Šiuos tekstus verta skaityti ne todėl, kad „mokytoja liepė“ arba nes „perskaitęs būsiu geresnis lietuvis“ arba „reikia perskaityt, nes visi išsilavinę žmonės turi šitą perskaityt“, o todėl, kad įdomu.
Arba LLTI literatūrologų išrinktas Kūrybiškiausių knygų dvyliktukas.
Pietų vėjai tą žiemą vieną po kito nešė debesis. Tačiau kiekvieną dieną jie palikdavo ir valandų, kai dangus truputėlį prasigiedrydavo. Tai nutikdavo saulei leidžiantis. Ir tada saulė įgaudavo aukso atspalvį ir kaip šviesus medus liedavosi į mažą uostą ant lėtai besisupančių laivelių, ant apverstų valčių, ant patiestų ir išdžiaustytų žvejų tinklų, į lengvai alsuojančią jūrą, ant žmonių, nežinia, kodėl besiblaškančių pirmyn ir atgal. Naktį oras vėl pabjursiąs.
Džiazas veikia kaip laiko mašina į laiką, kurio nebuvo. Į įvaizdį San Francisko, kuriame viskas buvo tobula, ir Naujojo Orleano, kuriame viskas buvo chaotiškai jauku. Bet nebuvo. Šiaip jau mano gyvenime nei San Francisko, nei Naujojo Orleano nebuvo apskritai. Jiedu man tiek pat fikciniai, kaip Narnija ir Septynios „Sostų karų“ karalystės.
Užsidarydami nuo gyvos kalbos ir dialogo, vis labiau užsisklendžiame savyje. Aš dar tikiu, kad mūsų kalbą išgelbės žmogiški kalbos instinktai, arba, kaip sako Freudas, instinktyvi kalbos energija.