Nemirtingasis – štai kas blogiausiomis jam tekusiomis aplinkybėmis pasirodo esąs Žmogus, singuliarizuodamasis šioje daugiaformėje ir grobuoniškoje gyvenimo tėkmėje. Norint apmąstyti bet kokį Žmogaus aspektą, pradėti reikia būtent nuo čia.
Popietė rausvai violetinė, pilna tylos, / tylesnė už paskutinės musės zvimbimą židiny. /Taip ir trumpi eilėraščiai: taškas dar prieš pabaigą.
Paimi lempą ir duris atdarai,
Ką su ta šviesa veikti, lyja, brėkšta diena
Skaityti šias eiles – lyg atlikti dvasines pratybas – užuot panardinęs vaizduotės šėlsme, autorius ramiai vedasi mus į pačią tikrovės gelmę.