Visi suprantame, kad kažką rimtu veidu išvadinti naujuoju liberalkomunistu, net jei tai ir yra visiška nesąmonė, yra lengviau, nei iš esmės kalbėtis apie pasirinktos temos subtilybes.
Lietuvoje yra įstatymai prieš neapykantos nusikaltimus, kurių institucijos nenori vykdyti. Singapūre yra įstatymai, baudžiantys už homoseksualius santykius, kurių institucijos nenori vykdyti.
Dvasia yra smegenys, tačiau jei jau turime smegenis, kurios veikia, būtų apmaudu jas naudoti tik tam, kad pliektumės žodžiais, naršytume internete ar užsiimtume matematika.
Jau šį mėnesį Suomija dviem tūkstančiams darbo neturinčių piliečių pradės kas mėnesį mokėti po 480 eurų. Prieš atmesdami šią idėją kaip dar vieną Skandinavijos leftistų beprotybę, turite žinoti, jog „Visuotines bazines pajamas“ (angliškai vadinamas UBI) palaikė visų politinių spektrų žmonės, tarp kurių netgi tokie liberalios ekonomikos teorijos grandai kaip Miltonas Friedmanas ir Friedrichas Hayekas.
Viešoji erdvė – parkai, skverai, aikštės, stadionai, vaikų žaidimų aikštelės – savaime suprantamybė, tiesa? Tačiau ar erdvės viešumas visuomet reiškia ir jos bendruomeniškumą? Šio klausimo paskatinti DOXOJE kalbiname du architektus, miesto erdvių teoretikus ir bendruomeninių iniciatyvų organizatorius Constantiną Petcou ir Doiną Petrescu.