvarbu ir t. t. Kiekvienas, kuris turi nors kelis drabužius, vis tiek patenka į vieną iš kategorijų. Tačiau turime pripažinti, kad gyvename pasaulyje, kur išvaizda yra svarbi ir tu turi tik vieną galimybę sudaryti pirmą įspūdį. Koks jis bus, neišvengiamai priklauso ir nuo to, kaip atrodai. Geras pavyzdys – šokoladiniai saldainiai. Kol jų neprakandi, visi jie tau atrodo vienodai. Tam reikalingas popierėlis, jis padeda identifikuoti tai, kas viduje.

Pakalbėkime apie dar vieną dalyką. Ne paslaptis, kad gyvename laikais, kai moterys gali daug. Kur šiais kovos dėl lygių teisių laikais slypi moteriškumas ir ar įmanoma nusakyti, kas jis apskritai yra: kažkas natūralaus ar sukonstruoto? 

Moteriškumas yra pasirinkimas. Viena moteris renkasi būti jautri, romantiška, švelni, pagal tai renkasi ir spalvas, siluetus, kvapus. Mūsų išvaizda atspindi rolę, kurią norime prisiimti. Bet galima ilgai diskutuoti, ar tikrai moteriškumas yra (be abejo, hiperbolizuojant) tik rožinių suknelių dėvėjimas arba aukštakulniai. Aš taip nemanau. Manau, moteris gali būti moteriška, nepaisant to, kaip ji atrodo. Aš pati esu moteris ir mama. Ar tai, kad nešioju converse‘us ir plėšytus džinsus, daro mane mažiau moterį? Nemanau. Gera būti moterimi, gera būti moteriška, tačiau kiekviena moteris tai perteikia savaip. Moteriškumo išraiškas labai lemia ir tai, kas moteriška tiems, kurie tave supa. Mano converse‘ai mano aplinkoje puikiai pertransliuoja mano moteriškumą – tai puiku.

 

Nuotr. iš Agnės Gilytės archyvo

Nuotr. iš Agnės Gilytės archyvo

 

Dokumentiniame filme „Valentino: Paskutinysis imperatorius” dizaineris Valentino į klausimą: „Ar žinote, ko nori moteris?“ su šypsena atsako: „Taip, aš žinau, ko nori moteris. Moteris nori būti graži.“ Tokie pasisakymai intelektualiai moteriai būtų mažų mažiausiai koktūs. Tačiau visgi čia slypi kažkoks specifinis moteriškumo supratimas, kurio dabar atsisakoma. Vienaip ar kitaip, kaip Jūs manote, kas yra tai, ko nori moterys, kai kalbame apie išvaizdą?

Pirmiausia apie Valentino. Jis italas. Italai šioje srityje jau atskira rasė (juokiasi). Jiems žodis bellezza (it. grožis) yra daug daugiau negu išorinis grožis. Bellezza – labai plati sąvoka. Tačiau, kalbant apie moteris, taip, jos vienareikšmiškai nori būti gražios. Jos žino, kad veikia sociume, kuris jas vertina ir pagal išvaizdą. Tačiau nei vienos moters nepamatuosi pagal tą patį kurpalių, kaip kitos. Galbūt ir atrodo, kad kartais kalbu schemomis ir išvardinu galimų pasirinkimų aibes, bet pats pasirinkimas – labai individualus. Žmogus tiesiog nori kuo geriau save reprezentuoti savo išvaizda.

Na, o ką atsakote tiems, kurie į visa, ką darote, tiesiog atsako: „Tai paviršutiniška“?

Mano vyras taip sako (juokiasi). Bet aš tada jo paklausiu: „O eidamas į susitikimą, ar galvoji, kaip atrodai? Ar paklausi manęs kokius marškinius vilktis arba nesivilkti?“ Jis atsako, kad taip. Štai ir paviršutiniškumas. Čia vėlgi kalbame apie pirmą įspūdį. Pirmo įspūdžio efektas ir yra atsakymas į klausimą apie paviršutiniškumą. Taip, nereikia vergauti daiktams. Nereikia šešiolikos porų batelių: mano nuomone, geriau pinigus leisti kelionėms ar geram maistui, tačiau reikia turėti omeny, kaip atrodai. Apsimesti, kad tau nerūpi, jei išties rūpi, yra tiesiog kvailoka.

Dar vienas pavyzdys iš kino. Filme „Ir velnias dėvi Prada“ Mirandos Priestli (kuri, kaip žinia, yra Anos Vintour prototipas) dešinioji ranka, Naidželas, ištaria intriguojančią frazę: „Tai, ką [dizaineriai] sukūrė, yra didingiau nei menas, kadangi tu tuose kūriniuose gyveni savo gyvenimą“. Kokia Jūsų nuomonė apie mados ir meno santykį? Ar galime madą vadinti menu, ar tai jau visiškai atskiras laukas? O į kokią kategoriją įkrenta stilisto darbas?

Mada yra taikomojo meno rūšis. Nors dizaineris neretai tampa paslaugų srities atstovu ir netgi stilistu jau vien todėl, kad turi privačių klientų, aukštoji mada vis tiek yra menas ir dizaineris yra menininkas. Tuo tarpu stilistas yra geras amatininkas, tik kad lietuvių kalboje šis žodis turi kiek grubias konotacijas. Amatininkai, vienaip ar kitaip, yra žmonės, kurie gali pragyventi iš savo sugebėjimo, savo amato, talento. Tą stilistas ir daro.

Kas yra Jūsų idealai, į kokius žmones žvelgiate, kai reikia įkvėpimo?

Idealų, kuriuos norėčiau kopijuoti, neturiu. Bet yra kelios personos, kurios įkvepia, pavyzdžiui, Anna Piaggi. Ji dalykus suvokdavo savitai, todėl iš drabužio išties padarydavo meną ir madą iš taikomojo meno perkeldavo į aukštąjį meną. Neįtikėtina, kaip šis žmogus matė daiktą ir iš nesuvokiamo padarydavo jį dar beprotiškesnį. Kai atrodo, kad jau viskas padaryta, ji galėjo dar daugiau. Toks ribų neturėjimas kūryboje yra pavyzdys ir įkvėpimo šaltinis. Nors pati nedirbu nei su scena, nei su aukštąja mada, tačiau ši moteris man vis tiek labai įdomi. Taip pat man visuomet įdomu pašnekėti su Giedre Fledžinskiene. Ji yra spalvotyrininkė, mados specialistė, Vilniaus dizaino kolegijos vadovė. Ji turi labai tvirtą nuomonę. Taip pat žaviuosi Karlu Lagerfeldu, prancūziškos esybės vokiečiu. Per tiek metų jo stilius nekinta, bet jis visada atrodo stilingai: jis atrado kažką, kas nesensta, tai fenomenalu ir įkvepia.

Na, o kas „Spintologijos“ skaitytojų laukia ateityje?

Greitai pasirodys mano sukurtas darbo kalendorius, kuriame, be visų darbo kalendoriui būdingų atributų, bus parašytas tinkamas laikas apsipirkti, tvarkyti spintą. Kitaip tariant, laike bus išdėliota tai, apie ką jau kalbėta „Spintologijoje“ ir privačiuose pokalbiuose su klientėmis. Tikiuosi, tai padės žmonėms dar geriau atrodyti ir dar puikiau jaustis.