Politologė Ekaterina Schulmann dalijasi mintimis apie už legendinio Sovietų Sąjungos bendruomeniškumo slypėjusią gudrią politiką, kuri ardė bet kokius socialinius ryšius, bei apie komunalinio buto virtuvės ir „laukinių 90-ųjų“ bendrumus.
Viešoji erdvė – parkai, skverai, aikštės, stadionai, vaikų žaidimų aikštelės – savaime suprantamybė, tiesa? Tačiau ar erdvės viešumas visuomet reiškia ir jos bendruomeniškumą? Šio klausimo paskatinti DOXOJE kalbiname du architektus, miesto erdvių teoretikus ir bendruomeninių iniciatyvų organizatorius Constantiną Petcou ir Doiną Petrescu.
Fotografas Andrej Vasilenko: Miesto nesuvaidinsi, jame procesai vyksta lėčiau, jis yra atviras ir viešas, ir tai mane ir žavi.
Fotografas Simas Lin: Aplinka dažnai apie mus gali papasakoti žymiai daugiau nei mes patys apie save. Tai yra vienas iš ryškiausių žmogaus būties atspindžių.
CEBRA architektų biuro įkūrėjas Mikkel Frost: Pastatas yra ne tik meno kūrinys – žmonės ten iš tikrųjų gyvena kiekvieną dieną.
