Architektas Jonas Žukauskas: „Baltijos paviljonas kalba apie architektūrą ir permąsto jos užduotis, įrankius ir galimybes keisti erdvę, demonstruoja šios disciplinos unikalią savybę jungti praktikas ir jų produktus į naujus darinius, galinčius padaryti įmanomas sudėtingiausias idėjas.“
Lietuvoje turime išplėtoti naują konceptualų aparatą ir vaizdinę kalbą, leidžiančią aprašyti į ateitį nukreiptą infrastruktūros veiklą. Tai sunki, bet būtina užduotis, kurios keletą galimų aspektų šioje esė ir aptarsiu.
Matyt, tokia būtų svarbiausia iš Baltijos šalių posovietinių patirčių išmokta pamoka: nuo pat pradžių politinė valdžia buvo vieninga, nepaisant visų politinių skirtybių ar ilgalaikio siekio įstoti į ES ir NATO. Tokie tikslai sulaukė stipraus palaikymo iš piliečių. Tokia vienybė vardan tikslo jų vidinei politikai teikė vidinę discipliną, kurios taip reikėjo judant į priekį arba laikantis sunkių bei kartais nepopuliarių sprendimų.
