Taigi, buvimas respublikonu šiandien pirmiausia reiškia Imperijos viduje vykstančią prieš ją nukreiptą kovą, gimstančią jos hibridiškose, kintančiose erdvėse. Ir čia, nepaisydami moralizavimo, resentimento ir nostalgijos, turime pridėti, kad naujoji imperinė erdvė teikia daugiau galimybių kūrybai ir išsilaisvinimui.
Apie tą kitą, trečiąją latvių Bolderają, įsikūrusią Rygos centre, Šaltinių gatvėje, ilgai nenorėjau viešai kalbėti, instinktyviai saugojau šią vietą, tačiau po ketverių gyvavimo metų galima.
XXI amžiuje, kai šiek tiek pasistengus, truputį investavus ir įdėjus mažumėlę kantrybės, galima sukurti visai neprastą muzikos albumą su laptopu, kyla klausimas: ar apskritai vis dar verta kalbėti apie indie muziką kaip savarankišką ir svarbų žanrą?
Indų reikalavimai gražinti Londone esančius meno kūrinus ir artefaktus lietuviui gali atrodyti perdėti. Juk mes kalbame apie žmonijos istoriją, meną ir mokslą, neapribotus vienos tautos. Bet įsivaizduokite, kad Sovietų okupacijos metais iš Lietuvos būtų masiškai išgabenti meno kūriniai. Tarkime, Aušros vartų Marija ar pan. šiandien kabotų Ermitaže. Viskas atrodytų kiek kitaip, ar ne?
Tai, kas mokykliniuose vadovėliuose vadinama „egzodo literatūra“, egzodo literatūra nėra. Nesupraskite klaidingai: ir ačiū Dievui, kad nėra!