Vasarį Rusijoje išleista žymaus rusų kultūrologo, Kembridžo ir Europos universiteto Florencijoje profesoriaus Aleksandro Etkindo knyga „Iškreiptas gedėjimas: atmintis apie nepalaidotuosius“ («Кривое горе: Память о непогребённых»). Tai intriguojanti ir pesimistiška stalinistinių represijų atminties studija, kurioje nagrinėjami gedėjimo dėl represijų aukų pavyzdžiai įvairiuose sovietinės ir Rusijos kultūros žanruose – literatūroje, kine, tapyboje, populiariojoje kultūroje ir t. t.

Vadovaujantis A. Etkindo teorija, gedėjimas mimetiškas, todėl visuomenės, išgyvenusios didelę katastrofą (šiuo atveju – represijas), vėliau ir sąmoningai, ir ne pripildo savo kultūrą ir folklorą tos nelaimės, jos metu prarastų žmonių ir su jais susijusių aplinkybių vaizdiniais. Dalis gedėjimo praktikų atvirai pripažįsta aukų egzistavimą (pvz., paminklai aukų atminimui), kitos maskuojamos Ezopo kalba, o kai kada tampa panašios į riktus (pvz., 500 rublių kupiūra su Solovkų ypatingosios paskirties lageriu). Autoriaus manymu, šis formų skirtumas yra lemtingas.

Atmintis apie stalinistinių represijų aukas Rusijoje dažniausiai įgauna „minkštą“ formą, pvz., meno kūrinių, atspindinčių individualią menininko poziciją, o „kietą“ – daug rečiau (pvz., paminklų, įstatymų ar institucijų, kurios yra visuomenės konsensuso rezultatas).

„Kietos“ atminties formų, turinčių tiesioginį, o ne metaforinį santykį su aukomis, trūkumas parodo, kad net dabar represijų atmintis yra savotiškai „represuota“ – ji negali tiesiogiai kalbėti apie aukas ir turi nuolat „persikreipti“, ieškoti metaforų ir aplinkinių kelių, kaip papasakoti apie tai, kas įvyko.

Atvirai neišreikštas praradimo skausmas cirkuliuoja visuomenėje dešimtmečiais, gimdydamas agresiją, smurtą ir susipriešinimą. Knygos pabaigoje cituojamos Z. Froido mintys: jei kančios neprisimenamos, jos pasikartos, neapraudoti mirusieji nuolat persekios gyvuosius, neįsisąmoninta netektis grįžta keistomis formomis ir toks derinys yra siaubingas.

Kaip pastebi „Forbes“ apžvalgininkas S. Medvedevas, aptardamas „Iškreiptą gedėjimą…“, „siaubingumo“ apraiškos šiandieninėje Rusijoje ne visada masinės, tačiau dažnai makabriškos (pvz. „saugumo istorijos muziejumi“ paverstas žymus GULAG’o muziejus lageryje „Perm-36“, NKVD uniformomis per minėjimus aprengiami vaikai, Stalino gerbėjų kolonos, traukiančios prie „vado“ kapo jo mirties dieną, ir t. t.). Galiausiai, dėl represijų kelių kartų patirta baimė ir pažeminimas dabar, panašu, „malšinami“ įsikalbant prarastos imperijos patirtį ir puoselėjant iliuzijas apie geopolitinę didybę.

„Gedėjimo darbas atkuria praeitį vaizduotėje, tekstuose ir ritualuose, toks darbas grąžina mirusiuosius į gyvenimą, tačiau tai – gyvenimas tik iš dalies. Kultūrinė atmintis po socialinės katastrofos – sudėtinga terpė, kurioje koegzistuoja aukos, budeliai ir nusikaltimų liudininkai, o tarp jų yra ir visai keistų padarų – vampyrų, zombių ir vaiduoklių“, – apibendrinama knygos anotacijoje.

Šis interviu su A. Etkindu buvo sudarytas portalo „theVillage“  iš autoriaus minčių, išsakytų per knygos pristatymą, bei atsakymų į A. Pavperovo klausimus. Koliažą primenanti originali medžiaga padrąsino improvizuoti verčiant, todėl pateikiamas tekstas – trumpesnis, klausimai atrinkti ir perdėlioti laikantis griežtesnės struktūros, vengiant pasikartojimų, patikslinimų, ekskursų į šalutines temas. Nepaisant šių į aiškumą orientuotų korekcijų, tie, kurie yra anksčiau susidūrę su A. Etkindo  tekstais, turėtų atpažinti jo išskirtinį stilių, nuaustą iš Daniilą Charmsą, o gal net visą XX-ojo a. Leningradą primenančių paradoksų, juodo humoro ir intonacijos staccato.

Marijos Sajekaitės nuotr.

Marijos Sajekaitės nuotr.

Ar šiuo metu įmanoma pasiekti kokį nors sutarimą dėl stalinistinių represijų – padaryti tai, kas buvo padaryta Vokietijoje su Holokaustu?

Didelė dalis to, ką mes vadiname „stalinistinėmis represijomis“, buvo beprasmės. Jos nebuvo niekaip pateisintos, apmąstytos arba paaiškintos tų, kas jas vykdė. Aukos nesuprato, kas vyksta, kodėl jos kenčia ir žūva. Aišku, aukos visada liks aukomis. Jos nieko negali paaiškinti, apmąstyti, parašyti atsiminimų. Tai daro išgyvenę ir gedintys – giminės, draugai, kolegos, tautiečiai arba tiesiog neabejingi žmonės. Jie gali būti bet kur – užuojauta neturi geografinių ribų. Tiesą apie Stalino represijas atskleidė ir aukų tautiečiai, ir žmonės iš įvairių pasaulio šalių. Aukų vaikai ir giminės bandė paaiškinti tai, kas įvyko: kodėl? Kam to reikėjo? Juk turėjo būti kokia nors prasmė? Nėra universalios formos, kurią įgautų gedėjimo darbas dėl politinio teroro aukų. Jokia situacija nebuvo panaši į ankstesnes represijų bangas.

Kadangi valdžia Rusijoje vis dažniau naudoja jėga paremtus metodus spręsdama politines problemas, atsiranda naujų aukų ir jų artimųjų. Istorijoje visada viskas vyksta iš naujo. Bet bandydami paaiškinti tai, kas įvyko, rasti prasmę, suprasti, žmonės orientuojasi į istorinius prototipus. Žvelgiant iš istoriko perspektyvos, tai klaidinga procedūra. Pavyzdžiui, jeigu šiandien įvyko žmogžudystė, už ją atsakingi tie žmonės, kurie nužudė šiandien, o ne tie, kurie žudė vakar arba užvakar. Nusikaltimą įvykdė nusikaltėliai, ir tai – jų piktos valios, o ne blogų tradicijų, istorinių pavyzdžių ar neteisingo auklėjimo rezultatas.

Mums praverstų turėti bendrą nuomonę svarbiais klausimais, bet kol kas mes tiesiog žinome, kad jos nėra. Gerai tai ar blogai? Manau, kad blogai, bet ką mes galime padaryti? Kaip pakeisti šitą situaciją dabar? Pritaikyti vokiečių patirtį – neįmanoma. Toje situacijoje karinis pralaimėjimas buvo katastrofiškas. Okupacija, denacifikacija, liustracija, keletas teisminių procesų, kurie buvo išsamiai viešinami žiniasklaidoje ir turėjo didelę reikšmę Vokietijos situacijai. Visai neaišku, ar teisminiai procesai pagelbėtų Rusijai, nes čia visuomenė veikiausiai juridiškai yra mažiau išprususi (nors dabar Rusijoje, tarp kitko, teisininkų vienam žmogui tenka daugiau nei Vokietijoje). Dabar viso to, kas išvardyta aukščiau, funkcijas atlieka aukštoji kultūra. Tiesa, visuomenėje ji vaidina vis menkesnį vaidmenį, bet nieko kita mes neturime. Kultūros palydovais ir atminties perdavėjais turėtų būti šeima ir mokykla, Švietimo ministerija ir, kas be ko, Kultūros ministerija. Bet jie visi užsiėmę kažkuo kitu. Kas lieka? Galima sakyti, Sorokinas, Pelevinas, Bykovas ir kiti puikūs autoriai, kurie dirba savo darbą.

1990 m. liustracijos būtų padėjusios, situacija buvo arti svarbaus posūkio. Bendravau su Galina Vasilevna Starovoitova, kuri buvo per žingsnį nuo to, kad taptų gynybos ministre. Šalis būtų buvusi kita, jei tai būtų atsitikę. Ji buvo žmogus, turėjęs nepaprastą įtikinimo galią. Bet po to, kaip žinome, Starovoitovą nužudė. Jeigu užsiimti istorija kuo nors ir padeda, tai tuo, jog pajunti, kaip viskas visada kybo ant plauko.

Taip pat jūs rašėte, kad sovietinė praeitis vis prišliaužia ir nuodija dabartį.

Visai tai – metaforos, kuriomis mes bandome paaiškinti istorinius procesus. Praeitis neturi čiuptuvų, ji negali prišliaužti. Ir vis dėlto dabartis niekaip negali nuo jos išsilaisvinti, išgyvendinti jos. Praradimas ir gedėjimo galios tokios stiprios, kad atsiskyrimas nuo katastrofiškos praeities neįvyko, nėra jo ir dabar. Šitas sprogstamasis mišinys iš praeities ir dabarties apibrėžia kultūrinės atminties, kuri formuojasi šitoje pokatastrofinėje situacijoje, bruožus. Eina metai ir dešimtmečiai: nuo Stalino laikų jau praėjo pusė amžiaus, nuo Sovietų Sąjungos subyrėjimo – taip pat daug laiko. Pažiūrėkite, kokį kelią per du dešimtmečius Rusija nuėjo po bolševikų revoliucijos 1917 m. Tai – milžiniškas kelias, ten viskas pasikeitė – į gerąją ar į blogąją pusę. Šitas kontrastas leidžia suvokti, kaip mažai naujo įvyko per pastaruosius dvidešimt metų.

Bet nemanau, kad tai kaip nors susiję su nostalgija. Praeities ilgesys yra antrinis reiškinys, o pirminis – nepasitenkinimas dabartimi. Kuo labiau žmonės nepatenkinti dabartimi, tuo stipriau juos domina praeitis, tuo dažniau jie galvoja, kad kitados buvo geriau. Tai nesusiję su amnezija, nors daugelis istorikų kalba apie posovietinę amneziją, kai žmonių nebedomina praeitis. Mano pozicija priešinga: žmonės galvoja apie praeitį per daug, bet jie vis dar nežino, kaip ir ką apie ją galvoti. Daugeliui šiuolaikinių žmonių sovietinė praeitis – įkyri būsena, kuri niekaip nepraeina.

Gondola Gulag. Lars Elling Lunde nuotr.

Gondola Gulag. Lars Elling Lunde nuotr.

Kodėl taip atsitiko?

Tai susiję su istorija, ji taip sutvarkė. Čia rezultatas katastrofiškų, kruvinų, siaubingų, nepaprastai sunkių procesų, kurie vyko sovietmečiu. Revoliucija, teroras, karas, vėl teroras ir daugelis kitų dalykų. Tai vyko visur, bet skirtingu laiku skirtingai, su skirtingais žmonėmis ir jų grupėmis, visose šalies dalyse, kartais stipriau, kartais silpniau. Terore nebuvo baltų dėmių, bet buvo ramūs metai. Vienur vyko kolektyvizacija, kitur – industrializacija, dar kažkur neįsivaizduojamų netekčių sąskaita išgaudavo žemės gelmių išteklius, kirto miškus arba tundrą. Visa tai atsitiko labai seniai, tų žmonių jau nebėra. Nuo to laiko nevyko produktyvaus atminties darbo, kuris galbūt galėjo padėti palikuonims. O galbūt padėti negalėjo niekas.

Bet mes žinome pavyzdžių, kai kultūra, kurią slėgė labai sunki kaltės ir gedėjimo našta, su ja dirbo ir bandė susitaikyti pati su savimi, nors tai visada sudėtinga. Tam, kad būtų išsilaisvinta, dirbama su atmintimi arba pasveikstama po traumos, reikia kažko ypatingo. Būna situacijų, kai toliau kankintis yra labiau inertiška ir natūralesnė būsena nei bandyti pasikeisti ir pradėti gyvenimą iš naujo. Pokyčiams reikia pastangų – kultūrinių, institucinių, juridinių ir politinių. Viso šito čia neatsirado. Buvo bandymų susitvarkyti su atmintimi, ir netgi labai daug.  Ir visi jie vėl, vėl ir vėl baigdavosi nesėkmingai. O tai rodo, kad praeitis lieka su mumis, įskaitant ir naujausią destalinizacijos bandymą, kuris taip pat buvo ir pats nedrąsiausias (naujausia arba trečiąja destalinizacija autorius vadina tą, kuri buvo deklaruota valdant D. Medvedevui. Pirmoji vyko per Chruščiovo „atšilimą“, antroji – per Gorbačiovo „perestroiką“ – vert. pastaba).

Ką daro vienaip ar kitaip gedintys žmonės?

Man svarbu, kad mano knyga – apie daug ir įvairių kultūros žanrų. Pavyzdžiui, ji prasideda nuo istorijos apie 500 rublių kupiūrą.  Ant kupiūrų, kurias spausdina dabar, pavaizduotas Solovkų vienuolynas. Bet dar neseniai ant šitų kupiūrų cerkvių kupolų viršūnės buvo piramidės formos.

Kai ta kupiūra pasirodė apyvartoje pačioje 10-o dešimtmečio pradžioje, ant jos buvo pavaizduotas Solovkų lageris – pavyzdinis GULAG‘o lageris, kuriame buvo tobulinami metodai, vėliau naudoti visoje baudžiamojoje sistemoje. Svogūniniai kupolai tuo metu buvo sugriauti ir kaliniai lentomis uždengė stogus barakams – gyveno jie tiesiog cerkvėse, pačiame sobore. Būtent Solovkų lageris buvo pavaizduotas ant kupiūros, kurią mes dešimtmečiais nešiojomės savo piniginėse, nekreipdami į tai jokio dėmesio. Po to 2005 m. apyvartoje pasirodė kita kupiūra, bet jūs ir šiandien savo piniginėje galite rasti Solovkų lagerio atvaizdą.

Šitas pavyzdys man atrodo svarbus, nes jis priklauso masinei, o ne aukštajai, profesionaliajai kultūrai, kaip kinas, paminklai arba romanai. Kažkas tą atvaizdą „prastūmė“ kaip kontrabandą, nepaisydamas įvairių lygių cenzūros, lūkesčių ir nuogąstavimų, kuriuos turi labai svarbūs žmonės, sėdintys „Centrobanke“, ir aptarinėjantys, kas turi būti pavaizduota ant skirtingų banknotų. Visi tie atvaizdai dedikuoti svarbiausiems įvykiams ir vietoms Rusijos ir sovietinėje istorijoje. Ir staiga, įsivaizduokite – Solovkų lageris.

GULAG‘o, o vėliau Sovietų Sąjungos žlugimas po savęs paliko milžiniškus atminties masyvus. Jie panašūs ne tiek į kalnų viršukalnes, kiek į ledkalnius: didžiulė šitos kultūrinės atminties masės dalis yra po vandeniu, jos nesimato, bet ji kažkaip prasišviečia, atsispindi, veikia bendrą temperatūrą, kartais dalimis išplaukia į paviršių. Dėl laiko tėkmės ir pastangų atmintis pamažu palieka tą drumstą liūną, kristalizuojasi, virsta paminklu, akmenėja. Šie procesai turi milžinišką kultūrinę reikšmę.

Mūsų kupiūros likimas – tik vienas pavyzdys, kaip vyksta kultūrinis įsiminimas ir pamiršimas. Abu šie procesai vyksta tikslingai – ne patys savaime, o veikiami valios. Kartą susirinko kažkoks komitetas, nubalsavo ir nurodė, kad nuo tam tikros dienos ant naujų kupiūrų turi būti ne Solovkų lageris, o Solovkų vienuolynas. Tuo pat metu kupiūros su lageriu vis dar yra apyvartoje, jas lengva rasti. Bet yra dar vienas įdomus faktas: ant visų kupiūrų – naujo ir seno pavyzdžio – nurodyti 1997 m. Patikrinti šią informaciją galima keliais pelės spustelėjimais „Centrobanko“ svetainėje. Atmintis mums, kaip kultūrinės produkcijos vartotojams, krečia keistus pokštus. 2005 m. pakeitę labai svarbų atminties vaizdinį, bet nepakeitę išleidimo metų, tie komitetai, kurie privalo išmanyti visas detales, veikdami masinę kultūrą, ko gero, užsiima tikslinga dezinformacija – atlieka užmaršties darbą. Bet kas buvo šio darbo vykdytojai ir užsakovai, sužinos tik ateities istorikas. Ir aš neabejoju, kad tai bus labai įdomus tyrimas (įvardydamas 2005 m. autorius suklydo ir vėliau kituose interviu patikslino – kalbama apie 2010 m. pakeitimus, kai patvirtinta nuo 1997 m. modifikacijos akivaizdžiai besiskirianti kupiūra, ant kurios Solovkų vienuolynas pavaizduotas nauju rakursu ir su svogūniniais kupolais – vert. pastaba).

Jūs taip pat daug kalbate apie Agambeno „nuogo“ žmogaus koncepciją: sovietinėje santvarkoje kiekvienas žmogus buvo potencialiai „nuogas“ – neapsaugotas nuo valdžios savivalės, represijų, rizikos tapti beprasme auka. Kokią metaforą galima būtų parinkti žmogui, gyvenančiam šiuolaikinėje Rusijoje?

Agambenas vartojo „nuogo gyvenimo“ sąvoką, kalbėdamas apie vokiečių koncentracijos stovyklų kalinius, kurie iš tikrųjų nebuvo apginti nuo valdžios ar vienas kito smurto nei įstatymais, nei kitais institutais. Šiuo aspektu „nuogas“ žmogus tas, kurio gyvenimo negina įstatymai ir kuris lagerio barako viduje atsiduria vien jėgos santykių, visų karo prieš visus situacijoje. Skirtumas tarp tokio ir mūsų šiuolaikinio gyvenimo milžiniškas.

Bet mes irgi visą laiką kažkuo nepatenkinti. Mes matome, kaip išradingai valstybė pažeidinėja įstatymus, nors ji daro viską, kad tai mūsų nejaudintų. Ir kol valdžia turėjo pinigų ir resursų – nes nieko kito ji neturi – jai pakankamai sėkmingai pavykdavo tai daryti. Atlyginimai kilo, ir nors jų pajamos augo kur kas sparčiau, šito mes nematėme. Arba jeigu kas nors apie tai papasakodavo, žmogus sau galvodavo: „Kas trejus metus perku naują automobilį, ko man jaudintis. Galbūt ir namą nusipirksiu.“ Bet dėl labai greito ir labai neefektyvaus resursų naudojimo tas būdas, kuriuo valstybė gindavo gyventojus nuo savęs ir kurį pati išrado ir ilgokai naudojo, nebeveikia. Tas biudžetas, kurio valstybei turėjo užtekti ir praturtėti, ir gyventojams apsaugoti, pasirodė nepakankamai efektyvus. Aišku, mes esame labai nutolę nuo „nuogo“ žmogaus būklės.

Bet aš vertinu atvirumą, su kurio „Sberbanko“ prezidentas Germanas Grefas kalba apie daunšiftingą. Aš tai suprantu kaip nuosmukį ir iššvaistymą, kurį patyrė ir visa valstybė, ir kiekvienas žmogus. Esu įsitikinęs, kad tai pasakęs turėjo omenyje ir save – jis vis dar pasakiškai turtingas, bet jau ne taip, kaip anksčiau. Ir mes su jumis pasakiškai neturtingi, nors dar ne tiek, kad jaustumėmės visiškai neapsaugoti.