Ar universalios klasės idėja tebėra aktuali? Koks šiandien santykis tarp darbo, kapitalo ir kuriamos vertės? Kokiais pjūviais įmanoma (tačiau gal pražūtinga) skirstyti visuomenę? Kur atsiranda tie, kurie nepatenka į jokią klasių lentynėlę?
Jau šį mėnesį Suomija dviem tūkstančiams darbo neturinčių piliečių pradės kas mėnesį mokėti po 480 eurų. Prieš atmesdami šią idėją kaip dar vieną Skandinavijos leftistų beprotybę, turite žinoti, jog „Visuotines bazines pajamas“ (angliškai vadinamas UBI) palaikė visų politinių spektrų žmonės, tarp kurių netgi tokie liberalios ekonomikos teorijos grandai kaip Miltonas Friedmanas ir Friedrichas Hayekas.
Politologė Ekaterina Schulmann dalijasi mintimis apie už legendinio Sovietų Sąjungos bendruomeniškumo slypėjusią gudrią politiką, kuri ardė bet kokius socialinius ryšius, bei apie komunalinio buto virtuvės ir „laukinių 90-ųjų“ bendrumus.
žmogaus „kapitalizacija“ kelia nemažai klausimų, tarp kurių paminėčiau, mano galva, svarbiausius: ar tikrai nuolatinė konkurencija yra vienintelė laisvės sąlyga? Ar pati konkurencija nėra simuliakras, apsimetantis laisve, nors de facto yra nelaisvės forma?
Matyt, tokia būtų svarbiausia iš Baltijos šalių posovietinių patirčių išmokta pamoka: nuo pat pradžių politinė valdžia buvo vieninga, nepaisant visų politinių skirtybių ar ilgalaikio siekio įstoti į ES ir NATO. Tokie tikslai sulaukė stipraus palaikymo iš piliečių. Tokia vienybė vardan tikslo jų vidinei politikai teikė vidinę discipliną, kurios taip reikėjo judant į priekį arba laikantis sunkių bei kartais nepopuliarių sprendimų.