Norėčiau išreikšti gilų susirūpinimą stringančiomis derybomis tarp Graikijos vyriausybės ir Europos Sąjungos institucijų – abi pusės turėtų užmegzti dialogą ir pasiekti abipusį kompromisą; norėčiau išreikšti gilų susirūpinimą situacija Gazos ruože – atitinkamos institucijos turėtų tučtuojau pradėti tyrimą dėl žmogaus teisių pažeidimų, o konfliktuojančios pusės – sėsti prie derybų stalo ieškoti taikaus sprendimo; norėčiau išreikšti gilų susirūpinimą Ebolos viruso protrūkiu Afrikoje – jau greit bus šaukiamas eilinis neeilinis posėdis JT taryboje aptarti susidariusios situacijos; norėčiau išreikšti gilią užuojautą eilinio, prie Lampedūzos krantų nuskendusio pabėgėlių laivo aukų artimiesiems – šiandien mūsų mintys su Jumis.

Norėčiau išreikšti gilų ironijos pliūpsnį – 200 privačių lėktuvų, skrendančių į Davosą aptarti klimato kaitos problemų, galiausiai nutars išreikšti gilų susirūpinimą didėjančia CO2 emisija; norėčiau išreikšti gilų susirūpinimą didėjančia terorizmo išpuolių grėsme Europoje – turime imtis visų įmanomų saugumo priemonių, kad užkirstume kelią dar vienam kruvinam išpuoliui; galiausiai, norėčiau išreikšti gilų susirūpinimą, kad Giorgio Agambenas buvo teisus.

2013 metais, kalbėdamas sausakimšoje auditorijoje Atėnuose, Giorgio Agambenas atkreipė dėmesį į saugumo sąvoką, kuri po Rugsėjo 11-osios išpuolių JAV tapo dominuojančia paradigma pasaulio politikoje – saugumo tikslais priimami sprendimai yra nekvestionuojami; prisidengiant saugumo tikslais vardan demokratijos, ribojamos žmogaus teisės bei socialinės praktikos, kurias taip mėgstame paminėti brėždami skirtį tarp neva autoritarinių režimų ir demokratinių visuomenių.

Prieš saugumo tikslus mes keliame baltą vėliavą ir rankas į viršų – apginkite mano teisę streikuoti ją apribodami; saugokite mano privatumą interneto erdvėje įgalindami specialiąsias saugumo tarnybas laisvai rinkti duomenis apie mane; norėčiau, kad mano laisvalaikis būtų mano privatus reikalas, bet letenom plosiu, kai montuosit stebėjimo kameras mano gatvėje; apsaugokit mane nuo karo pirkdami tankus – daugiau ginklų mažiau priešų! Šį paradoksų ir kontroversijų sąrašą būtų galima tęsti iki begalybės, kaip ir sąrašą krizių – realių ar fikcinių – kurios neva įgalina šalių vyriausybes be visuomenės dalyvavimo priimti šiuos ar panašaus tipo įstatymus.

Krizės ir jų reprodukcija tampa ne išimtini, o taisykle, įgalinančia valdymo formą, kuri primena  nepaprastąją padėtį, kuri nėra paskelbta. Istoriškai nepaprastoji padėtis reikšdavo neilgą laikotarpį, kuomet, reaguojant į netikėtai iškilusį pavojų, būdavo ribotam laikui suspenduojamos tam tikros pilietinės teisės ar įstatymai, kol bus atkurta tvarka ir sugrįžta prie įprastos įvykių  tėkmės. Šiuo metu nepaprastoji padėtis formaliai nepaskelbiama – ją keičia ir reprodukuoja neapibrėžti terminai, tokie kaip saugumo tikslai, krizė ar hibridinis karas, kurių dėka sukuriamos prielaidos įtvirtinti fiktyviai ir slenkančiai  nepaprastajai padėčiai. Skirtumas tarp formaliai deklaruotos nepaprastosios padėties ir dabartinės, nepaskelbtos nepaprastosios padėties yra tas, kad pirmoji reikšdavo trumpą laikotarpį, kol situacija sugrįš į įprastą būseną, o antroji yra veikiau nauja valdymo forma, sutampanti su esama chronologine laiko tėkme.

Riot Control, šalt. wikimedia commons

Riot Control, šalt. wikimedia commons

Pokyčiai, apie kuriuos turėtume šnekėti esamuoju laiku ir kurių galutinio rezultato dar nežinome, leidžia teisėtai kelti klausimą: ar mes vis dar gyvename demokratinėje visuomenėje? Dar daugiau – turėtume klausti, ar visuomenę, kurioje gyvename, vis dar galime laikyti politine visuomene? Paradoksalu, tačiau dabartinėje liberaliosios demokratijos visuomenėje, pasižyminčioje hegemoniniu ekonominiu liberalizmu, matome augančias policijos pajėgas, stiprėjančias ir vis daugiau socialinių sferų aprėpiančias saugumo technologijas bei piliečių kontrolės mechanizmus.  Garsųjį liberalizmo moto laissez faire, laissez passer (leiskite veikti, leiskite eiti) turėtume suprasti ne tik kaip ekonominį liberalizmą įprasminantį lozungą siaurąja prasme, tačiau ir kaip paradigmą vyraujančiai  politinio valdymo formai – leiskime įvykiams įvykti, o, jiems įvykus, nukreipkime juos geriausia (šiuo atveju pelningiausia) tėkme.

Šį procesą puikiai įprasmina skambūs žodžiai, dažnai pasigirstantys iš „šampaninių“ verslininkų lūpų: krizė – tai naujų galimybių metas. Krizė, visuomenės sumaištis ir baimė, kurią sukelia netikėti įvykiai, sukuria sąlygas pokyčiams, kuriuos kitu atveju būtų sunku pasiekti dėl didelio visuomenės pasipriešinimo. Praėjus mėnesiui po Rugsėjo 11-osios išpuolių, JAV buvo priimtas Patriotinis Aktas, faktiškai įgalinęs specialiąsias tarnybas laisvai rinkti asmeninius piliečių duomenis (kiekvienas pilietis yra potencialus teroristas, kol neįrodyta kitaip); skęstančios  pabėgėlių baržos Viduržemio jūroje suburia daugiau Frontex‘o karių prie išorinių ES sienų; 2008 m. ekonominę krizę vainikuoja neregėto masto socialinių išlaidų karpymai; didėjanti ekologinė krizė ir tarša tampa pretekstu susikurti taršos leidimų rinkai – jei negalime nulipti nuo deginto kuro adatos, tai bent pasipelnykime iš to.

Turbūt lengviausias paaiškinimas, kodėl šiuo metu matome blyškius naujo režimo formacijos kontūrus, yra tas, kad dabar yra tiesiog per brangu spręsti socialines, ekonomines ar ekologines problemas, šalinant jų priežastis. Žymiai pigiau yra valdyti  pasekmes. Dabartinės valstybės nebėra tvarkos ir disciplinos valstybės,  veikiau valdymo ir kontrolės – esame depolitizuojama masė, dirbsianti daugiau už mažiau, pamiršianti, kas yra socialinė apsauga ar stabili gyvenamoji vieta, nes visada būsime patys kalti (labiau stenkis gerbiamoji, turbūt nekonkurencinga rinkoje būsite), o bet kokia maišto ar nesutikimo paklusti forma bus palydėta skaudžia bausme bei ašarinėmis dujomis. Geriausiu atveju būsime pakviesti prie derybų stalo sužinoti, kad šiuo metu situacija yra nepalanki, palaukite geresnių laikų.

2013 metais, skaitydamas Giorgio Agambeno straipsnį, mintyse įsivaizdavau Atėnų ar Madrido gatves – kur nuo krizės pradžios riaušės ir neramumai tapo kasdienybe. Ten didžiulio masto karpymai socialiniame sektoriuje netikėtai nepalietė policijos pajėgų, veikiau, priešingai –  vis daugiau milijardų buvo skiriama naujai ginkluotei, vandens patrankoms ir riaušių policijos arsenalui. Lietuvoje šie pokyčiai taip pat lėtai vystėsi (pavyzdžiui, po 2009 m. riaušių prie  Seimo buvo smarkiai apribotos viešų susirinkimų teisės), tačiau dėl menko visuomenės įsitraukimo į politinius procesus, neegzistuojančios kritinės minties žiniasklaidoje ir smėlio pilyse įstrigusių akademikų ar viešųjų intelektualų į šiuos procesus dėmesio nekreipėme ar tiesiog to nejutome, nežinojome, galiausiai, mums tikriausiai net nerūpėjo. Galbūt jei būtume  domėjęsi labiau, dabartinių įvykių fone gebėtume nepasiduoti isterijai ir išlaikyti kritinį mąstymą apie aktualius procesus. Deja, galima konstatuoti, kad per paskutinius metus įžengėme į  pilkąją zoną, kurios ribas vis dar brėžiame.

Kas dieną girdime apie  penktąją koloną, hibridinį karą, įtemptą geopolitinę situaciją, Rytų-Vakarų santykių krizę ir panašiai. Priešas jau čia pat, tik šį kartą jis be veido, jis – tavo kaimynas, jis – tavo bendradarbis, jis – naudingas idiotas, jei tik nesutinka su dabartine vykdoma politika ir žiniasklaidos diskursu. Jau imamės visų įmanomų priemonių šiuos idiotus pažaboti – pradedant absurdiškomis kratomis pas švelniai tariant ekscentriškus konspiracijų teoretikus ir sekspertes, nepageidaujamų informacijos šaltinių cenzūra (nepaisant to, ką mes manome apie informacijos turinį šiuose kanaluose, jie turi teisę egzistuoti, jei vis dar tariamės žaidžiantys demokratiją ir gerbiantys žodžio laisvę) ar baigiant žymiai grėsmingesnėmis priemonėmis, kaip privaloma karinė tarnyba bei sparčiai nykstančios ribos tarp neva civilinės ir krašto gynybos funkcijas atliekančių institucijų ir vis labiau įtvirtinamos hierarchijos jose.

Tai, kas vyksta šiuo metu, nėra laikina, tai nėra priemonės, kurios išnyks, pasibaigus konfliktui Ukrainoje. Veikiau tai yra naujo režimo formacija, kurios rezultatus mes dar pajusime netolimoje ateityje. O kol jų lauksime, norėčiau dar kartą išreikšti gilų susirūpinimą, kad giliems susirūpinimams galas dar toli.