XX a. atskleidė, jog subjektyvios (ir kolektyvinės) fantazijos, mitai ir prasta jų interpretacija gali nusiaubti ištisas šalis, o žlugus didžiosioms ideologijoms palikti net labai realias aukas bei griuvėsius.
Posthumanistinėje būklėje kvestionuojama pati perskyra tarp žmogiškosios ir nežmogiškosios plotmių: antropocentrizmas keičiamas biocentrizmu, kitaip tariant, siekiama apsvarstyti pačią gyvybę, kuri nebūtinai yra tik žmogiška.
„Maskva gali atrodyti kaip oligarchija ryte, demokratija per pietus, monarchija vakare ir totalitarizmas prieš miegą.‟
Dažnai pasigirsta apokaliptinių pareiškimų, kad menas ir menininkai tapo visiškai nereikalingi visuomenėje, kad dauguma žmonių nesidomi menu. O jei šią menininkų ir dalies mąstytojų kartojamą nuomonę kiek apverstume ir paklaustume: ar menui reikalingi žmonės, ar patys menininkai neužprogramuoja žmonių nusisukimo pasirinktu požiūriu į meną, estetiką ir kūrybą?