Jau keturioliktą kartą Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto (LLTI) literatūrologai išrinko Kūrybiškiausių knygų dvyliktuką. Koks tas kūrybiškumo kriterijus? Tenka apibrėžti kiek neaiškiai ir miglotai: teksto valdymas, kalbos pojūtis, meninė branda. Kitaip tariant, akademikai literatūros proceso stebėtojai siūlo savą geriausių knygų sąrašą, pagrįstą jų skoniu, supratimu, kas yra gera literatūra, ir skaitymo patirtimi, bendro konteksto išmanymu, galimybe palyginti su kitų metų knygomis.

Beje, 2003-aisiais, kai pirmą kartą įteikta LLTI premija už Kūrybiškiausią knygą, Metų knygos akcijos dar nebuvo, todėl premijos sumanytojas Vytautas Kubilius ir kiti Šiuolaikinės literatūros skyriaus darbuotojai juto poreikį padėti skaitytojams atsirinkti vertingiausias iš knygų lavinos.

Kodėl dvyliktukas, o ne dešimtukas? Nes nuo dešimtukų jau skauda dantis, kaip sako Šiuolaikinės literatūros skyriaus vedėja dr. Donata Mitaitė. Dvyliktukui knygas siūlyti galėjo visi norintys instituto darbuotojai, o aptarimą organizavo Šiuolaikinės literatūros skyrius. Aptarimo rezultatas – sunkiai, po ilgų, tačiau vaisingų kalbų išrinktos kūrybiškiausios metų knygos, kurias, aptariamas Kūrybiškiausios knygos rinkimų komisijos narių, trumpai pristatome DOXA skaitytojams.

1. Alfonsas Andriuškevičius. Beveik visi eilėraščiai. Apostrofa, 2015.

Kūrybiškiausia metų knyga. Autorius pagerbtas Vileišių rūmuose (LLTI) kovo 8 d.

„Alfonso Andriuškevičiaus poezijos pagrindinė tema neabejotinai yra laikas. Laikas, kurio akivaizdoje žmogus jaučiasi ir visai bejėgis, ir apdovanotas galimybe pajusti akimirkos grožį ir trapumą, mirties ir gyvenimo neatskiriamybę. Nerasime čia lietuvių lyrikai įprasto jausmingumo ir net dramatizmo. Tiksliau, rasime, bet sutramdytą, pasislėpusį minimalistiniame vaizde, kurį žvilgsnis išplėšia iš pasaulio kaip šios dienos esmę ir egzistencijos fragmentą,  intertekstinėje žaismėje,  kurioje telpa ir Maironis su Donelaičiu, ir rytietiška poetika, modeliuojanti visą eilėraščio struktūrą. Parafrazuojant Osipą Mandelštamą, kalba laiko, suspausto į tašką.“

– doc. dr. Dalia Satkauskytė

„Menotyrininko poezijos knyga temomis ir fokusuote ryškiai skiriasi nuo lietuvių poezijos vidurkio. Kartu ji yra labai tipiškas, pavadinčiau, dailininkų poezijos pavyzdys. Eilėraštis čia dažnai yra matymo etiudas, vaizdo / spalvos / faktūriškumo kitimo škicas. Vaizduojamųjų menų atstovai dažnai pabrėžia savo kūryba atsiribojantys nuo literatūriškumo. Šią savybę įkūnija ir Andriuškevičiaus eilėraščiai, kurių pastebimi bruožai – distancija, minimalistinė raiška, koncentruota forma. Eilėraščio tekstas yra ekranas, į kurį projektuojami objektyvuoti įspūdžiai, smarkiai redukuojantys jausminį krūvį. Įvade sudarytam V. Skripkos eilėraščių rinkiniui Andriuškevičius stoišką ir ironišką reflektavimą pavadina antjausmiškumu. Pasaulio pojūčiai pateikiami medijuoti, perleisti per specifiškai treniruoto regėjimo prizmę. Dažno eilėraščio dinamika sukonstruota derinant vizualiuosius ir įprastus garsinius rimus. Fiksuojamas laipsniškas kokio nors vaizdo kitimas, į kurį išmoningai įkomponuojama garsaraščio ar kalbos srauto atkarpos ritmika. Būtent emocijų užsklendimu A. A. poezija yra unikali.“

– dr. Gintarė Bernotienė

beveikvisieile008_z1

2. Akvilina Cicėnaitė. Niujorko respublika: romanas. Alma littera, 2015.

„Literatūros paaugliams proveržį liudija Akvilinos Cicėnaitės mažasis romanas Niujorko respublika, laimėjęs 2014 m. leidyklos „Alma littera“ skelbtą konkursą. Saikingas sociopolitinis fonas Nepriklausomybės atgavimo dienomis dera su 13–15 metų vaikams būdingais lūkesčiais, žaidimais, brolių ir seserų santykiais. Niujorkas romane – apgriuvusi slėptuvė, bet ten susikuriamas autentiškas paralelus pasaulis. Pasakojimą įvaizdina poetinis paukščių motyvas – Beatričė domisi ornitologija ir visus žmones mato kaip tam tikros rūšies paukščius – mokytojus, šeimos narius, draugus. O mylimasis – tiesiog Paukštis!“

– habil. dr. Jūratė Sprindytė

„Į dvyliktuką stengiamės įtraukti įvairaus žanro ir tematikos knygas, nes šis sąrašas turėtų atspindėti lietuvių literatūros įvairiapusiškumą, žanrų įvairovę.“

– dr. Donata Mitaitė

3. Laura Sintija Černiauskaitė, Renata Šerelytė. Hepi fjūčer: aštuoniolika novelių. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015.

„Dviejų autorių knygą pradeda lyriškoji siela Laura Sintija Černiauskaitė, o užbaigia sarkastiškoji Renata Šerelytė. Visa knyga ir balansuoja tarp šių dviejų polių tai rasdama pusiausvyrą, tai nuslysdama į kurią nors pusę. Antrąkart atsiverčiau knygos pabaigą ir supratau, kad ją perskaičiau taip, kaip būčiau norėjusi perskaityti – „sveikas protas nugalės beprotybę“. Bet, pasirodo, Renata Šerelytė užbaigia kitaip: beprotybė nugalės sveiką protą.“

– dr. Donata Mitaitė

„Aštuoniolika rinkinio novelių kryžiuojasi netikėtomis konfigūracijomis, kurdamos bendrą dialogą apie šiuolaikinę visuomenę.“

– habil. dr. Jūratė Sprindytė

4. Ieva Gudmonaitė. Sniego skonis: eilėraščiai. Kauko laiptai, 2015.

„Ieva Gudmonaitė yra menininkė plačiąja prasme – ji fotografuoja, tapo, muzikuoja, studijuoja VDA, rašo. Tad ir ši knyga galėtų būti pavadinta „meniška“: ją puošia pačios autorės darytos išties gražios fotografijos, apipavidalinimas subtilus. Autorės domėjimasis Vedomis abejonių nekelia, tačiau, kitaip nei dažnai būna pradedančių ir pirmą knygą leidžiančių poetų tekstuose, jis atrodo mažiau dirbtinokas, pozuojantis ar įkyrus. Nėra banalių įvaizdžių ar paviršutinio glamūro, rytietiška pasaulėjauta nusėdusi giliau. Knygoje svarstomos jauno žmogaus būsenos – išėjimo iš fizinių namų ir dvasinės buveinės paieškos. Į vidinį pasaulį ne tik įdėmiai įsižiūrima, bet ir atidžiai įsiklausoma.“

– dokt. Elžbieta Banytė

„Ievos Gudmonaitės eilėraštis atidus pasaulio garsams, vaizdams, jų spalvoms ir atspalviams, gravituojantis į naująjį sentimentalizmą. Autorė neslepia savo simpatijų Rytų kultūroms.“

– dr. Donata Mitaitė

5. Birutė Jonuškaitė. Maranta: romanas. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015.

„Imponuoja autorės sumanymo plotis ir daugiaaspektiškumas, primenantis Vaižganto ar I. Simonaitytės epopėjas. B. Jonuškaitės romane, inkrustuotame spalvingais dzūkų tarmės ornamentais, pateikiamas sintetinis konkrečios bendruomenės, jos gyvasties ir atminties atvaizdas, kuriame ryškėja asmeninių peripetijų punktyrai bei tradicijų sankirtos su entropiška dabartimi.“

– prof. habil. dr. Algis Kalėda

6. Donaldas Kajokas. Apie vandenis, medžius ir vėjus: eilėraščiai. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015.

„10-asis Donaldo Kajoko rinkinys Apie vandenis, medžius ir vėjus į dvyliktuką pateko kaip geras patyrusio poeto rinkinys, nors ir nepranokęs 2012 m. laureatu tapusio Kajoko rinkinio Kurčiam asiliukui. Rinkinio pavadinimo Apie vandenis, medžius ir vėjus užuominą Kajokas išnaudoja keliagubai – primena Rytų estetikos traktatus, Rytų filosofiją, pretenduoja į savąjį ars poetica ir replikuoja poetinei Henriko Radausko platformai „Pasauliu netikiu, o pasaka tikiu“. Nuo pastarosios žengia žingsnį dar ir už Radausko – nebesisaistydamas su pasauliu, nuo jo nusišalindamas: Taip gera, pasauli, / kad jau nebesvarbus tas tavo pasaulis. Distancija, iš kurios žvelgiama į pasaulį, tampa svarbiausiu šios knygos – ir guru – ženklu.“

– dr. Gintarė Bernotienė

7. Danutė Kalinauskaitė. Skersvėjų namai: novelės.  Tyto alba, 2015.

„Danutė Kalinauskaitė yra aukščiausios prabos lietuvių novelistikos grynuolė, ta retai sutinkama tikro gyvenimo ir jo subtilaus išrašymo tekstuose kombinacija, nelauktai sutviskanti prieš skaitytojo akis it iki galo nenušlifuotos brangenybės. Trečiojoje knygoje Kalinauskaitė vėl nugramdo gyvenimo apnašas ir išguldo beveik viską apie gyvenimo ištikimus ir ištikimų gyvenimus, apie žmones ir jų likimus, kurie jos knygose kaip „deimantai be apsodo“. Kalinauskaitė rašo taip, kaip dera detalės meistrei, kuri geba savo kūrybos pasaulį instaliuoti skeveldroje, šukę apgyvendinti kaip namus. Šios knygos skaitymas grąžina mintims skersvėjo pojūtį, išlaisvina iš užsiciklinimo, prikelia atidą mažiems dalykams ir suaktualina jų vaidmenį didžiuosiuose, galiausiai – parpučia atidą gerai parašytam ir tikram sakiniui.“

– dr. Jūratė Čerškutė

8. Aidas Marčėnas. Viename: eilėraščiai. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015.

„Aidas Marčėnas, kurio poezijos knyga ne pirmą kartą išrenkama į dvyliktuką, rinkinyje pavadinimu Viename sprendžia iškritimo iš visumos ir priklausymo prasmingam visetui dilemą. Čia visas spektras atsakymų į neįveiktą kompleksą ar tiesiog klausimą, kas yra poetas – Dievo išmata ar jo akompaniatorius, alternatyvių pasaulių demiurgas. Tvirtą struktūrą rinkiniui teikiantys poskyrių pavadinimai „Vienas viename“, „Du viename“, „Trys viename“ graduoja santykio su laiku ir Dievu sprendinius. Rytietiška pasaulėvoka čia tarnauja demaskuojant dvilypę prasmės iliuziją. Nuo ankstesnio ne tokio sėkmingo rinkinio Ištrupėjusios erdvės, kuriame reflektavo tarpus ir tuštumas, autorius tolsta: fiksuoja nebe būsenų taškus, o fotografiškai aprėptos akimirkos tęstinumą. Nuotraukos metafora rinkinyje nukonkuruoja ankstesnį fragmento principą, ryškėja istorinio laiko svarba. Šiame rinkinyje Marčėnas socialesnis, nors toks pat autoreferentiškas ir ironizuojantis kaip ir ankstenėje lyrikoje. Už eilėraščiu nuimamo fotografinio atvaizdo driekiasi istorijų gijos, kurias jis klosto į didesnes atkarpas – gyvenimus, likimus, jaučiasi rašymu juos klijuojantis Dievo juoston, kaip ir save, atsitiktinai išnirusį neapskaičiuojamoje gyvenimų knibždėlyno kombinacijoje.

–  dr. Gintarė Bernotienė

9. Kęstutis Navakas. Begarsis skambutis: esė.  Tyto alba, 2015.

„Kęstučio Navako esė knyga Begarsis skambutis (jau šešiolikta rašytojo kūrybos kelyje) dramatiška dėl subtiliai reiškiamų mirties nuojautų ir kūrybinio autoriaus solipsizmo, kai tenka žodžiais „Kurti kiekvieną savo akimirką, nes kitaip ji neateis“ (p. 213). Pirmoje esė net pasakojama ne žmogaus, bet teksto vardu. Personažas ir autorius visiškai sutapdami tampa Poeta, kuriam vienintele reali esamybė ir net fizinis išlikimo būdas – haliucinuojanti vaizduotė ir rašymas. Išbandomos estetikos ribos, „kalbos tirščiai“, „teksto tembras“, visos galimybės išsireikšti nebanaliai.“

– habil. dr. Jūratė Sprindytė

„Galbūt neprofesionaliai skamba, bet, susitaikiusi su Alfonso Nykos-Niliūno mintimi, kad tik subjektyvi kritika yra gera kritika, pasakysiu tiesiai: Begarsis skambutis man patiko labiausiai iš tų, kurias reikėjo aptarinėti per knygų mugę. Kodėl? Viena vertus, čia rasime viską, dėl ko skaitome Navaką: stilingą sakinį, išmonę, šyptelėti verčiantį kalbos žaismą, intelektualumą. Kultūros istorija besidominčiam patiks antroji esė rinkinio dalis, kur pasakojama apie Kauno bohemos vėlyvuoju sovietmečiu ir Nepriklausomybės pradžioje gyvenimą, o literatūrologai neabejotinai džiaugsis fikcine ir vien tik tekstine esė plotme. Kęstutis Navakas gyvena tekste ir yra tuo patenkintas: tai programiškai parodo pirmoji rinkinio esė, kur kalba paties rašomo (ir besispyriojančio) teksto vardu. Tačiau Begarsis skambutis, Dieve gink, nėra tobula knyga: „tobulybę reikia įdaužti, jos kontekste padėti bulvę“ (p. 64). Slydinėdamas ant banalybės, tekste vadinamos „surogatine mirtimi“, ašmenų, Navakas kuria liūdną mirties, tekstų ir pasaulio jūroje skęstančio gyvenimo vaizdą.“

– dokt. Elžbieta Banytė

10. Valdas Papievis. Odilė, arba Oro uostų vienatvė: romanas. Alma litera, 2015.

„Ketvirtojo jau trečią dešimtmetį Paryžiuje gyvenančio lietuvių rašytojo Valdo Papievio romano centre – devyniasdešimtmetė petite dame Odilė ir jos gyvenimo istorija, kurią skaitytojui pasakoja ją prižiūrintis ir į kasdienes promenadas Paryžiaus Lotynų kvartalu lydintis pasakotojas, Odilės palėpės nuomininkas. Papievio pasakojimas dėliojamas iš pabirų dialogų ir monologų nuotrupų, iš paryžietiškos seno ir istoriją turinčio kvartalo kasdienybės, iš gyvenimo sename ir dideliame bute ritmikos, iš praeities atsiminimų, kurie it senos, jau prablukusios fotografijos iškyla tekste. Romanas daugiasluoksnis, tad kiekvienas yra laisvas pasirinkti, ką sekti: Paryžiaus kasdienybės, susitaikymo su senatve, gebėjimo išeiti oriai, gyventi prakilniai ir laisvai, nepaisant buities, linijas. Perfrazuojant romano pasakotoją, tai istorija apie pagrindinius ir šalutinius gyvenimo sakinius ir gebėjimą oriai ir taikiai pasitikti paskutinįjį tašką.“

– dr. Jūratė Čerškutė

cdbodile-arba-oro-uostu-vienatvez1

11. Vitalija Pilipauskaitė-Butkienė. Kvėpuoju: eilėraščiai.  Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015.

„Vitalijos Pilipauskaitės-Butkienės pirmoji knyga Kvėpuoju yra brandi poetinės kalbos požiūriu (ir ne tik jos). Čia žeidžiančios moters patirtys, esmiškos kūno būsenos randa autentišką išraišką poezijos tekstuose.

– dr. Elena Baliutytė

„Pirmosios knygos konkursą laimėjęs eilėraščių rinkinys arba sužavi, arba atpurto. Sužavėti gali įtekstinama kūno ir sielos jungtis, moteriškumo paieškos ir nuogas, be galo drąsus atvirumas. Tačiau ne visiems kūno, gimdymo, kraujo ir kt. poetika priimtina: tekstų negali pavadinti klasikine prasme gražiais, bet jie tikrai padaro įspūdį.“

– dokt. Elžbieta Banytė

12. Undinė Radzevičiūtė. 180: romanas. Baltos lankos, 2015.

„Undinės Radzevičiūtės romanas „180“ žavus kaip nuosaikaus, šiek tiek ironiško, lengvai beviltiško ir sarkastiško tono pasakojimas apie žmogų be koordinačių, žmogų, praradusį savo ankstesnį ir neatradusio būsimojo gyvenimo, kuris taip ir lieka pakibęs virš dvejonės: ar tai išsigelbėjimas, ar visiškas žlugimas? Tai pasakojimas, kaip viskas gali staiga ir netikėtai kardinaliai pasikeisti, kad ir romano veikėjų trajektorija – nuo istorijos kūrėjo iki istorinės aukos. Nors šiame romane Radzevičiūtės sakinių šūvinės serijos jau nebe taip kurtina kaip ankstesniuose tekstuose (ir neretai primena tiesiog išklotines), jos vis tiek liudija autorės talentą perlaužti sakinį, paslenkant jo prasmę kitu kampu, ir kartu dėlioti kitokios trajektorijos detektyvinį punktyrą“

– dr. Jūratė Čerškutė

undine060_z1