Viešoji erdvė – parkai, skverai, aikštės, stadionai, vaikų žaidimų aikštelės – savaime suprantamybė, tiesa? Tačiau ar erdvės viešumas visuomet reiškia ir jos bendruomeniškumą? Šio klausimo paskatinti DOXOJE kalbiname du architektus, miesto erdvių teoretikus ir bendruomeninių iniciatyvų organizatorius Constantiną Petcou ir Doiną Petrescu.
CEBRA architektų biuro įkūrėjas Mikkel Frost: Pastatas yra ne tik meno kūrinys – žmonės ten iš tikrųjų gyvena kiekvieną dieną.
Drama, vaizduojanti tai, kas atsitinka, kai du revoliuciniai akademikai pamėgina išjudinti visuomenę pokyčiui.
1950-aisiais JAV senatorius Josephas McCarthy kalbėdamas viešame renginyje pristatė auditorijai sąrašą, kuriame teigė turįs daugiau nei dviejų šimtų JAV vyriausybėje dirbančių komunistų* pavardes. Šaltojo karo ir nerimo tuo metu jau apimtoje šalyje (1949 SSRS išbandė pirmąją savo atominę bombą) McCarthy simbolinis aktas pažymėjo pradžią apie šešis metus besitęsusios intensyvios komunistų paieškos, šalinimų iš darboviečių, kalinimų ir kitokio teisinio persekiojimo, numanant, kad visi komunistai siekia pakirsti JAV galią SSRS interesų labui, o taip pat, kad visi nepritariantys JAV politikai yra komunistai.
Tolerancijos ir politinio korektiškumo ir ypač jų ekscesų atvejus visada reikia nagrinėti „čia ir dabar“. Kiekvieną atvejį, kai kažkas buvo nuskriaustas „tolerastų“ arba, atvirkščiai – tų, kurie netoleruoja. Kodėl?