Viešoji erdvė – parkai, skverai, aikštės, stadionai, vaikų žaidimų aikštelės – savaime suprantamybė, tiesa? Tačiau ar erdvės viešumas visuomet reiškia ir jos bendruomeniškumą? Šio klausimo paskatinti DOXOJE kalbiname du architektus, miesto erdvių teoretikus ir bendruomeninių iniciatyvų organizatorius Constantiną Petcou ir Doiną Petrescu.

Constantinas ir Doina 2001 metais įkūrė Savarankiškos architektūros studiją (Atelier d’architecture autogérée – aaa). Vienas iš daugybės aaa kolektyvo projektų yra R-URBAN, tarptautiniu mastu pagarsėjusi profesionalų ir piliečių lanksčiosios regeneracijos iniciatyva Kolombo mieste, Prancūzijoje. Nuo 2014 m. kovo Doina ir Constantinas kovoja prieš R-URBAN projekto sunaikinimą ir savivaldybės planus jo vietoje pastatyti laikiną automobilių stovėjimo aikštelę.

Paryžiuje gyvenantys ir ten savivaldos principu veikiančių bendruomenių projektus įgyvendinantys aktyvistai dalijasi mintimis apie tai, ką reiškia būti nomadišku subjektu šiandienos miesto erdvėse, kaip inicijuoti iš apačios kylančius socialinius-struktūrinius pokyčius ir kodėl šiems klausimams kelti bei spręsti reikalinga tarpsritinė prieiga.

Daina Habdankaitė: Norėčiau pradėti nuo pagrindinių sąvokų, kurios dažnai pasirodo jūsų kalbėjime, apibrėžimo: savivaldos architektūra (angl. self-managing architecture), savivaldos bendruomenė, socialinė architektūra. Šios sąvokos verčia prisiminti ir visiškai priešingą reikšmę turinčią socialinės inžinerijos sąvoką. Gal galėtumėte nuskaidrinti, koks tarp šių sąvokų ryšys?

Doina Petrescu: Galima būtų kvestionuoti net ir „valdymo“ (management) sąvoką, kuri dažnai vartojama neoliberalioje kalboje. Net ir savivalda (self-management), kuri yra tarsi imperatyvas pogerovės valstybės veikimui, kelia tam tikrų abejonių. Pažvelgę į The Big Society programą Jungtinėje Karalystėje matytume, jog ten kairiojo sparno vyriausybės įtvirtinta programa sudaro sąlygas bendruomenėms pačioms save valdyti ir taip gauti valstybės subsidijas. O mes naudojame šiuos įrankius kiek kitokiems tikslams.

Jei norime ką nors pakeisti, reikia žinoti, kaip pokytį valdyti. Suprantame, jog tai yra procesas. Aplink projektą susibūrusi bendruomenė pereina skirtingus etapus, kuriuose mokosi, kas yra savivalda, kol galiausiai pati tampa save valdančia bendruomene. Mūsų projektui itin svarbus socialinis matmuo, kadangi jis susijęs su socialiai pažeidžiamų vietovių socialine transformacija. Tai, ką mes darome, toli gražu nėra socialinė inžinerija: mes neateiname į bendruomenę iš išorės, kad jai primestume mums patinkančią struktūrą. Mes tam tikra prasme kuriame besirandančią bendruomenę kartu su ja – drauge su žmonėmis, kurie iš tikro dalyvauja projekte, valdysimame bendruomenės, kuri aplink jį telkiasi.

Constantinas Petcou: Tiesą sakant, kai pradėjome veikti 2001 metais, ši situacija mums buvo visiškai nauja. Iki tol nebuvome įsitraukę į jokias nepelno siekiančias organizacijas, susibūrimus ar projektus. Žingsnis po žingsnio atradome, kaip valdyti projektus ir kurie savivaldos įrankiai veikia geriausiai. Tai buvo empirinis būdas mokytis, kaip veikti be pinigų, be jokios paramos. Taigi savivalda mums tapo būdu organizuoti bendruomeninį projektą, kuris nebuvo remiamas.

The Big Society programa Jungtinėje Karalystėje taip pat yra pagrįsta savivalda trūkstant pinigų, tačiau visa tai daroma gerokai suktai. Savivalda jiems yra būdas nusikratyti atsakomybės, kuo mažiau įsitraukti į projektą. Tuo tarpu mūsų atveju savivalda yra būdas, kuriuo žmonėms suteikiama daugiau galimybių ir kuriuo sukuriamas pokytis neužimant galios pozicijos.

Žinoma, esame prieš socialinę inžineriją. Mums rūpi tai, kas lieka po projekto, todėl visuomet numatome ilgalaikius planus. Kai gavome paramą antrajam projektui, mūsų paklausė, kiek ketiname įsitraukti. Atsakėme, kad galime įsitraukti tik į rezultatus. Galima įsitraukti į įrankių kūrimą, tačiau galiausiai viską lemia žmonės, kurie prisijungia, jei patys to nori, ir taip projektas gali ir toliau vykti aplink sukurtą mechanizmą. Savivalda leidžia žmonėms užimti patogią padėtį ir nebūti manipuliuojamiems mūsų ar bet kokios galios ideologijos. Mes tiesiog sukuriame sąlygas ir ribas dalykams įvykti ir atsirasti. Ar jie įvyks, priklauso nuo kitų noro. Mes jų nestumiame ir kitaip neprievartaujame.

Daina: Ar tuomet galėtume sakyti, kad jūsų vaidmuo šiame procese yra fasilitatorių?

Doina: Tiesą sakant, mes turime keletą vaidmenų. Esame iniciatoriai, tuomet tampame fasilitatoriais ir galiausiai – patarėjais ir kritiškais draugais.

Constantinas: Paprastai miestuose nėra bendruomenių, nes nėra bendrų erdvių, kuriose būtų galima drauge kurti ir telktis. Įprasta į įvairias erdves ateiti kaip vartotojui – taip ateiname, pavyzdžiui, į kultūros centrą. Žinoma, tokios erdvės, kaip skvotai, yra išimtis. Mes kuriame erdves, kuriose žmonės gali tapti aktyviais subjektais.

Daina: Minėjote, kad nuo pat projekto pradžios rengiate bendruomenę tam, kad ji galėtų tęsti projektą jums pasitraukus, tačiau kaip tai veikia? Ar jums pasitraukus fasilitatoriaus poziciją užima kas nors kitas, o gal bendruomenė gali toliau veikti be žmogaus, kuris būtų įsitraukęs ir tuo pat metu išlaikytų kritinę distanciją ir galėtų matyti platesnį kontekstą? Ar gali savivaldos bendruomenė išlikti be jokio fasilitavimo?

Doina: Geras klausimas. Tai priklauso nuo projekto ir jo apimties. Atsakymas į jūsų klausimą yra „taip“: projektas gali tęstis be fasilitatoriaus arba skirtingiems žmonėms pasidalijus jo vaidmenį. Taip nutiko pirmuose dviejuose mūsų projektuose. Mėginome padaryti tą patį ir trečiajame, tačiau paaiškėjo, kad dėl jo sudėtingumo fasilitatoriaus reikia ilgesniam laikui.

Galvojame apie kitokius fasilitavimo pavidalus, kurie įgautų organizacijos formą ir būtų grindžiami bendruomeninių organizacijų veikimu (development trust). Ji turėtų savo atstovą bendruomenių valdymo aparate ir jungtų skirtingus veiklos centrus. Tokiu būdu būtų pasiektas bendruomeniškas fasilitavimas – taptų įmanoma patarti ir fasilituoti ne tik vienos organizacijos rėmuose, bet kelių įsitraukusių organizacijų veikloje.

Constantinas: Į projektą įsitraukę žmonės visuomet išlieka daugiasluoksniškoje subjektų pozicijoje. Kiekviename projekte būna žmonių, kurie yra tiesiog vartotojai, o kiti prisiima atsakomybę ir tampa tarpininkais (stakeholder). Šis daugiasluoksniškumas išlieka ir mums pasitraukus. Priimame situaciją tokią, kokia ji yra: gali būti, jog esama žmonių, kurie neturi daug laiko ir tik dalį jo gali skirti projektui.

Daina: Visi jūsų projektai turi stiprų politinį krūvį. Visi jie pagrįsti iniciatyva, kuri juda iš apačios į viršų ir kurios valdžia veikiausiai turėtų prisibijoti. Kaskart, kai girdžiu apie tokias iniciatyvas, negaliu susilaikyti nepasvarsčiusi: ar didesnis projektas gali išlaikyti „iš apačios į viršų“ logiką? Galbūt tokia organizacijos forma gerai veikia tik vietinėje bendruomenėje, o bandant ją taikyti platesniu mastu ji išauga į ką kita. Ar darydami savo projektus susimąstote apie galimus pasikeitimus stambesniu politiniu lygmeniu?

Doina: Puikus klausimas, mes taip pat apie tai daug galvojame. Paprastai tariant, bendruomenės organizacijos kartu su visu demokratiniu susisluoksniavimu ir savivalda grįstomis vietinėmis iniciatyvomis veikiausiai yra vienas iš atsakymų. Mes nesame politikai, tad apie politikos prigimtį galvojame kaip apie ypatingą organizuotumą. Manome, kad regionas yra tas mastas, kuriuo bendruomeniška savivalda veikia geriausiai, kadangi šiuo lygmeniu vis dar įmanoma pažinoti visus žmones. Manau, kad kartais svarbus tiesioginis bendravimas, jei norima politinio veikimo, kuris būtų susietas su erdve.

Dar vienas dalykas, kurį mėginame padaryti – sukurti tam tikrą būstinę, kuri būtų skirta ne valdyti, o perduoti žinias, kaip atlikti veiksmus, kurių neįmanoma padaryti vietiniu lygmeniu. Pavyzdžiui, turime socialinių inovacijų klasterį, kuris, būdamas kartu ir pastatas, taip pat yra ir organizacija, remianti naujas praktikas ir skatinanti jų radimąsi. Neapibrėžiame to kaip politinio projekto, tačiau jį galima ir taip suvokti.

Constantinas: Jūsų klausimas puikus, tačiau tuo pat metu ir suktas. Nesu tikras, ar iš apačios į viršų organizuotas procesas gali būti nuolatinis ar be pabaigos. Mums tai veikiau būdas paprastiems žmonėms atverti duris jų kolektyviniams projektams kurti. Kai kurie ateina tik pasižiūrėti, kiti prisiima vaidmenis, tampa atsakingais ir ima kurti savo bendruomenes. Čia jie pavirsta bendruomenėmis, turinčiomis tam tikrą struktūrą ir valdymą, tačiau šios organizacijos visuomet išlieka atviros. Tai, ką mes darome, nėra anarchizmas, kur galia nuolat juda iš apačios į viršų. Nesu tikras, ar įmanoma nuolatinė iš apačios į viršų organizuota struktūra.

Daina: Ar galėtume tuomet šį saviorganizacijos būdą įvardinti kaip nuolatinę restruktūrizaciją?

Constantinas: Taip. Mes tai vadiname nuolatine steigimo situacija, ją priešindami institucionalizacijai. Mūsų projektai pasižymi nuolatine dinamika, kadangi prie jų nuolat prisijungia naujų žmonių. Taigi tai yra nuolatinė steigimo situacija, nes daliai šių žmonių veikla projekte yra laikina, ji turi save pateisinti, tad nuolat yra ką veikti. Tuo tarpu institucinėje situacijoje žmonės ar erdvė niekam nerūpi. Tai tik institucija.

Doina: Darydami projektus ilgainiui supratome, kad jų laikinumas nėra toks jau blogas dalykas. Nieko bloga, jei laikinam projektui suteikiama galimybė pasikartoti ir tokiu būdu išlikti nuolatiniam. Bet kuriuo momentu gali jį užklausti ir gausi skirtingą atsakymą pagal tai, kas tuo metu juo užsiima. Tokiu būdu galios struktūra nuolat atsinaujina. Kartais tai gali pakrypti ir bloga linkme. Per pirmąjį projektą būta kelių krizių dėl galios struktūrų vos mums jį palikus. Tačiau labai įdomu matyti, kaip aplink projektą susitelkusi bendruomenė subręsta tiek, kad galėtų persiorganizuoti, būti kritiška ir išspręsti valdymo problemą.

Constantinas: Taip pat gali būti, kad bendruomenė išnyks.

Doina: Būtent. Niekada negali žinoti.

Projektas PASSAGE 56 vyksta buvusioje arkoje 20-ajame Paryžiaus rajone, kuris itin tankiai apgyvendintas ir kuriame susiduriame su daugybe socialinių problemų. Projektas gimė vietinei administracijai, organizacijomis, profesionalams ir gyventojams susivienijus tam, kad būtų sukurta bendruomeniškai valdoma erdvė. Prasidėjęs kaip laikina instaliacija, projektas galiausiai išaugo į ilgalaikį ekologijos ir kultūros centrą, kurio pagrindinis variklis – vietinis jaunimas. 200 m2 plote telpa bendruomenės daržas, nedidelis medinis pastatas, kurio stogą dengia saulės baterijos, kompostiniai tualetai, lietaus vandens surinkimo aparatas, sėklų daiginimo stotelė ir koridorius laukiniams paukščiams praskristi. Erdvė suprojektuota taip, kad joje pagaminama ir perdirbama beveik viskas, ko reikia: vanduo, trąšos, maistas ir energija. Šiuo metu projektą valdo vietinių gyventojų grupelė, kiekvieną savaitę organizuojanti bendras veiklas: sodininkystę, filmų peržiūras, diskusijas, organiško maisto tiekimą ir kaimynystės susibūrimus.

Daina: Norėčiau jūsų paklausti apie teisinę erdvės reapropriaciją. Viešosios erdvės mieste visuomet pasižymi apribojimais, nurodančiais, ką žmonėms leidžiama toje erdvėje daryti ir ko ne. Pavyzdžiui, jei pamėginčiau miesto parke susiręsti palapinę ar laikiną namelį, greitai būčiau nukenksminta valdžios. Ar savo projektuose jums teko susidurti su teisinėmis problemomis reaproprijuojant viešąsias erdves? Ar bendradarbiaujate su miesto valdžia ir kitomis valdžios struktūromis?

Constantinas: Stengiamės pakeisti administracijos stereotipus. Tokio pobūdžio projektai jiems tebėra neįprasti, tad pradžioje gali juos gąsdinti. Dažnai nurodome į ankstesnius savo projektus, nes tokiu būdu lengiau valdininkus įtikinti tuo, ką darome. Stengiamės kurti bendrą žodyną, kad sutartume, ką reiškia „laikinas“ ir kas yra mobilus projektas. Kartais valdininkai to nesupranta ir siekia užkirsti mums kelią. Jų argumentas tas, kad laikinas reiškia efemerišką. Tačiau taip nėra. Laikinas yra mobilus ir keliaujantis, taigi ir tvarus.

Kai tik pradėjome, buvo sudėtinga pasiekti bendro sutarimo dėl projekto tarp institucijų, už projektus atsakingų žmonių ir vietinių gyventojų. Pavyzdžiui, tuščia erdvė, kurioje įgyvendinome pirmąjį projektą, prieš tai turėjo prastų konotacijų, taigi žmonės iš pradžių bijojo ja naudotis.

Doina: Visuomet derėdavomės dėl teisinių aspektų, nes tokiu būdu siekėme, jog žmonės, kurie nebūtinai yra politiškai sąmoningi ar pritariantys kairiajai ideologijai, galėtų ateiti ir prisijungti prie projekto dėl jo paties. Manau, kad paprastiems žmonėms reikalingas užtikrinimas, kad jie nedaro nieko nelegalaus. Visuomet pasirūpiname laikinuoju draudimu, ieškome galimybės gauti statybų licenciją – taip sudaromos sąlygos šioms praktikoms tapti visuotinėms, užuot buvus išimtiniais projektais ar išskirtiniais politiškai sąmoningų žmonių susibūrimais, inicijuotais ypatingu sąmoningumu pasižyminčios bendruomenės. Tai veikiau tampa kažkuo, ką kiti gali pakartoti, atsiremdami į jau egzistuojančius įstatymus ir nuostatus.

Visgi manau, kad tai mums ir pakišo koją paskutinamie projekte [R-Urban, red. past.]. Laikydamiesi taisyklių pastatėme pastatą, kuris išsilaikė ilgiau nei numatyti laikinajame statybų leidime. Naujoji valdžia pasitelkė šią spragą prieš mus.

Projektas R-URBAN

Tarpsritinio tinklo principu veikiantis projektas sudarytas iš keleto elementų. Dalis jų išsidėstę Agrocité – miesto žemdirbystės stotelėje, kurioje esama nedidelės eksperimentinės fermos, bendruomenės daržų, kompostavimo ir lietaus vandens surinkimo centrų, edukacijai ir kultūrai skirtų erdvių bei energijos gamybos įrankių. Kiti R-Urban projekto elementai veikia už pagrindinės Agrocité erdvės ribų. Recyclab, įsikūrusi Achères bulvare, yra perdirbimui ir žaliajai statybai skirtas pastatas, kuriame telkiamos priemonės miesto atliekoms rūšiuoti ir jas paversti žaliajai statybai tinkančiomis medžiagomis. Ecoophab – bendradarbiavimui skirta gyvenamoji erdvė Jean Jaques Rousseau gatvėje. Ją sudaro 7 eksperimentinės apgyvendinimo erdvės, tarp kurių – socialiniai būstai, tyrėjams ir studentams skirtos rezidencijos ir bendruomenės erdvės.

Daina: Tai, ką netrukus pasakysiu, yra veikiau provokuoti skirta pastaba nei klausimas. Galėtume tarti, kad jūsų veikla puikiai dera su didžiosios valdžios galia. Tai reiškia, kad, jei valdininkai pasakytų, jog jūs darote kažką nelegalaus ir lieptų susikrovus daiktus palikti tam tikrą vietą, jums neliktų nieko kito, kaip tai padaryti. Atrodo, kad iš apačios į viršų besiorganizuojanti struktūra veikia tik tol, kol „viršus“ tam neprieštarauja.

Doina: Taip nėra, nes per šį veikimą galima kai ką pakeisti. Pavyzdžiui, šie treji metai laikino erdvės naudojimo pakeitė miesto valdžios požiūrį ir žmonių troškimus. Antrąjį savo projektą pradėjome kaip laikiną, o galiausiai jis tapo nuolatiniu. Įsitikinusi, kaip gerai žmonės dirba projekte, bendruomenė gavo ilgalaikį leidimą veikti. Kiekviena tokia situacija turi pasekmių, galinčių pakeisti teisinę sistemą, įstatymus ir mentalitetą.

Constantinas: Manau, visuomet rizikuoji, kai pasitrauki iš projekto jam pakankamai nesubrendus. Jei jis nėra stabilus, jį nesunku sunaikinti. Nauji tarpininkai gali nebūti pakankamai stiprūs ar pakankamai pasitikintys savimi, kad atsilaikytų, jiems taip pat gali trūkti panašios veiklos patirties. Tačiau jei bendruomeninis projektas pakankamai išvystytas, tampa nebeįmanoma į jį nekreipti dėmesio.

Pavyzdžiui, žmonės Paryžiaus priemiesčiuose yra ekonomiškai labiau pažeidžiami nei paryžiečiai. Čia yra mažiau aktyvistų, žmonės linkę vengti papildomų rūpesčių, nes jiems užtenka ir savų. Štai kodėl svarbu tokiems žmonėms pakankamai gerai pristatyti projektą, kuo geriau paaiškinti, ko juo siekiama. Visa tai – diskursyvinė ir simbolinė apsauga.

Daina: Apskritai visi jūsų projektai atrodo itin nusisekę. Norėčiau paklausti, kokių buvo ar tebėra kliūčių plėtojant jūsų veiklą, su kokiais sunkumais dažniausiai susiduriate? Kaip šių iššūkių pobūdis kito bėgant laikui?

Constantinas: Vienas iš pavojų – pasiduoti kitų galiai. Kadangi projektai sėkmingi, su mumis susisiekia didelės organizacijos, norinčios kartu dirbti. Bendradarbiaujant su didesnėmis organizacijomis, visuomet yra pavojus pasiduoti jų įtakai, o ne veikti partnerystės principu. Kita grėsmė – laikinumas. Yra daugybė praktikų, plėtojančių laikiną architektūrą ir instaliacijas, tačiau šie dalykai trunka vos kelias savaites ar mėnesius. Pasibaigus tokiam projektui, architektams lieka nuotraukos, o vietiniams gyventojams – išvis nieko.

Prieš pradėdami vykdyti mūsų naujausią projektą R-Urban, analizavome ankstesniuosius. Jie visi susilaukė sėkmės, tačiau supratome, kad visi jie riboti, nes nukreipti į žmonių laisvalaikį. Laisvalaikis svarbus, bet to negana. R-Urban projekte siekiame sukurti vietas ir programas darbui. Pradėjome kurti platformą ir kooperatyvinį apgyvendinimą, tačiau tai sustabdė miesto valdžia. Siekiame išvystyti erdvę darbui, gyvenimui ir laisvalaikiui, kad patenkintume visus socialinius aspektus.

Doina: Taip pat supratome, kad trūksta tarpininkų – jaunų verslininkų, kurie gali tapti fasilitatoriais ir prisiimti atsakomybę įvairiuose projektuose. Veikiausiai dar per anksti: ši karta dar turi susiformuoti ugdymo institucijose. Socialiai atsakingo verslumo modelis dar neišplėtotas – bent jau ne Prancūzijoje, kur mes ir veikiame. Žodžiu, pasigendame ryšio su ugdymo įstaigomis, tad nuolat stengiamės jas prisitraukti.

Netrukus pradėsime dirbti su architektų mokykla, kuri mūsų projektą pasirinko kaip savo pilotinį darbą. Taip pat turime keletą praktikantų, kai kurie jų nori ir toliau tęsti panašias veiklas, inicijuoti naujas. Gerai suprantame, kad esama problemos, kaip perduoti aktyvumą kitiems – juk tarp vartotojo ir tarpininko projekte toks didelis šuolis.

Laikas mums kelia nerimą, jis nėra mūsų sąjungininkas. Tai susiję ir su mūsų amžiumi, ir su penkerių metų periodu, kuris mums duotas padaryti ką nors, kas turės teigiamų pasekmių. Matydami, kiek kliūčių nuolat kyla ir kiek reikia laiko kiekvienai jų įveikti, suvokiame savo veikimo ribas. Mums taip pat rūpi, kaip išplėsti aktyviai veikiančių žmonių tinklą, kad galėtume būti tikri, kad nesame vieniši ir kad šioje veikloje mūsų daug.

Kalbėtasi 2016 metų rudenį Vilniuje vykusio Viešųjų erdvių kongreso metu. Kongreso organizatoriai – VDU, Jutempus, Balticada dalyvaujant MIT Meno, kultūros ir technologijų programai. Kongreso rėmėjai: LRKM, LKT, LMT ir JAV ambasada Vilniuje. Partneriai: NDG, Valstybės pažinimo centras, Doxa, Architektūros fondas, Lux Express.