Atrodo, kad LRT portale pasirodęs mano komentaras  apie Amerikos respublikonų siekį „vėl padaryti Ameriką didžia“  sulaukė šiek tiek dėmesio ir nemažai kritikos. Tiesą sakant, dėmesio ir kritikos santykis kol kas ekvivalentus. Tai nėra blogai, tačiau įpareigoja į šią kritiką reaguoti.

Išsamiausia viešai prieinama pirmojo straipsnio kritika yra per LRT Radiją transliuotas ir „Doxa“ portale pasirodęs Mykolo Drungos atsakymas. Todėl pradėsiu nuo reakcijos į jame išdėstytus argumentus, o vėliau šiuo bei tuo papildysiu.

Iš pat pradžių M. Drunga mato mano straipsnį kaip Amerikos kritiką. Tai tiesa. Tačiau žodis „kritika“ nėra suprastinas kaip „neapykanta“, „malimas į miltus“, „užsiciklinimas nemėgti“, „blogas polinkis“ ar pan. Žodis „kritika“ bent šiek tiek prakutusio proto žodyne turi tik dvi prasmes: (1) kruopštus, nuoseklus tyrinėjimas ir (2) gebėjimų, galios, vertės ribų nustatymas. Tad įspėju, kad tik šitaip mano rašinį galima pavadinti Amerikos kritika.

Kitaip sakant, kai išgirstu žodį „Amerika“, mano pilve neskraido drugeliai ir lauk iš jo niekas nelipa. Mano tikslas – argumentuotai atskleisti Amerikos galios ir vertės ribas, atsekti neįtikėtino jos garbinimo priežastis ir galbūt – bent jau teoriškai – pateikti tolimą kelrodį, kuriuo sekdama Amerika turėtų galimybę tapti (sic! ne vėl, o pirmą kartą!) didžia.

Drunga atsakymą pradeda sakydamas, kad Amerikoje yra daug Amerikos kritikų ir jų už tai į kalėjimą niekas nesodina. Nors nesu tikras, kuriai tiksliai mano pirmojo teksto vietai čia oponuoja M. Drunga, tačiau sutinku – tai Amerikoje yra gerai.

Tiesa, kad jau prakalbome, Amerikoje nėra gerai tai, kad už žodžio bei akademinės laisvės praktikavimą taikomos kitos represijos. Pavyzdžiui, Amerikos akademikai nuolatos kenčia dėl jų akademinės laisvės pagrindu paviešintų pozicijų apie Amerikos valstybę, toleranciją, liberaliosios demokratijos ginamas mažumas, net Amerikos ideologinių ar karinių sąjungininkių veiksmus.

Nesenas pavyzdys yra Stevenas Salaita, daug pasiekęs akademikas, atleistas iš Ilinojaus universiteto už Izraelio žmogaus teisių pažeidimų Vakarų Krante kritikavimą. Jo pasisakymai buvo įvardinti kaip „nepilietiški“.

„Kadangi terminas ‚pilietiškas‘ yra smarkiai priklausomas nuo rasės ir tradiciškai reikalauja prisitaikyti, bendraudamas dažnai renkuosi nebūti pilietiškas. Tai – ir moralinis, ir retorinis pasirinkimas“, – rašo S. Salaita portale „The Chronicle of Higher Education“.

Išties kritinio mąstymo nepakenčiantis Amerikos tolerancijos principas, atsukantis ragus, kai  suabejojama juo arba daugumos priimtais „toleruotinais“ dalykais, ir šį kartą neparodė pasigailėjimo. Iš S. Salaito, be kita ko, buvo atimta karjera, pajamos, galimybė užtikrinti vaikų išsilavinimą ir šeimos sveikatos apsaugą.

Ir jis tikrai ne vienintelis. Būtent liberalieji Amerikos profesoriai atvirai prisipažįsta bijantys liberalių savo studentų, kurie pirmai progai pasitaikius išsvies juos iš sąlyginai saugia laikomos etatinės tarnybos.

Tai tiek dėl konstitucijoje įmūrytos ir, M. Drungos teigimu, akivaizdžios žodžio laisvės Amerikoje. Bet vėlgi – į kalėjimą juk nesodina, galima pasakyti.

O. K., tariu sulig mūsų aptarinėjamais mielais, nedidingais žmogeliais. Pauzelė.

Nuotr. Flickr.com

Nuotr. Flickr.com

Kitas M. Drungos priekaištas yra dėl vilties ir baimės, kuri, mano teigimu, padaro žmones aklus ir varyte varo Amerikon. „Štai tau ir nesąmonių srautas!“, – atvirai savo emocijas reiškia atsakymo autorius.

Drąsiai pasakyta! Bet ne dėl to, kad tiesiai mane vertintų, o dėl to, kad pasakyta apie vieną didžiausių Vakarų filosofijos klasikų, apie politinės teorijos kolosą, savo įtaka ir aktualumu lenkiantį ne tik vargingą Johną Locke‘ą, bet ir didįjį Thomą Hobbesą!

Žinoma, kalbu apie Barucho Spinozos Teologinį-politinį traktatą, kuriame išdėstytos vilties ir baimės akinančios savybės, palenkiančios vargingas mases tai į vieną, tai į kitą pusę, kur panorės prabangos įvaizdžiais, bažnytiniais ritualais ar kitais žaisliukais manipuliuojantys naudos siekėjai.

Bet ką gi, Spinozą dėstyti čia ne vieta. Galbūt mūsų supratimui koją kiša tai, kad neturime lietuviško šio veikalo vertimo. Čia užuominą duodu visų pirma sau. O ir jums visiems – ateičiau – kad nesakytumėte po to: „Kam to reikėjo“. Juk Spinoza nepaprastą indelį įdėjo ir į Bažnyčios gniaužtų atlaisvinimą nuo politikos gerklės – tai dar viena užduotis, su kuria reikėtų dorotis ne tik Amerikai.

O. K., O. K., dabar jau du kartus, dvigubas relaxas. Pereinu prie to, ką M. Drunga (o privačiuose pokalbiuose – ne tik jis) vadina klaidžiausia vieta mano samprotavime. Tai yra teiginys, kad Amerikoje nieko originalaus nesugalvota.

Nagi, tik nepulkit į paniką! Žymus amerikiečių filosofas, kurį bent jau Amerikos gynėjams tikrai privalu žinoti, juk yra pasakęs, ir neblogai, kad nėra pavienių sakinių, kad reikia į sakinius žiūrėti visumos kontekste. Ir štai teksto visumos kontekste tereikia pažiūrėti į kitą mano sakinį, kuris paaiškina pirmąjį: „Visos filosofinės, ideologinės, teologinės (tik dabar paryškinau – L. A.) kulkos, zvimbiančios dabartinėje Amerikoje, yra atneštos iš Europos pasitraukiančių mąstytojų.“

Aš to ir toliau laikausi. Amerikoje, kaip pastebi M. Drunga, dabar, kaip ir didžiojoje daugumoje Vakarų pasaulio, dominuoja analitinė filosofija. Tad jei ja užsiimama Amerikoje, ji esą priklauso Amerikai. Nesutinku. M. Drunga pats žino, kad analitinės filosofijos tėvai tikrai nebuvo amerikiečiai.

Jie buvo vokiečių matematikas Gottlobas Frege, austras Ludwigas Wittgensteinas ir britų lordas Bertrandas Russellas. Tai jų, o labiausiai ­– G. Freges dėka buvo sukurta matematizuota formalioji logika, formaliosios kalbos analizės pagrindai, o L. Wittgensteinas pradėjo plėtoti Oxforde vėliau išplėtotą kasdienės kalbos filosofiją, t. y. antrajį analitinės filosofijos bastioną.

Dabar amerikiečiai perėmę šiuos pagrindus ir jais įvairiai naudojasi, taiko įvairiose srityse. Bet kol analitinė filosofija virė savo pradinėje kontinentinėje (visai ne anglosaksiškoje) sriuboje, Amerika kaitino saviškius pragmatistiniais ir psichologistiniais tyrimais. Už tai duoklė jiems jau atiduota.

Todėl ir toliau manau, kad Amerikai trūksta originalaus filosofinių, ideologinių ir teologinių pagrindų apmąstymo. Galbūt tai įsisavinusi Amerika pajudėtų link didybės. Nes bergždžias pažadas grąžinti ją į nebūtą praeities didybę primena tik žiurkėno sukimąsi uždarame rate.

Tiesa, paskutinis aspektas – Amerikos menas, literatūra, kinas, dailė, muzika ir kt. Tikra tiesa, ot, šauni šalis tam! Kaip tik su žmona žiūrėjome Davido Lyncho „Wild at Heart“ (1990). Labai amerikietiškas filmas, labai tragiškas ir keistas. Mūsų skonio. Apskritai Amerikiečių menui duodu „tris liuksus“.

Bet turbūt klausite, kaip čia taip yra, kad menas tokio aukšto lygio, o filosofija, ideologija (Amerikos pirmaujančius neokonservatorius mąstyti išmokė į Čikagą atvykęs vokiečių žydas) ir teologija (apie privačių lėktuvų reikalaujančius kunigus Amerikoje žr. https://www.youtube.com/watch?v=7y1xJAVZxXg) – tokio žemo.

Paaiškinti geriausiai galėtų turbūt patys amerikiečiai, ypač vienas iš jų korifėjų – Richardas Rorty. Atsakinėdamas į kritiką Ernestui Gellneriui, kurio požiūris į Ameriką primena manąjį, R. Rorty Ameriką prilygina klestintiems Atėnams, o Europą pavydžiam periferiniam Graikijos miestui, kuriam „atrodė, kad atėniečiai sako: „Mūsų mieste tinka bet kas (anything goes); mes, atėniečiai, tokie turtingi, tokie saugūs, kad galime daryti bet ką; mums nereikia jokio gyvenimo tragizmo; mums nereikia jokio supratimo apie bedugnes ir padalijimus, nes pas mus, Atėnuose, yra ant tiek gerai.“ Įsivaizduoju, kokį pavydą, įtarumą ir nepalankumą jautė likusieji graikai. Bet atėniečiams taip sakyti tuomet būtų buvę natūralu.“[1]

Tad štai tiek. Turime valstybę, kurioje anything goes. Menams tik to ir reikia, tačiau ar to pakanka didybei? Spręskite, prisiekusieji, o kol kas – I rest my case.

2015 m. spalio 7 d.

[1] Debating the state of philosophy: Habermas, Rorty, and Kolakowski / edited by Jozef Niznik and John T. Sanders, 1996, London: Praeger Publishers, p. 94.