Šio sąrašo tikslas – parodyti, kad spontaniškos kelionės vadovu gali tapti ne tik įprasta enciklopedinė informacija, bet ir vietoje buvusių, gyvenusių ar vietą tyrusių žmonių kūryba.
Vakarų tyrinėtojams norėtųsi sužinoti, kas buvo įsitraukę į kovas, koks karalių ryšys su pirmuoju Dalai Lama… Tačiau žvelgiant iš išsilaisvinimo perspektyvos, visa tai tėra dulkės fone. Juk ir Romeo ir Džuljetos istorijoje nėra skyrių apie tai, kaip jie vaikščiojo į tualetą – liekama prie svarbiausių dalykų. Labai vertinu šią Tibeto istorijos pusę. Joje labai retai kaltinama.
Daugelis lengvai prieinamų šaltinių sakė: Mauritanija nesaugi, neįsimintina, siūlo nepatogią nakvynę, skurdi. Vienas iš raudonuojančių taškų Vakarų Afrikos žemėlapyje. Apie šią šalį daugiau informacijos gausi iš senų kelionių gidų, tačiau ją aplankyti dabar – tinkamas metas.
Vis labiau įsitikinama, kad geografiniai atradimai daromi vaizduotės – vaizdinių kūrimo, vaizdijimo – pagalba. Tik jeigu ankščiau buvo siekiama, kad vaizdiniai (žemėlapiai) atitiktų tikrovę, tai šiandien – jie yra tikrovė.
Lietuvoje turime išplėtoti naują konceptualų aparatą ir vaizdinę kalbą, leidžiančią aprašyti į ateitį nukreiptą infrastruktūros veiklą. Tai sunki, bet būtina užduotis, kurios keletą galimų aspektų šioje esė ir aptarsiu.